2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Sportas ir politika

Pekino vasaros olimpinių žaidynių belaukiant

Petras KATINAS

Prieš olimpines žaidines Pekine nesiliauja protestai dėl žmogaus teisių pažeidimų Kinijoje ir neramumų Tibete Reuters nuotrauka

„Šaltojo karo“ laikais Sovietų Sąjunga, ypač jos satelitai iš vadinamųjų liaudies demokratinių respublikų ir Kubos, siekė paversti sporto varžybas komunistinės santvarkos triumfu. Esą tiktai komunistinėje ar socialistinėje santvarkoje žmonėms sudaromos visos sąlygos vystyti savo talentus, pasiekti fizinį ar net dvasinį tobulumą. Ypač sportininkai buvo priversti tarnauti komunistinei propagandai Rytų Vokietijoje, kuri buvo vos ne komunizmo bastionu Europoje. Dargi labiau nei Sovietų Sąjungoje. Vadinamoje VDR netgi buvo įkurtas specialus slaptas institutas, dirbęs STAZI struktūroje, kuriame mokslininkai, eruditai kūrė specialius preparatus ir vaistus, populiariai tariant – dopingą, skirtą stimuliuoti fizines sportininkų jėgas siekiant pasaulio ir olimpinių rekordų. Nesvarbu, kad nemažai tų rekordininkų, kurie pumpavo šiuos preparatus, gana jauni išėjo į aną pasaulį arba visam gyvenimui tapo neįgaliais arba netgi dvasios invalidais. Žlugus SSRS, tokių publikacijų ir dokumentinių straipsnių buvo pasirodę ir Rusijos spaudoje.

Lietuva tarp NATO „skėčio“ ir rusiško imperializmo gniaužtų

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Jauniaus AUGUSTINO piešinys

Šį pavasarį sueina ketveri metai nuo dviejų skirtingų, tačiau svarbių Lietuvai šiuolaikinės istorijos įvykių. 2004 metų kovo 29 dieną Lietuva buvo priimta į NATO, tapo pilnateise šios organizacijos nare. 2004 metų balandžio 6 dieną pasibaigė tuometinio prezidento Rolando Pakso apkaltos procesas – po Seime vykusio balsavimo jis buvo nušalintas nuo pareigų. Šie įvykiai atspindi Lietuvos situaciją – ties mūsų valstybe kryžiuojasi Rytų ir Vakarų įtakos. Narystė NATO žymiai sutvirtino Lietuvos tarptautines pozicijas. R. Pakso apkalta akivaizdžiai atskleidė Rusijos įtakos mastus, parodė, kad ši įtaka yra politinė, ekonominė ir galiausiai informacinė.

NATO forumas Bukarešte

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Prezidentas Valdas Adamkus susitiko su Vokietijos kanclere Angela Merkel

Rumunijos sostinėje Bukarešte balandžio 2-4 dienomis vyko NATO forumas. Buvo svarstytas klausimas ir dėl naujų narių priėmimo. Daug diskusijų kėlė Ukrainos ir Gruzijos galimos narystės NATO aljanse klausimas. Šių valstybių narystei organizacijoje prieštarauja ne tik Rusija, bet ir NATO šalys Vokietija, Prancūzija, Belgija ir Olandija. JAV prezidentas D. Bušas, atvykęs į Bukareštą kovo 1 dieną, pareiškė, kad kviečia NATO priklausančių valstybių vadovus pritarti Ukrainos ir Gruzijos narystei NATO, nepaisant Rusijos prieštaravimų ir kai kurių NATO šalių lyderių abejonių šiuo klausimu. Bušas teigė, kad abi šios valstybės – tiek Ukraina, tiek Gruzija yra pasirengusios stoti į NATO. Į Bukareštą dalyvauti NATO forume atvyko visų 26 šiai organizacijai priklausančių valstybių vadovai ir įtakingi politikai. Be to,čia dalyvavo ir dar 23 valstybių, pasirašiusių su NATO sutartį „Partnerystė vardan taikos“, atstovai. Iš viso į Bukareštą atvyko per 3 tūkstančius įtakingų politikų, diplomatų bei kariškių. Čia susirinko ir rekordinis žurnalistų skaičius – akredituota arti 2 tūkstančių žurnalistų.

Lietuvos atominė ir Briuselis

Vilius Bražėnas

Pagaliau piliečių keliamas šurmulys dėl Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbo pratęsimo pakilo iki aukščiausios LR valdžios. O 2008 m. pradžioje tas klausimas atsitrenkė net į ES „politbiuro“ komisariatus Briuselyje.

O apie tai mūsų valdžia turėjo jau seniai garsiai kalbėti, net rėkti. Ypač tyla nusikalto tie, kurie nuo seno sėdi valdžios kėdėse. O dabar jie apsimeta staiga Ameriką atradę.

Seimo komiteto melas

Algimantas Zolubas

Sovietinio „demokratinio centralizmo“ laikais valdžia savo sprendimus viešai grindė „liaudies“ poreikiais arba motyvuodavo neva „liaudies“ rašytais laiškais, kuriuose „darbo žmonių“ atstovai reikšdavo tam tikrus pageidavimus. Bet iš tiesų tie nomenklatūros galvose gimę sprendimai vadinamajai „liaudžiai“ buvo nepalankūs ir net žalingi. Šiandien turime puikią progą įsitikinti, kad „demokratinis centralizmas“ Lietuvoje ne tik išliko gyvastingas, bet ir peržengė įžūlumo ribą. Naujoji nomenklatūra drįsta imtis begėdiškos klastotės.

Maskvos ir Belgrado pasjansas

Tuo metu, kai Serbijos Kosovo provincija paskelbė savo nepriklausomybę ir ją jau pripažino apie 40 valstybių ir netgi tolimoji Japonija, Serbijos valdžia pagrasino nutrauksianti diplomatinius santykius su tomis valstybėmis. Pirmiausia iš kai kurių šalių – Vengrijos ir Kroatijos – „konsultacijų neribotam laikui“ jau atšaukti Serbijos ambasadoriai. Savo ruožtu Kremlius ėmė labai aktyviai ir demonstratyviai reikšti paramą Serbijai, skelbiasi netgi pagrindiniu stačiatikių ortodoksų bažnyčios gynėju, siekiančiu visomis išgalėmis neleisti skriausti serbų „tikėjimo brolių“. O naujasis Rusijos atstovas prie NATO Dmitrijus Rogozinas, netgi pačioje Rusijoje vadinamas aršiausiu vanagu ir imperijos atkūrimo šaukliu, nedviprasmiškai užsiminė, kad Maskva nedvejodama gali panaudoti jėgą susigrąžinant Kosovą, jeigu Serbija to paprašys.

Rublis prieš dolerį

Tapęs bene pagrindiniu Kremliaus kontroliuojamos Rusijos žiniasklaidos ruporu, politikos apžvalgininkas Michailas Leontjevas neseniai paskelbė: „Rusija artimiausiu metu privalo tapti vienu pagrindinių pasaulio finansų centru. Būtent – privalo, nes antraip neišgyvensim. Bet negalima tapti pasaulio finansiniu centru neturint finansinės ir piniginės sistemos suvereniteto. Privalome tapti emisijų centru“. Žinoma, šiuo metu Rusija – antras pagal dydį naftos eksportuotojas. Todėl, sprendžiant iš aukštų valdžios atstovų pareiškimų, rengiamasi pereiti prie atsiskaitymų už energoresursus rubliais. Dabar visi atsiskaitymai už prekybą nafta ir jos produktais pasaulyje vyksta doleriais. Rusija irgi savo naftą ir dujas Europos Sąjungai ir buvusioms SSRS šalims parduoda pagal sudarytas sutartis atsiskaitant doleriais.