Įpareigojanti narystė: pliusai ir minusai

Linas ŠALNA

Gegužės 1-ąją sukako ketveri metai, kai Lietuva yra Europos Sąjungos (ES) narė. Tada ES narėmis tapo dešimt valstybių: Baltijos šalys, Vidurio Europos valstybės bei Kipras ir Malta. Tai buvo pats didžiausias per visą ES istoriją plėtros etapas. Nors beveik visuotinai teigiama, kad įstojimas į ES Lietuvai yra naudingas, tačiau jis turi ir neigiamų pasekmių.

Daugiausiai naudos dėl Lietuvos įstojimo į ES turėjo transporto ir statybų sektoriai, o šalies ekonomiką geriausiai veikia dalyvavimas bendroje rinkoje. Tačiau neišsipildė ankstesnės prognozės, kad po įstojimo į ES Lietuvoje padaugės tiesioginių užsienio investicijų. Lietuvos BVP augimo tempai dėl ES finansinės paramos 2004-2006 metais buvo maždaug 1 proc. didesni, lyginant su tais, kurie būtų buvę be integracijos. Pinigine išraiška įsisavintos ES lėšos prie BVP pridėjo 2 mlrd. litų, o pats įsiliejimas į ES Lietuvos BVP išaugino 3,5 mlrd. litų. Dar 2002 metais, prieš stojant į ES, prognozuota, kad po įsiliejimo į Bendriją daugiausiai naudos gaus Lietuvos žemės ūkis, apdirbimo pramonė, energetikos ir transporto sektoriai. Tačiau žemės ūkiui skirtos lėšos buvo mažiausiai efektyvios didinant ekonomikos augimo tempus 2004-2006 metais. Kol ekonomika augo sparčiais tempais, žemės ūkis stovėjo vietoje, žinoma, jeigu nebūtų ES paramos, jis būtų smukęs, nes iš šio sektoriaus yra didelis darbo jėgos nutekėjimas, jį labai stabdo ir nesibaigiantis žemės grąžinimas. Lietuvos įsiliejimas į Bendriją turėjo įtakos ir infliacijai – ji minimu laikotarpiu dėl BVP paspartėjimo augo 0,6 proc. punkto. Kaip pasirodė, Lietuvos, Latvijos ir Estijos ekonomika, pirmaisiais metais sparčiausiai augusi visoje ES (dėl to šios šalys pelnė Baltijos tigrų vardą), jau antraisiais narystės metais patyrė sunkiai valdomą infliaciją. Dėl padidėjusios infliacijos Latvija ir Estija pačios atsisakė ketinimų prisijungti prie eurozonos. Lietuvos, ne kartą Europos Komisijos (EK) įspėtos, kad vyriausybė nesugeba suvaldyti infliacijos, paraiška irgi buvo atmesta. Tik Slovėnija, sugebėjusi įvykdyti narystės eurozonoje reikalavimus, jau įsivedė bendrąją valiutą – eurą. Slovėnija šiuo metu pirmoji iš naujųjų šalių pirmininkauja ES.

Valstybės piliečiams ypač svarbu yra jų ekonominė gerovė, galimybė gauti žmogaus orumą išsaugantį darbą. Nepaisant skelbiamų ekonominių laimėjimų rodiklių, Lietuva, Latvija ir Lenkija lieka bene skurdžiausiomis ES šalimis. Dėl to nestebina didžiausi lietuvių ir lenkų emigracijos mastai, kai nerasdami darbo savo kraštą palieka didelį darbo potencialą turintys žmonės. Iš Lietuvos emigravo jau beveik pusė milijono gyventojų, o tai nedaro garbės vadinamųjų socialdemokratų vyriausybėms, per beveik dvidešimt metų vis pakeičiančioms viena kitą.

Lietuvos ir kitų naujokių didžiausiu pasiekimu laikoma narystė Šengeno bevizėje erdvėje – Lietuvos piliečiams nebereikia rodyti pasų keliaujant po daugumą kitų ES šalių. Bet tuo privalumu dažniausiai pasinaudoja tik keliaujantys žmonės (dažniausiai keliauja turtingi šalies gyventojai, o kitiems tai nėra svarbu).

Kai kurie Europos Parlamento nariai (pavyzdžiui, Vytautas Landsbergis ir Margarita Starkevičiūtė) sako, kad euroskeptikai be pagrindo nuogąstauja, jog Lietuva, įstodama į ES, prarado dalį suvereniteto – priešingai, būtent padedant Europai mūsų šalis gali sustiprinti demokratiją. V. Landsbergio nuomone, daugiau įtakos priimant svarbius sprendimus daro „protai ir politikos kultūra“, o ne šaliai tenkantis balsų skaičius. Be to, aktualios Lietuvai problemos dažniausiai būna svarbios ir kitų šalių piliečiams, tad iš tiesų ES mes nesame vieniši su savo rūpesčiais. Viena bendra rinka yra naudingesnė, be to, pasaulyje 27 valstybės yra daug įtakingesnės veikdamos kartu nei pavieniui. Europoje net juokaujama, kad visos ES šalys yra mažos, tačiau vienos tai žino, kitos – ne. Suverenias galias sutelkti reikia tiek didelėms, tiek mažoms valstybėms. Per ketverius metus Lietuvos įtaka tarptautinėje arenoje gerokai išaugo. Anot V. Landsbergio, Lietuvai nesant ES nare, mūsų balsas tarptautinėje arenoje būtų nereikšmingas arba reikštųsi tik per NATO, jei turėtume stiprių politikų tarptautinėse saugumo problemose. Nebūdama ES nare Lietuva negalėtų formuoti užduočių Europos Komisijai ir ES pirmininkaujančiai valstybei, pavyzdžiui, derantis su Rusija energetikos klausimais arba su JAV dėl bevizio režimo. Nebūdama ES nare, Lietuva tai turėtų daryti viena, o dabar jos vardu kalba visa Europa. Panašiai ir su vidaus rinka: net ir nebūdama ES nare Lietuvos ekonomika didžiąja dalimi priklausytų nuo Europos rinkos, tačiau ji pati negalėtų daryti jai įtakos. Dabar ji su kitomis šalimis sėdi prie to paties stalo ir dalyvauja tą rinką kuriant. Tuo įsitikinę ir su EK dirbantys pareigūnai. Lietuva, būdama visateise ES nare, visuomet gali tikėtis kitų 26 šalių narių paramos, tad ir jos pageidavimai tarptautinėje politikoje įgauna naują svorį, ir tai priklauso nuo mūsų europarlamentarų darbo ir pastangų.

Liuksemburge susitikę ES šalių užsienio reikalų ministrai neleis ES Komisijai pradėti derybų su Rusija dėl naujos strateginės partnerystės sutarties. Tokias derybas praėjusią savaitę blokavo Lietuva. Lietuva yra pateikusi keturis reikalavimus, kurie turėtų tapti sudedamąja mandato dėl derybų su Rusija dalimi. Tai – garantijos dėl energetinio saugumo, įskaitant naftos tiekimo „Družbos“ naftotiekiu atnaujinimą, įšaldytų konfliktų Gruzijoje ir Moldovoje sprendimas, teisinės pagalbos teikimas tiriant Lietuvos verslininko Stanislovo Juciaus dingimą Kaliningrado srityje bei užtikrinant Rusijos bendradarbiavimą kriminalinėse bylose dėl 1991 metų sausio 13-osios įvykių Vilniuje ir 1991 metų liepos 31-osios įvykių Medininkuose. Lietuva taip pat siekia, kad prie derybų mandato būtų pridėta papildoma deklaracija dėl žalos atlyginimo asmenims, deportuotiems iš okupuotų Baltijos šalių. Aukšto rango diplomatai iš Užsienio reikalų ministerijos tikina, jog norima „įdėti rūpimas problemas į darbotvarkę“, kad dėl Lietuvai svarbių klausimų nebūtų deramasi „virš mūsų galvos“. Be to, dėl mandato esą nėra kur skubėti, nes iki ES ir Rusijos viršūnių susitikimo liko dar du mėnesiai. Sprendimai ES priimami bendru sutarimu, todėl Lietuvos veto šiam klausimui reiškia jo nukėlimą vėlesniam laikui.

Į dalį Lietuvos reikalavimų, pavyzdžiui, dėl „Družbos“ paminėjimo, jau buvo atsižvelgta, tačiau kai kurios didžiosios Europos valstybės kategoriškai priešinasi Moldovos ir Gruzijos klausimo kėlimui; skeptiškai yra žiūrima į Lietuvos bandymus priminti apie kompensacijas už trėmimus. Daugiausia pasipriešinimo Lietuvos siūlymai sulaukia iš ES pirmininkaujančios Slovėnijos bei tradiciškai itin glaudžius santykius su Rusija palaikančios Vokietijos. Jai itin nepriimtinas spaudimas Rusijai dėl Moldovos ir Gruzijos. Kaip žinoma, būtent dėl Vokietijos priešiškumo pastarajai nebuvo suteiktas ir NATO Narystės veiksmų planas.

Didžiosios ES šalys derybų pradžią (numatytą birželio pabaigoje) norėjo pateikti kaip savotišką „dovaną“ išrinktajam Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui. Lietuvos diplomatai į tai atsako, kad ES jau pernelyg ilgai užmerkia akis į Maskvos nevykdomus įsipareigojimus, tuo labiau kad pats D. Medvedevas yra viešai išsakęs pažadą laikytis teisinių įsipareigojimų. Lietuvos užsienio reikalų ministro pozicijai pritaria ir premjeras Gediminas Kirkilas. Tokią nuostatą jis išsakė kalbėdamas telefonu su Slovėnijos premjeru. G. Kirkilo nuomone, būsimame ES ir Rusijos susitarime labai svarbus yra abipusiškumo principas, nes tai yra ne tik Lietuvos, bet ir visos ES interesas. Pasak G. Kirkilo, derybų mandatas dėl naujos partnerystės ir bendradarbiavimo sutarties – tai ne tik santykių su Rusija, bet visos ES bendrų interesų ir vertybių – teisingumo, solidarumo ir saugumo – klausimai, o Lietuva pritarti derybų mandatui galės tik tuo atveju, jeigu bus atsižvelgta į jos siūlymus. Kitos ES valstybės galbūt nenori viešai deklaruoti savo veto, kol yra bent viena šalis, turinti didesnį prieštaraujantį balsą.

Bet ką tas derybų su Rusija blokavimas, net ir kalbant, kad „nesame egoistai, skaldytojai“, reiškia? Kai pernai Lenkija, patyrusi Rusijos diskriminavimą dėl lenkiškos produkcijos į Rusiją importo, siekė to paties, Lietuva jos nepalaikė. Briuselio ir Maskvos derybos dėl bendradarbiavimo prekybos, energetikos, žmogaus teisių ir politikos srityse turėjo prasidėti dar 2006 metų lapkritį, tačiau jas tada vetavo Lenkija, pasipiktinusi Rusijos draudimu importuoti iš Lenkijos šviežius maisto produktus. Vėliau šis draudimas buvo atšauktas. Nejaugi dabar viena, be kitų paramos, Lietuva nori ką nors laimėti? Ji dabar lygiai taip pat nesusilaukia paramos ir supratimo iš kitų ES valstybių, net iš Lenkijos. Ministras, kaip dažnai jam pasitaiko, apie Lietuvos poziciją kalba aptakiai: „Mes sakome „taip“ deryboms su Rusija, bet „ne“ dabartiniam mandatui“. Dar daugiau, jis teigia, kad „svarbus mūsų, kaip ir visos ES, tikslas yra turėti Rusiją arčiau Europos. Mes nesuinteresuoti Rusijos izoliacija. Rusija per daug svarbi Europai ir Europa per daug svarbi Rusijai, kad mes ją izoliuotume“. Aiškinant tai tiesmukai, tokia Lietuvos URM pozicija yra labai naudinga Rusijai. Juk iš tiesų, kaip yra žinoma ministrui, Rusija faktiškai blokuoja Lietuvą nieko neaiškindama: šeši Lietuvos Vyriausybės vadovo laiškai, rašyti Rusijos premjerams, liko be atsakymų. Lietuvos ministras teigia, jog reikia „įtraukti Rusiją į Europą, išnaudojant teisiškai įpareigojančiomis sąlygomis, priminti, kad Rusija yra prisiėmusi ir turi vykdyti tarptautinius įsipareigojimus“. Lietuvos surašytose keturiose deklaracijose, anot ministro, reikalaujama teisingumo, saugumo ir teisės viršenybės. Teisingumas reiškia, kad deklaracijose turi atsispindėti Medininkų ir Sausio 13-osios įvykiai, kad būtų ieškoma kaltųjų. Tačiau jau 17 metų Rusijai įvairiomis progomis ir formomis keliami šie klausimai atsako nesulaukia. Saugumas reiškia ir energetinį ir regioninį saugumą. ES deklaracijoje turėtų būti parašyta, jog Rusijos elgesys turi atitikti Energetikos chartiją, kurią ji yra pasirašiusi, ir iš to kylančius įsipareigojimus. Regioninis saugumas reiškia, kad turi būti įvertintas progresas, pasiektas sprendžiant įšaldytus konfliktus. Teisės viršenybę mes suprantame kaip tarptautinių įsipareigojimų, duotų stojant Rusijai į Europos Tarybą, vykdymą. Rusija yra įsipareigojusi padėti Stalino tremtiniams grįžti į tris Baltijos valstybes, parengti grįžimo programą. Anot ministro, šitie trys vertybiniai punktai, kuriuos keliame keturiose deklaracijose, yra svarbūs visai Europai. Tai yra, kaip sako ministras, bazinės civilizacinės vertybės. Tačiau vargu ar realu įtikinti valstybes blokuoti birželio pabaigoje numatytas ES – Rusijos derybas. Juk svarbiausios ES šalys, pirmiausia Prancūzija, Vokietija, Italija mielai kalbasi su Maskva, ir vietoj konkrečių reikalavimų dažnai pasirenka aptakius perspėjimus. Latvija ir Estija, kurias Vaitekūnas mini kaip galimas sąjungininkes keliant šiuos klausimus, pareiškė, jog tik derybomis galima pasiekti norimą tikslą. Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas sako žinąs, kad derybos bus pradėtos, nesvarbu kuo Lietuva grasintų.

Tokioje situacijoje visiškai nublanko ir nesutarimai tarp KAM ir URM dėl misijos Irake pratęsimo. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas netikėtai pareiškė nesutinkąs su prezidento ir Užsienio reikalų ministerijos nuomone, kad Lietuva turėtų pratęsti savo misiją Irake. Jis sakė nepasirašysiąs įsakymo pratęsti misiją Irake, nors prezidentas ir URM mano priešingai. URM sekretorius Žygimantas Pavilionis, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje išsakęs nuomonę, kad Lietuvos kariams reikėtų likti Irake, dar pridūrė, kad dabar trauktis būtų „neatsakinga ir nesaugu“. Irake lietuviai kartu su amerikiečiais tarnauja JAV pėstininkų divizijos atsakomybės zonoje Al Kuto rajone, į pietryčius nuo Bagdado. LITCON-10 būryje yra maždaug 40 motorizuotosios pėstininkų brigados „Geležinis vilkas“ Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių. Iš misijos Irake 2007-ųjų rugpjūčio pradžioje grįžus LITCON-9 būriui, Lietuvos karinis dalyvavimas ten buvo tapęs veikiau simboliniu – Irake liko tarnauti devyni lietuviai karininkai, iš jų keturi – NATO vadovaujamoje mokymo misijoje, likusieji – įvairiuose misijos „Irako laisvė“ štabuose.

© 2008 „XXI amžius“