„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2011 m. vasario 23 d., Nr.4 (226)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Įveikęs ekonominę krizę ir komunizmą

Ronaldo Reigano šimtmečiui

JAV prezidentas Ronaldas Vilsonas
Reiganas1985 metais

Sovietų Sąjungos komunistų
partijos CK generalinis sekretorius
Michailas Gorbačiovas ir JAV
prezidentas Ronaldas Reiganas
Baltuosiuose rūmuose 1987 metais

Vasario 6-ąją sukako 100 metų nuo 40-ojo JAV prezidento Ronaldo Vilsono Reigano (Ronald Wilson Reagan) gimimo. Reiganą galima mylėti ir neapkęsti, ką ir darė Amerika, tačiau negalima priimti jį abejingai. Nieko panašaus Amerika nei iki jo, nei po jo neturėjo ir, kaip spėjama, neturės. Tiesą pasakius, Reiganą reikėtų vertinti netgi ne kaip prezidentą, o kaip fenomeną. Jis buvo nuoseklus antikomunistas, nuspėjęs neišvengiamą komunizmo krachą, keikęs totalitarinę Sovietų Sąjungą, skelbęs jos išlaisvinimą nuo komunizmo jungo, kvietęs nusiginkluoti, mažinti branduolinių ginklų atsargas, karines išlaidas. Iš kitos pusės, jam prezidentaujant vyko tokios intensyvios ginklavimosi varžybos, kad Sovietų Sąjunga Amerikos ginklo galiai nepajėgė prilygti. Reiganas siekė apriboti valstybinę biurokratiją, sumažinti valstybinį aparatą, federalinio biudžeto deficitą, valstybės išlaidas, padėti neturtingiesiems, uždrausti abortus, į mokyklas įvesti maldas. Ne viską jam pavyko įvykdyti. Bet jis padarė tai, kas labiausiai patiko amerikiečiams: jis tikrai sumažino mokesčius ir atliko mokesčių reformą. Reiganą politikos analitikai laiko vienu „perestroikos bendraautorių“ ir „šaltojo karo“ duobkasiu. Aišku, prie šių politinių įvykių prisidėjo ir M. Tetčer, ir M. Gorbačiovas. Reiganas paleido ir palaimino „žvaigždžių karų“ programą (tiksliau, oficialiai jo vadinamą Strateginę gynybos iniciatyvą). Nors 1991 metais programos teko beveik visiškai atsisakyti, tačiau „žvaigždžių karai“ privertė Sovietų Sąjungą pasitempti, išsekino jos nukraujavusią ekonomiką ir privedė prie žlugimo. 1983 metais Reiganas Sovietų Sąjungą pavadino „blogio imperija“. 1987 metais, stovėdamas prie Berlyno sienos, dalijusios šį miestą į dvi dalis, pareikalavo: „Pone Gorbačiovai! Nuimkite šią sieną!“ Ir jis pirmasis Gorbačiovą pavadino „bičiuliu“. Reiganas išliko konservatizmo pavyzdžiu iki pat prezidentavimo pabaigos ir dar ilgai po to jis buvo netgi geriau vertinamas negu išrinkimo metu. 2005 ir 2009 metais atliktos apklausos rodo, jog dauguma amerikiečių jį laiko antru po Abraomo Linkolno! O politikoje jis visada buvo pirmo dydžio žvaigžde. Jis sugebėjo spindėti tokį optimizmą ir tikėjimą Amerikos ateitimi, kad visi jį laikė Amerikos lyderiu. Į Baltuosius rūmus Reiganas atėjo tada, kai Ameriką dar kamavo Vietnamo kompleksas, pažeminimas dėl ambasados užgrobimo Teherane. 63 diplomatai ir trys JAV piliečiai buvo išlaisvinti praėjus 444 dienų po užgrobimo – 1981 metų sausio 20 dieną, kai Reiganas perėmė prezidento postą iš Dž. Karterio. Jis buvo amžinas SSRS priešas, inicijavęs „žvaigždžių karų“ programą, ir geriausias sovietinės „perestrojkos“ draugas, užbaigęs šaltąjį karą. Ateidamas į Baltuosius rūmus būdamas 69-erių metų, jis tapo seniausiu Amerikos istorijoje prezidentu,  tačiau jį labai palaikė jaunimas. Pradėjęs politinę karjerą kaip demokratų partijos šalininkas, galiausiai jis tapo respublikonų konservatizmo apologetu. Maksimaliai padidinęs galingiausios supervalstybės karines išlaidas, Reiganas privertė totalitarinį varžovą kapituliuoti ekonominiu požiūriu.

Jis mokėjo įtikinamai kalbėti per televiziją – visiems šypsojosi, užjautė vargstančiuosius, ramino kenčiančius. Tai buvo politiko pavyzdys ir kitų šalių politikams. Masinių komunikacijų ir televizijos amžiuje Reiganas pirmasis suprato, kad gebėjimas pristatyti save, juokauti, paprastai ir suprantamai bendrauti su tėvynainiais – tai nebrangios, bet būtinos ypatybės, galinčios padėti laimėti tautiečių palankumą.

Kalifornijos gubernatoriaus rinkimuose R. Reiganas dalyvavo ir juos laimėjo su šūkiais: „Priversti į darbą grįžti tinginius, sėdinčius ant socialinių programų“ ir „Išvalyti Berklį nuo rietenų“ (šis universitetas buvo tapęs kairiųjų radikalų ir alternatyvių politinių bei kultūrinių srovių prieglobsčiu). 1969 metais jis įsakė užgniaužti protestus Berklyje, įvesdamas nacionalinę gvardiją į studentų miestelį nuraminti maištaujančių radikalų. Taip pat ryžtingai jis veikė ir būdamas prezidentu: 1983 metais jis įsakė veržtis į Grenadą ir užkirsti kelią komunistinių idėjų skverbimuisi į Karibų regioną, o 1986 metais pulti iš oro Libiją keršijant už amerikiečio nužudymą ir 70 kariškių sužeidimą per teroristinį aktą Berlyno diskotekoje, dėl kurio Baltieji rūmai apkaltino Muamaro Kaddafio režimą (su kurio 40 metų trunkančiu „valdymu“ dabar kovoja sukilę libiečiai).

Iki Reigano JAV vadovavęs demokratas prezidentas Dž. Karteris didino mokesčių naštą ir plėtė socialines programas, dėl to nukentėjo verslas, o infliacija pasiekė daugiau nei 12 proc. Dar blogesnė padėtis buvo užsienio politikos fronte. Negana to, Irano mulos tvirtai laikė Amerikos piliečius nelaisvėje. Be to, plėtėsi sovietų ekspansija pasauliniu mastu. Kuba, Nikaragva, Angola, Indokinijos šalys – atrodė, kad Maskvos ranka savo kumštyje suspaudė visą žemės rutulį. SSRS savo gniaužtuose tada laikė Rytų ir Centrinės Europos tautas. Į Kremliaus orbitą pateko Pietų Vietnamas, Kambodža, Laosas, Afganistanas, Pietų Jemenas, Angola, Mozambikas, Etiopija, Nikaragva. SSRS turėjo galingą tarpkontinentinių balistinių raketų arsenalą, nukreiptą į Ameriką, sukūrė vidutinio nuotolio raketas SS-20. Maskva gąsdino NATO šalis, siekdama sukelti nepasitikėjimą tarp JAV ir jų sąjungininkų. SSRS turėjo didžiulę persvarą įprastais ginklais (tankais, toliašaude artilerija ir pan.).

Nepaisant tariamų ginkluotės mažinimų, 1979 metų gruodį sovietų kariuomenė įsiveržė į Afganistaną ir nuvertė sovietams paklusnų režimą. Kalbama, kad Karteris, labai tikėjęs Brežnevo „nuoširdumu“, netgi pravirko.

Valdžios vairą perėmęs prezidentas R. Reiganas vykdė liberalią ekonomikos politiką, siekė sumažinti valstybės paramą piliečiams ir apkarpyti mokesčius. Pasaulyje ši politika buvo vadinama „reiganomika“. Jis paskelbė savo postulatą – „Krizės metu vyriausybė – ne sprendimas, vyriausybė pati yra problema“. Jis nebijojo imtis nepopuliarių priemonių: maksimaliai sumažinti pašalpas ir nutraukti įvairias subsidijas, pavyzdžiui, atsisakė apmokėti taksi išlaidas karo veteranams vykstant į ligoninę. Per aštuonerius Reigano valdžios metus infliacijos lygis nuo 12,5 proc. sumažėjo iki 4,5, bedarbystė, kuri buvo pasiekusi  maksimumą (9,7 proc.), 1982 metais sumažėjo iki 5,3 proc. (Taigi Reigano ekonominė politika buvo visiškai priešinga nei dabartinės Lietuvos valdžios vykdoma ekonominė politika.)

Priešingai paplitusiai nuomonei apie prezidentų respublikonų pragmatizmą, Reigano motyvai kovoje su pasauliniu komunizmu dažniausiai rėmėsi morale, o neišvengiamą atvirą konfrontaciją su SSRS Reiganas grindė būtinumu nugalėti blogį ir nuodėmę pasaulyje. Davęs startą išdėstyti vidutinio nuotolio raketas Europoje, Reiganas visam laikui atmušė Kremliaus strategų mintį, kad lokalinio konflikto metu Varšuvos pakto tankai galės nuriedėti iki Lamanšo. Reaguodamas į Sovietų Sąjungos įsiveržimą į Afganistaną Reiganas ėmėsi dar griežtesnių šaltojo karo priemonių. Reiganui teko spręsti įžūlius sovietų žvalgybos remiamus įvairiose šalyse vykdytus pasikėsinimus prieš Amerikos diplomatus ir karius. Vienas svarbiausių – JAV diplomatų ir jūrų desantininkų laikymas Irano nelaisvėje, tęsęsis 444 dienas ir tapęs nacionaline gėda. Reiganas prisiekė, kad panaudos griežčiausias priemones, jei bus kėsinamasi į JAV piliečių gyvybę. Kartu su Didžiosios Britanijos ministre pirmininke Margaret Tatcher Reiganas ideologiniu požiūriu pasmerkė Sovietų Sąjungą.  1982 metų birželio 8 dieną kalbėdamas britų parlamente R. Reiganas teigė, kad „laisvės ir demokratijos ėjimas pirmyn paliks marksizmą-leninizmą istorijos pelenų krūvoje“. 1983 metų kovo 3 dieną jis taip pat numatė komunizmo žlugimą: „Komunizmas yra tik dar kitas liūdnas ir keistas žmonijos istorijos puslapis, kuris jau yra baigiamas rašyti.“ Kalboje, pasakytoje 1983 metų kovo 8 dieną Nacionalinėje evangelikų asociacijoje, Reiganas pavadino Sovietų Sąjungą „blogio imperija“: „Taip, pasimelskime už išgelbėjimą tų, kurie gyvena totalitarinėje tamsoje. Melskimės, kad jie atrastų tą Dievo pažinimo džiaugsmą. Bet iki kol jie tai supras, žinokime, kol jie garbina šalies aukščiausiąją valdžią, kol jie skelbia savo viršenybę už individualų žmogų ir pranašauja savo galutinį viešpatavimą visoje Žemėje, tol jie yra blogio židinys moderniame pasaulyje“. Pavadinimas „blogio imperija“ prigijo Vakarų pasaulyje ir tarp sovietinių disidentų.

1983 metų rugsėjo 1 dieną, kai sovietų naikintuvai numušė Korėjos oro linijų lėktuvą su 269 žmonėmis, tarp kurių buvo ir JAV kongresmenas Laris Makdonaldas, Reiganas palygino įvykį su skerdynėmis ir pareiškė, kad sovietai atsisuko „prieš visą pasaulį ir moralinius principus, kurie yra privalomi žmonių tarpusavio santykiuose.“ Prezidento R. Reigano administracija sureagavo į šį incidentą: sustabdė sovietų keleivinius oro skrydžius į JAV ir nutraukė keletą susitarimų su Sovietų Sąjunga, dėl to finansiškai nukentėjo SSRS. Jis suprato, kad sovietų ekonomika yra per silpna, kad atlaikytų varžybas karinėje srityje. Todėl nuo 1981 iki 1985 metų jis 40 procentų padidino asignavimus gynybos reikmėms, taip įgyvendindamas politiką „taika per stiprinimą“. Jis atnaujino karinius projektus, užšaldytus prie Karterio, inicijavo Strateginės gynybos iniciatyvos sukūrimą, pavadintą „Žvaigždžių karų programos“, Vakarų Vokietijoje išdėstė vidutinio nuotolio raketas „Peršing“.

Tačiau 1985 metais, nepaisydamas sovietinių šnipų skandalų ir aštrios ideologinės priešpriešos tarp Maskvos ir Vašingtono, R. Reiganas suartėjo su naujuoju SSRS vadovu M. Gorbačiovu. Po dvejų metų abiejų supervalstybių vadovai pasirašė Sutartį dėl vidutinio ir mažo nuotolio raketų likvidavimo tarp JAV ir SSRS ir pradėjo dialogą dėl branduolinio arsenalo sumažinimo. 1987 metų birželio 12 dieną, kalbėdamas prie Berlyno sienos, Reiganas kvietė Michailą Gorbačiovą eiti toliau: „Generalini sekretoriau Gorbačiovai, jei Jūs siekiate taikos, jei siekiate Sovietų Sąjungos ir Rytų Europos gerovės, jei siekiate liberalizacijos, ateikite prie šių vartų! Pone Gorbačiovai, atidarykite šiuos vartus! Pone Gorbačiovai, nugriaukite šią sieną!“ Kai Reiganas atvyko į ketvirtąjį viršūnių susitikimą Maskvoje 1988 metais, vieno žurnalisto paklaustas, ar vis dar laiko Sovietų Sąjungą „blogio imperija“, Reiganas atsakė: „Ne. Aš kalbėjau apie kitus laikus, kitą erą.“ Gorbačiovo prašymu Reiganas Maskvos valstybiniame universitete pasakė kalbą apie laisvąją rinką. Be to, Reiganas pareikalavo leisti jam susitikti su grupe sovietinių disidentų, tarp kurių buvo ir keletas Lietuvos laisvės kovotojų. Šio vizito metu Reiganas pareikalavo iš Gorbačiovo išleisti iš sovietinio lagerio kun. Alfonsą Svarinską. Sovietų Sąjungai atsisakius „klasių kovos“ principo ir vykdant naująją „perestroikos“ ir „viešumo“ politiką, šaltasis karas buvo nutrauktas, griuvo geležinė uždanga, skirianti  SSRS nuo Vakarų.

Kaip vėliau paaiškėjo, pats Reiganas ir jo perėmėjas prezidento poste Dž. Bušas-vyresnysis siekė sovietinės imperijos susilpnėjimo, bet ne griuvimo. Juos gąsdino neaiškaus politinio vakuumo, staigaus politinio geopolitinės padėties pasikeitimo perspektyva ir tas vaidmuo, kurį vienapoliariniame pasaulyje turės prisiimti JAV. Bet devintojo dešimtmečio pabaigoje Sovietų Sąjungos likimas jau mažai priklausė nuo Reigano. Gorbačiovo pertvarka leido pasireikšti jėgoms, kurių nebegalima buvo paveikti iš už okeano. Komunizmo nugalėtojui liko tik stebėti, kaip pasaulis tvarkosi su jo didžiąja pergale.

 

Ronaldo Reigano politinė biografija

Ronaldas Reiganas su žmona Holivudo
aktore Nency Devis. 1986 metai

Ronaldas Reiganas gimė 1911 metais Tampiko mieste Ilinojaus valstijoje (JAV) finansiškai kuklaus pardavėjo iš Airijos šeimoje. Koledže studijavo sociologiją ir ekonomiką, aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje ir sportavo. 1937 metais įgyvendino savo seną svajonę – pradėjo dirbti aktoriumi Holivude. Nuo 1937 iki 1976 metų jis suvaidino daugiau nei 50 filmų, vaidino daugiausia teigiamus kaubojų personažus. Per Antrąjį pasaulinį karą Reiganas, kaip netinkamas rikiuotės tarnybai, tarnavo specialiame karinių oro pajėgų būryje Holivude, kuriame buvo kuriami mokomieji ir dokumentiniai filmai. 1947–1952 ir 1959 metais jis užėmė Kino aktorių gildijos prezidento postą ir kaip profsąjungos vadovas aktyviai dalyvavo komunistų įsiskverbimo į Holivudą faktų demaskavimo kampanijoje, 1947 metais davė parodymus kaip kaltinimo liudininkas Antiamerikietiškos veiklos tyrimo komitete. Visą gyvenimą jis dėjo lygybės ženklą tarp komunizmo ir fašizmo. 1954 metais R. Reiganas pradėjo dirbti firmos „General Electric“ spaudos atstovu, NBC televizijai rengė savaitinę laidą „General Electric theatre“. Darbo reikalais jis daug keliavo po kompanijos įmones, įsikūrusias visose Jungtinėse Valstijose, skaitė pranešimus kompanijos akcininkų ir vietos verslininkų susirinkimuose.

Iš pradžių R. Reiganas buvo JAV Demokratų partijos rėmėjas, tačiau 1962 metais perėjo į Respublikonų partiją. 1964 metais jis pasakė savo garsiąją kalbą „Laikas rinkti“, palaikydamas respublikonų kandidatą į prezidentus Barri Goldwater, po kurios jam buvo pasiūlyta kandidatuoti į Kalifornijos gubernatoriaus postą. Šias pareigas užėmė 1966 metų rudenį – tai buvo jo pirmoji didelė politinė pergalė. Dirbant šiame poste Reiganui pavyko likviduoti chronišką valstijos biudžeto deficitą, sutvarkyti mokesčių surinkimą. Jis buvo perrinktas į šį postą antrai kadencijai (1970–1974). 1968 ir 1976 metais Reiganas kėlė savo kandidatūrą į prezidento postą nuo Respublikonų partijos, bet pralaimėjo nacionaliniuose partijos suvažiavimuose iš pradžių R. Niksonui, o vėliau Dž. Fordui. 1980 metais jis jau nugalėjo pirminiuose partijos rinkimuose ir tapo kandidatu į prezidentus nuo Respublikonų partijos ir kituose rinkimuose laimėjo prieš Demokratų partijos kandidatą Džimi Karterį (Jimmy Carter). Prezidento pareigas eiti pradėjo 1981 metų sausį.

Pirmoji Reigano prezidentavimo pusė pasižymėjo Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykių paaštrėjimu. Sovietų Sąjungą Reiganas pavadino „blogio imperija“. Jis visokeriopai palaikė karines grupuotes, kovojusias su prokomunistiniais režimais įvairiose šalyse – ši jo politika spaudoje buvo pavadinta „Reigano doktrina“. Ekonominė Reigano politika prigijo „reiganomikos“ pavadinimu. Ji rėmėsi teorija, kad mokesčių tarifų mažinimas lemia kapitalo į ekonomiką atėjimą, dėl to atsiranda daugiau darbo vietų ir auga valstybės biudžeto pajamos.

1984 metais R. Reiganas balotiravosi antrai kadencijai. Rinkimus jis su triumfu laimėjo – už jį tada balsavo apie 60 proc. amerikiečių.

M. Gorbačiovo atėjimas į SSRS valdžią pakeitė Amerikos ir Sovietų Sąjungos santykių klimatą. Reiganas pragmatiškai įvertino situaciją ir 1985–1988 metais keletą kartų susitiko su Gorbačiovu. 1988 metais JAV prezidentas aplankė SSRS.

Baigęs prezidento kadenciją 1989 metais Reiganas apsigyveno savo sodyboje Los Angeles mieste. 1991 metais Kalifornijos Simi-Velly miestelyje buvo atidaryta Prezidento Ronaldo Reigano biblioteka.

1994 metų pabaigoje Reiganui diagnozuota Alzhaimerio liga ir jis nustojo viešai rodytis. Apie 10 metų jis kovojo su šia liga. 2004 m. birželio 6-ąją Reiganas mirė. Apie jo gyvenimą sukurtas filmas „Reiganai“ (The Reagans, 2003).

Reiganas buvo vedęs du kartus. Pirmoji jo žmona – Holivudo žvaigždė Jane Whyman (Sahra Jane Foolks), kurią vedė 1940 metais. Su ja susilaukė trijų vaikų, tačiau santuoka nebuvo sėkminga ir 1948 metais jie išsiskyrė. 1952 metais R. Reiganas vedė Holivudo aktorę Nency Devis. Ši santuoka buvo laiminga ir ilga.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija