Šiuolaikinis Izraelis. Taikos viltys po Anapolio konferencijos

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Izraelio premjeras Ehudas Olmertas vadovavo didelei delegacijai, atvykusiai į Anapolio taikos konferenciją AFP nuotrauka

Jau daugelį metų įvykiai Izraelyje yra pasaulio žiniasklaidos dėmesio centre. Izraelio ir palestiniečių konfliktai tarsi Gordijaus mazgas, kurį perkirsti labai sunku. Lapkričio 27-29 dienomis JAV, Anapolyje, vyko taikos konferencija, skirta Artimųjų Rytų krizei spręsti.

Konferencijoje dalyvavo JAV prezidentas D. Bušas, kiti aukščiausi JAV pareigūnai, Izraelio premjeras E. Olmertas ir didelė jį lydinti delegacija, Palestinos autonomijos prezidentas M. Abasas. Be to, čia atvyko ir konferencijoje dalyvavo dar apie 40 šalių atstovai. Izraelio, Palestinos ir Jungtinių Amerikos Valstijų vadovai susitarė atnaujinti oficialias taikos derybas. Tikimasi sudaryti Izraelio ir Palestinos taikos sutartį iki 2008 metų pabaigos. Izraelio užsienio reikalų ministrė C. Livni pareiškė: „Tikiuosi, kad Anapolio konferencija bus esminių teigiamų permainų Izraelio ir Palestinos santykiuose pradžia“.

Įtempta padėtis Izraelyje ir Palestinos autonomijoje tęsiasi paskutinius kelerius metus, ypač po to, kai rinkimus į Palestinos parlamentą laimėjo organizacija „Hamas“. Nuo to laiko, 2006 metų pradžios, žymiai paaštrėjo santykiai tarp Izraelio ir naujosios Palestinos autonomijos valdžios. Pažvelkime, kas gi yra toji „Hamas“ organizacija? Šiemet „Hamas“ šventė įkūrimo 20-metį (įkurta 1987 metais). Prisidengdami kova už palestiniečių laisvę, šios bendrijos nariai užsiima nusikalstama veikla, pelnosi iš nestabilumo palestiniečių autonomijoje. Nuo 1996 metų organizacijai vadovauja Chaledas Mašalas. Jis ir dar kai kurie įtakingi „Hamas“ veikėjai gyvena Sirijoje. Ginklus „Hamas“ tiekia Rusija ir Iranas, finansinė parama gaunama iš Irano ir Sirijos, be to, ir patys „Hamas“ nariai užsidirba nemažai piningų iš nusikalstamos veikos – kontrabandos, pinigų padirbinėjimo ir kitų sričių. Ginklai „Hamas“ judėjimui atkeliauja iš Sirijos teritorijos, čia yra ir treniruočių stovyklos. Sirija yra ir viena iš pagrindinių Libano šiitų ekstremistinio judėjimo Hezbollah rėmėjų.

Izraelio aviacija spalio mėnesį Sirijoje subombardavo objektus, kuriuose buvo vykdomos branduolinio ginklo gaminimo programos, o ten nuvykę Izraelio armijos specialios paskirties daliniai aptiko įrodymų, kad čia buvo gaminamas branduolinis ginklas.

Kol kas Izraelis sėkmingai neutralizuoja terorizmo grėsmes, o karai su Egiptu ir Sirija jau praeitis. Egiptas per paskutinius du dešimtmečius gerokai pakeitė politinį kursą ir nėra agresyviai nusiteikęs, o Sirija nesiryžta tiesioginei agresijai.

Verta pažvelgti detaliau į šiuolaikinį Izraelį? Šiame krašte dabar gyvena per 7 milijonus gyventojų. 76 procentai gyventojų – žydai, 20 procentų – arabai (tarp jų palestiniečiai, beduinai ir arabai – krikščionys). Likę 4 procentai – smulkesnės nacionalinės mažumos: drūzai, rusai, čerkesai ir kiti. Dar nuo Kristaus laikų čia gyvena istorinių etninių mažumų atstovai – graikai (55 tūkstančiai), armėnai (per 60 tūkstančių). Nuo seno čia gyvenančių žydų yra 3,45 milijono ir repatriantų – 1,9 milijono (iš jų išeivių iš buvusių SSRS respublikų – 1,2 milijono). Įdomu pastebėti, kad gyvenantys Izraelyje žydai sudaro tik apie ketvirtadalį bendro pasaulyje gyvenančių žydų skaičiaus. Vien Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvena apie 7 milijonus žydų, panašiai tiek, kiek gyventojų yra Izraelyje. Tačiau Izraelyje yra daug ne žydų kilmės žmonių. Krikščionių Izraelyje yra per 150 tūkstančių, dalis jų žydai, tačiau daugiausia tai kitų tautų atstovai – graikai, armėnai, rusai, arabai. Čia yra ir daug krikščionims brangių vietų – Jeruzalė, Betliejus, Nazaretas ir kitos vietos, po kurias keliavo Kristus ir apaštalai. Dauguma čia gyvenančių arabų yra musulmonai sunitai. Absoliuti dauguma žydų išpažįsta judaizmą. Girdėdami terminą – vyriausiasis rabinas, galime pagalvoti, kad Izraelyje yra vienas vyriausias rabinas, tačiau taip nėra. Suskaičiuoti čia esančius vyriausius rabinus prireiks abiejų rankų pirštų. Savo rabinus turi aškenaziai (iš Rytų ir vidurio Europos kilę žydai ir jų palikuonys) ir sefardai (žydai, kurių protėviai kadaise gyveno Ispanijoje ir Portugalijoje, o vėliau išsisklaidė po visą Europą ir Osmanų imperiją, dabar daugelis jų yra grįžę į istorinę tėvynę). Atskirus vyriausiuosius rabinus turi ir chasidizmo atšakų Chabad ir Satmar pasekėjai, kraštutiniai stačiatikiai, rekonstrukcionizmo pasekėjai, žydai reformatai. Dauguma judaizmo dvasininkų – rabinų yra vyrai, nors žydai reformatai įšventina į rabines ir moteris, kurių skaičius tarp žydų reformatų dvasininkų palaipsniui auga. Izraelis – daugiakalbis kraštas. Oficiali kalba – naujoji hebrajų (ivritas), tačiau vartojama ir daug kitų kalbų – jidiš, ladino, rusų, prancūzų, anglų ir kitos kalbos. Įstaigose vartojama ivrito kalba, bankomatuose pasirinktinai – ivritas, arabų, anglų ir rusų. Laikraščiai leidžiami įvairiomis kalbomis, yra nemažai rusiškų laikraščių, rusų kalba transliuoja radijo stotis „Reka“.

Izraelyje gyvena nemažai vadinamųjų litvakų – iš Lietuvos kilusių žydų ir jų palikuonių. Čia jie atvyko per kelias emigracijos bangas. Kai kurie dar prieš pirmąjį Pasaulinį karą, nemaža dalis – 1922-1939 metais, kiti atvyko dar vėliau.

Jeruzalė yra kultūrinis šalies centras. Didelė dalis valdžios įstaigų susitelkę Tel Avive, be to, šis miestas yra pagrindinis šalies finansinis centras, čia įsikūrę daugelio šalies bankų centrinės būstinės. Per paskutinius 25-erius metus labai išsiplėtė kai kurie buvę nedideli miestai. Tai repatriacijos pasekmė, nes nuo 1987 metų labai padaugėjo į Izraelį atvykstančių žydų iš Rytų Europos.

Izraelyje gyvena nemažai politinių emigrantų iš Rusijos – daugiausia verslininkų ir žurnalistų. Tai Vladimiras Gusinskis, buvęs koncerno „Most“ savininkas, kontroliavęs ir NTV televiziją, keli buvę naftos koncerno „Jukos“ savininkai: L. Nevzlinas, L. Dubovas, M. Brudno, žurnalistas V. Šanderovičius ir nemažai kitų žinomų asmenybių. Gusinskis Izraelyje yra įkūręs RTV1 televizijos kanalą, yra kelių laikraščių akcininkas. Čia gyvena ir nemažai disidentų, aktyviai kovojusių už žmogaus teises Tarybų sąjungoje. Buvęs garsus disidentas N. Ščiaranskis yra žinomas Izraelio politikas, buvęs prekybos ministras, vėliau vadovavęs ir aplinkos bei vidaus reikalų ministerijoms.

Paskutiniu metu apie Izraelyje gyvenančius rusakalbius jau kalbama kaip apie savitą kultūrinę grupę. Rusų kalbą bendraujantys išeiviai ir jų palikuonys iš buvusios Tarybų sąjungos orientuojasi ir į kitokią literatūrą, muziką, tuo išsiskirdami iš kitų vietos gyventojai. Jie skaito rusiškus laikraščius, knygas. Situacija įdomi ir iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad šiuo metu Izraelyje yra daug rusakalbių rašytojų, poetų, dainininkų, aktorių. Tarp jų ir išeivis iš Lietuvos Grigorijus Kanovičius, iš Rusijos kilę: Dina Rubin, Igoris Gubermanas, Liza Veksler, Elis Bar-Jalomas, iš Ukrainos kilę: Andrejus Krestinskis, Marina Melamed.

Izraelio versininkai investuoja įvairiose užsienio šalyse – Ispanijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Kinijoje, Taivanyje, Kanadoje, Argentinoje. Gerai išvystytas žemės ūkis, veikia dviejų rūšių žemės ūkio kooperatyvai – kibucai ir mošavai. Auginama daug medvilnės, klesti apelsinų, citrinų, bananų plantacijos. Nemažai vaisių iš Izraelio eksportuojama į užsienį, be to, eksportuojami elektronikos gaminai, druska, kosmetikos prekės, ginklai. Nuo 2005 metų didėja turistų skaičius, nes efektyvi teisėsaugos veikla užtikrina turistų saugumą.

Izraelio partijų pozicija dėl taikos proceso nėra vienoda. Pagrindinė valdančioji partija Kadima, kuriai priklauso premjeras E. Olmertas, prezidentas Š. Peresas, užsienio reikalų ministrė C. Livni pasisako už laipsnišką taikos procesą darant tam tikras nuolaidas palestiniečiams, tačiau šie privalo nutraukti smurto išpuolius.

Į valdančiąją koaliciją įeinanti socialdemokratinė partija Avoda, vadovaujama A. Pereco, laikosi panašios pozicijos. Dar viena valdančioji partija NDI (Mūsų namai – Izraelis) vadovaujama A. Libermano, laikosi griežtesnės pozicijos. Jie teigia, kad palestiniečiams yra padaryta jau pakankamai nuolaidų ir jie turi laikytis iki šiol pasiektų susitarimų, kuriuose nurodoma, kad palestiniečių valdžia turi pažaboti teroristus. Libermanas dažnai pasisako per Izraelio televizijas. Šios partijos atstovė, buvusi Jeruzalės vicemerė L. Gerštein teigia: „Dalis vadinamųjų palestiniečių yra išeiviai iš Egipto, Tuniso ir kitų šalių, 6-7-ame XX amžiaus dešimtmečiuose prisišlieję prie Palestinos arabų. Juos priviliojo gausi užsienio parama palestiniečiams. Tad ar mes galime mūsų istorinę sostinę Jeruzalę atiduoti žmonėms, kurie yra kilę iš Egipto ir Tuniso ir su šiuo kraštu mažai ką bendro turi“.

Griežtos pozicijos laikosi ir opozicinė religinė politinė partija ŠAS. Šios partijos atstovai, be kita ko, siūlo priimti Knesete įstatymą, kuriuo būtų draudžiama derėtis su palestiniečiais dėl Jeruzalės statuso. Beje, vienas iš šios partijos įkūrėjų buvo Lietuvoje gimęs ir užaugęs Elizieris Šachas. Jis gimė Biržų rajone, Vabalninke, mokėsi Panevėžio ir Kauno ješivose (religinėse seminarijose). Į Izraelį emigravo 1939 metais. Čia ilgą laiką vadovavo ješivai „Panevėž“, kurią įkūrė buvę Panevėžio ješivos auklėtiniai. Elizieris Šachas buvo labai gerbiamas politiniuose ir religiniuose sluoksniuose, 7-ajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavo aškenazių ir sefardų religinių bendruomenių suartėjimo procese. Religiniame ir visuomeniname Izraelio gyvenime dalyvavo iki pat mirties 2002 metais. Opozicinė Likud partija pritaria dialogui su palestiniečiais, bet kartais kritikuoja vyriausybės veiksmus.

Žvelgiant į problematiškus Izraelio ir palestiniečių santykius iškyla klausimas, ar įmanoma Palestinos autonomijai artimiausiu metu tapti visiškai nepriklausoma valstybe. Labai abejotina. Dabartinė Palestinos vyriausybė, kontroliuojama „Hamas“, paskutiniu metu net nekelia šio klausimo, nes šiam judėjimui tai net nebūtų naudinga. Jie pelnosi iš nestabilios padėties, nuolat gauna paramą iš Sirijos, Irano, Rusijos, pasisavina didžiąją dalį Palestinai skirtų lėšų ir prekių, kurias skiria kai kurios labdaros organizacijos. Judėjimas Fatah, vadovaujamas prezidento M. Abaso, deklaruoja siekiantis Palestinos, kaip nepriklausomos valstybės, sukūrimo. M. Abasas dažnai bendrauja su Izraelio valdžios atstovais ir pasiekia kai kurių susitarimų, tačiau įgyvendinti šiuos susitarimus sunku, nes „Hamas“ judėjimas net nepripažįsta Izraelio valstybės ir teigia, kad tai neteisėta valstybė, užgrobusi palestiniečių žemes.

Tad situacija Palestinos autonomijoje gana dviprasmiška. Nors per 2007 metus vyko nemažai Izraelio kariuomenės ir palestiniečių susirėmimų, juose žuvo palyginus nedaug žmonių. Kelis kartus daugiau žmonių žuvo palestiniečių tarpusavio konfliktuose. Vien spalio pirmoje pusėje per „Hamas“ ir Fatah pajėgų susirėmimus žuvo 73 žmonės. Galima daryti išvadą, kad pagrindinė palestiniečių problema yra jų susiskaldymas ir islamo ekstremizmo plitimas. Tai pripažino ir vienas iš M. Abaso patarėjų. Jis, kalbėdamas su „Washington Post“ reporteriu, pareiškė: „Paskutiniu metu pavyksta normaliai bendrauti su Izraelio valdžios atstovais, tačiau mūsų problema yra plintantis ekstremizmas, kurį sunku suvaldyti. „Hamas“ organizacija kelia grėsmę stabilumui Palestinos autonomijoje, kursto ginkluotus konfliktus“.

Užsienio politikoje Izraeliui iškyla nemažai sunkumų, nors su kai kuriomis šalimis santykiai labai artimi, kai kurios valstybės, seniau palaikiusios gana šaltus santykius, vis labiau suartėja su Izraeliu. Be tradicinių sąjungininkų JAV ir Didžiosios Britanijos, palaikomi geri santykiai su Ispanija, Graikija, Skandinavijos šalimis, Turkija, Taivaniu, Argentina. Vis glaudesni santykiai sieja Izraelį su buvusio Rytų bloko šalimis – Lenkija, Ukraina, Rumunija. Su kaimyninėmis šalimis santykiai skirtingi. Pakankamai glaudžiai bendraujama su Jordanijos valdžia, su Libano vyriausybės atstovais Izraelio valdžia palaiko ryšius, ypač gerai sutariama su vietos krikščionių politikais, tačiau pagrindinė problema yra Hezbollah judėjimas, karingai nusiteikęs Izraelio atžvilgiu ir provokuojantis ginkluotus konfliktus. Didžiausias konfliktas vyko 2006 metų liepos – rugpjūčio mėnesiais. Šis, kartais žiniasklaidoje vadinamas Izraelio – Libano karas, išties tiksliau vadintinas Izraelio karu su Hezbollah organizacija. Ši šiitų grupuotė kovojo su Izraelio kariuomene, nuostoliai buvo nemaži iš abiejų pusių, vis dėlto po mėnesį trukusių kovų Izraelis atitraukė savo kariuomenę iš Libano. Ir tai tikrai susiję ne su Hezbollah judėjimo baime. Šis judėjimas – tik vienas raištis dideliame Gordijaus mazge. Čia susipynę Hezbollah, „Hamas“, Al Quaeda, Talibanas, juos remiančios „blogio ašies“ šalys – Sirija, Iranas, Rusija. Ir toliau kariauti būtų reiškę provokuoti dar didesnį kruviną konfliktą.

Nuo 2000 metų Izraelio santykiai su Rusija vis blogėja. 1991-1999 metais Izraelio valdžios ir Jelcino administracijos santykiai buvo normalūs. V. Putino režimas ėmė aktyviai remti „Hamas“ ir Hezbollah judėjimus, ėmėsi represijų prieš žydų kilmės Rusijos politikus, verslininkus ir žurnalistus. Tai sukėlė Izraelio valdžios nepasitenkinimą. 2006 metų pradžioje Kremliaus administracija aktyviai rėmė „Hamas“ judėjimą, laimėjusį rinkimus Palestinoje. Buvo suorganizuota ištisa propagandinė kampanija „Hamas“ veikėjams remti. Su atvykusiais į Maskvą organizacijos lyderiais Ch. Mašalu, I. Chanja ir kitais susitiko pats V. Putinas, kai kurie ministrai, „Gazprom“ atstovai, „Rusijos geležinkelių“ vadovas V. Jakuninas. Tai dar labiau atšaldė Izraelio ir Rusijos santykius.

Taikos viltys Izraelio žemėje rusena. Ir kaip klostysis įvykiai toliau, priklausys ne tik nuo Izraelio valdžios ar palestiniečių. Palestiniečių ekstremistai yra globojami iš kitų šalių. Ne veltui „Hamas“ suklestėjo po 2000 metų, kai ją ėmėsi aktyviai remti Rusijos valdžia, suaktyvėjo parama ir iš Irano, kur tuomet valdžioje savo pozicijas sustiprino antivakarietiškos jėgos. Permainos šiuose kraštuose gali turėti įtakos palestiniečių nuotaikoms. Jungtinių Amerikos Valstijų administracija ir kai kurių kitų šalių vyriausybės organizuoja įvairius forumus, skirtus padėčiai Artimuosiuose Rytuose sureguliuoti. Tai matėme ir Anapolio konferencijos metu. Pasaulyje vis dar gajos antisemitinės nuotaikos. Jos gyvuoja, kaip ir kitos kryptys, kurios remiasi neapykanta ir grobuoniškais tikslais – rusofobija, antiamerikietiškomis nuotaikomis, iš Kremliaus sklindančiu rusišku imperializmu. Tačiau pasaulio istorija parodė, kur nuveda panašių pažiūrų ir ideologijų propagavimas. Holokaustas, masinės represijos prieš atskiras tautas stalinizmo metais, šių laikų čečėnų tautos genocidas, Kremliaus organizuoti gruzinų trėmimai 2007 metų pradžioje. Po islamo ekstremistų organizuotų konfliktų apgriautas Libanas. Tad iš dalies Izraelio ir Palestinos konflikto baigtis priklauso nuo bendros politinės ir ekonominės situacijos pasaulyje, nuo to, ar pavyks pažaboti islamiškąjį ekstremizmą ir rusiškąjį imperializmą.

Dialogą tarp Izraelio ir palestiniečių remia dabartiniai Katalikų Bažnyčios lyderiai, šiuos procesus rėmė ir popiežius Jonas Paulius II. Jis dažnai pasisakydavo už taikos idėjas, už laisvės ir demokratijos plitimą. Jonas Paulius II teigė: „Pasaulio ateitis priklauso nuo žmonių, kurie pasikliauja tiesa ir kurių gyvenimus nušviečia kilnūs moralės principai. Tapkite gyvenimo pranašais. Būkite tokie savo žodžiais ir darbais, sukilkite prieš savanaudiškumo civilizaciją, kuri dažnai žmogaus asmenį laiko ne tikslu, o veikiau priemone, aukoja jo orumą ir jausmus dėl paprasčiausio pelno. Laisvė nėra tironijos ar priespaudos nebuvimas. Laisvė yra skirta tiesai ir išsiskleidžia tada, kai žmonija ieško tiesos ir gyvena ta tiesa. Kritinės situacijos skatina ieškoti prasmės ir kiekvieno asmens veide perskaityti kvietimą į tarpusavio susitikimą, dialogą ir solidarumą“.

© 2007 „XXI amžius“