"XXI amžiaus" priedas apie pasaulio krikščionis Nr.4 (4)

PRIEDAI






Senosios Armėnijos krikščionybės
sudėtinga istorinė patirtis ir dabartis

Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymasis seniausioje krikščioniškoje pasaulio valstybėje Armėnijoje buvo ypač svarbus dėl trijų dalykų: armėnų tautos krikšto 1700 metų jubiliejaus minėjimo, glaudžių ekumeninių Katalikų ir Armėnų Apaštalinės Bažnyčių santykių ir prisiminimo armėnų praeities kančių, ypač tų, kurios patirtos turkų vykdyto genocido Pirmojo pasaulinio karo metais.
Armėnija geografiškai priklauso Artimųjų Rytų regionui, su kuriuo susieta visa Biblijos istorija. Šioje šalyje krikščionybė pradėta skelbti jau apaštalų laikais. Pasak tradicijos, pirmieji Kristaus skelbėjai Armėnijoje buvo šventieji apaštalai Baltramiejus ir Tadas. Armėnai pagrįstai didžiuojasi, kad krikščionių tikėjimas jų šalyje įsigalėjo netgi anksčiau nei Romoje. Armėnijos pavertimo krikščionišku kraštu nuopelnas priskiriamas šv. Grigaliui Švietėjui (240-336). Šis armėnų krikščionių labiausiai garbinamas šventasis III amžiaus pabaigoje tarnavo armėnų karaliaus Tiridato III dvare ir dėl savo apaštalavimo pateko į valdovo nemalonę, buvo žiauriai kankintas bei įkalintas. Tačiau, kaip teigia tradicija, Grigalius sugebėjo išmelsti Dievą, kad būtų stebuklingai pagydytas valdovas. Tada Grigalius buvo išleistas iš kalėjimo. Šis atsitikimas taip paveikė karalių Tiridatą, kad jis 301 metais drauge su visa tauta priėmė krikščionybę.
Taip armėnai tapo pirmąja krikščioniška tauta pasaulyje. Galima priminti, kad lietuviai buvo pakrikštyti visu tūkstančiu metų vėliau, paskutinieji Europoje. Krikščionybė suvaidino esminį vaidmenį vystantis armėnų kultūrai, išsaugant tautinį tapatumą nelengvų istorinių išbandymų metais. Štai jau V a. pradžioje, gresiant persų kultūros įsigalėjimui Armėnijoje, vietos krikščionių vienuolis Mesropas Mechtotas sukūrė originalų armėniškąjį raidyną, susidedantį iš 36 raidžių. Naudojant šį naują raidyną, į armėnų kalbą 433 metais buvo išverstas visas Šventasis Raštas. (Lietuvių kalba Šventasis Raštas pirmą kartą buvo išspausdintas tik XVIII amžiuje.) Biblijos išvertimas laikomas tokiu svarbiu Armėnų Bažnyčiai ir nacionalinei kultūrai įvykiu, kad kiekvienais metais liturginiame šios Bažnyčios kalendoriuje spalio 13-oji minima kaip Šventųjų vertėjų diena.

* * *

Armėnų Apaštalinė Bažnyčia priklauso (drauge su Koptų, Etiopų, Sirų bei keletu kitų Bažnyčių) vadinamajai senųjų Rytų Bažnyčių šeimai, kuri atskilo nuo Visuotinės Bažnyčios dar V amžiuje po Chalkedono Susirinkimo dėl išryškėjusių kristologinių nesutarimų. Šiuo metu Armėnų Bažnyčiai priklauso apie 7 mln. tikinčiųjų - maždaug 90 proc. visų armėnų, kurių pusė gyvena pačioje Armėnijoje, o kita dalis išsisklaidžiusi po visą pasaulį. Struktūriškai Armėnų Apaštalinė Bažnyčia padalyta į du patriarchatus, arba katolikosatus, - pagrindinį Ečmiadzino (centras yra maždaug už 20 kilometrų nuo Armėnijos sostinės Jerevano) ir Kilikijos, kurio centras dabar įsikūręs netoli Libano sostinės Beiruto.
Per daugelį amžių būta nemažai Katalikų ir Armėnų Apaštalinės Bažnyčių kontaktų bei bandymų atkurti vienybę. Artimesni santykiai užsimezgė po II Vatikano Susirinkimo, kai suintensyvėjo ekumeninis procesas. Prieš tris dešimtmečius Vatikane pirmą kartą susitiko popiežius Paulius VI ir tuometinis Ečmiadzino patriarchas katolikosas Vazgenas I. Ypač glaudūs abiejų Bažnyčių vadovų ryšiai užsimezgė jau po sovietinio režimo žlugimo, kai Armėnų Bažnyčios vadovu tapo Karekinas I, kuris kaip svečias dalyvavo II Vatikano Susirinkime ir ten susipažino su dabartiniu popiežiumi Jonu Pauliumi II. 1996 metais Karekinas I ir Jonas Paulius II pasirašė bendrą teologinį pareiškimą, atvėrusį kelią į tolesnį abiejų Bažnyčių suartėjimą. Pareiškime buvo apgailestauta dėl ankstesnių ginčų ir pripažinta, jog abi Bažnyčios išpažįsta tą patį tikėjimą į "vieną triasmenį Dievą", į "Viešpatį Jėzų Kristų", abi tiki, jog yra "viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė Bažnyčia". Buvo pripažinta, kad abi Bažnyčios švenčia vieną tikrą Eucharistiją, teikia tikrus sakramentus, yra išlaikiusios apaštalinę įpėdinystę ir teisėtus kunigystės šventimus.
2000 šventųjų metų proga Popiežių aplankė ir po Karekino I mirties 1999 metais naujuoju Armėnų Bažnyčios vadovu išrinktas katolikosas Karekinas II. Susitikime vėl buvo pabrėžta visų krikščionių vienybės siekimo svarba. Priimtame bendrame pareiškime konstatuota, jog įvairių tradicijų teologiniai, liturginiai bei kanoniniai skirtumai turi būti suprantami, "kaip vieni kitus papildantys, o ne priešingi vienas kitam". Tada popiežius Jonas Paulius II perdavė Armėnų Bažnyčiai nuo XI amžiaus Neapolio katedroje saugotas šv. Grigaliaus Švietėjo (jis Italijoje vadinamas šv. Grigaliumi Armėnu) relikvijas. Jos buvo perkeltos į naująją Jerevano katedrą, iškilmingai pašventintą Popiežiaus vizito išvakarėse.
Apie 5 proc. armėnų yra katalikai. Armėnų Katalikų Bažnyčios istorija irgi yra sena ir gana sudėtinga. Dalis armėnų neatsiskyrė nuo Visuotinės Bažnyčios po Chalkedono Susirinkimo, kiti susivienijo su Roma per kryžiaus žygius XII amžiuje. Gausi Lvovo armėnų bendruomenė buvo nusprendusi pasekti pavyzdžiu didelės dalies Ukrainos stačiatikių, kurie prieš 400 metų sudarė uniją su Šventuoju Sostu. Pagaliau XVIII amžiuje buvo įkurtas Kilikijos armėnų katalikų patriarchatas, kurio centras šiuo metu yra Libane. Šiai Armėnų Katalikų Bažnyčiai vadovauja patriarchas Nersesas Bendrosas XIX, kuriam šiemet Šventasis Tėvas irgi perdavė saugoti dalį šv. Grigaliaus Švietėjo relikvijų. Pažymėtina, kad tarp Armėnų Bažnyčios ir Katalikų Bažnyčios neegzistuoja vadinamoji unitų problema, kuri taip sunkino Popiežiaus keliones į Ukrainą, Gruziją, Graikiją ir kitas stačiatikių šalis. Armėnų katalikai palaiko gerus santykius su didžiąja Armėnų Apaštaline Bažnyčia ir suvokia esantys tautos dalimi.

* * *

Armėnų Apaštalinės ir Katalikų Bažnyčių, Armėnijos ir Šventojo Sosto santykių tvirtumui turėjo įtakos ir pernai paskelbtas popiežiaus Jono Pauliaus II kreipimasis, kuriuo jis pripažino praėjusio amžiaus pradžioje patirtą armėnų tautos tragediją. Pirmojo pasaulinio karo metais dėl turkų valdžios vestos persekiojimo ir trėmimo politikos žuvo 1,5 mln., arba du trečdaliai, Osmanų imperijoje gyvenusių armėnų. 1908 metais valdžią paėmė Jaunųjų turkų režimas, kuris vadovavosi liguistai nacionalistine panturkizmo ideologija. Šio režimo politiką vėliau pakartojo Vokietijos naciai su savuoju pangermanizmu, o panašaus į Turkijos armėnų likimo vėliau susilaukė žydai Vokietijoje ir kitose Vidurio Europos šalyse. Skirtumas tik tas, kad civilizuota vokiečių tauta pripažino nacių vykdytus nusikaltimus ir iki šiol už juos atgailauja, tuo tarpu Turkijoje, vien tik viešai užsiminus apie buvusį armėnų genocidą, gresia teismo bausmė ir kalėjimas.
Turkijos politikų argumentai, kad, valstybės saugumo sumetimais, tuometinis šalies režimas, vykstant karui su Rusija, tik norėjo potencialius jos sąjungininkus armėnus perkelti iš pasienio į tolimesnius rajonus, neturi rimto pagrindo. 1915 m. balandžio 24 d. pradėta etninio valymo operacija pirmiausia užklupo armėnų tautos elitą. Buvo suimami, deportuojami ir žudomi Stambule ir kituose Turkijos miestuose gyvenantys armėnų verslininkai, gydytojai, menininkai, dvasininkai, nieko bendra su politika neturintys ir gyvenantys toli nuo Rytų fronto.
Po Pirmojo pasaulinio karo jį laimėję santarvininkai okupuotame Stambule buvo surengę pirmąjį istorijoje atsakingų už karo nusikaltimus asmenų teismą. Tačiau pagrindiniai armėnų genocido kaltininkai sugebėjo jo išvengti ir tik vėliau dalis jų buvo armėnų teroristų nužudyti. 1915 metų įvykiai iki šiol sąlygoja įtemptus turkų ir armėnų santykius, ir tik abiejų tautų susitaikymo procesas gali juos normalizuoti. Tarptautiniu mastu vykusį armėnų genocidą Turkijoje kol kas, be Vatikano, oficialiai pripažino tik Prancūzijos parlamentas šių metų pradžioje priimtoje rezoliucijoje. Iš karto Ankaros vyriausybė paragino boikotuoti šalyje prancūziškas prekes ir investicines firmas. Panašią rezoliuciją buvo sumanyta priimti ir Jungtinių Valstijų kongrese, tačiau dėl Turkijos diplomatinio spaudimo to padaryti nepavyko. Popiežiaus vizito išvakarėse Armėnijos prezidentas Robertas Kočarianas interviu Italijos katalikų dienraščiui "Avienire" išsakė viltį, kad Šventojo Tėvo apsilankymas jo šalyje padės atkreipti pasaulio dėmesį į vykusį armėnų genocidą. Civilizuotas pasaulis turi pripažinti 1915 metų nusikaltimus, kurie tapo "prologu vėlesnio siaubo" - kitų masinių žudynių, vykusių XX amžiuje.
Armėnija, minėdama tautos krikšto 1700 metų jubiliejų ir nepriklausomybės atkūrimo dešimtąsias metines, dabar politiniu atžvilgiu gyvena taikiai, nors ekonomiškai ir nelengvai. Per praėjusį dešimtmetį laimės ieškoti svetur iš šios šalies išvyko beveik milijonas žmonių. Su kaimyniniu musulmoniškuoju Azerbaidžanu tebėra nesureguliuotas Arcacho (Kalnų Karabacho) klausimas. Dėl šios Azerbaidžano teritorijoje esančios srities, kurioje gyvena armėnai, savarankiškumo praėjusio dešimtmečio pradžioje vyko kruvinos kovos, žuvo 30 tūkst. žmonių, daugybė tapo karo pabėgėliais. Dabartinis Armėnijos prezidentas R.Kočarianas kaip tik vadovavo armėnų kovai už Arcacho laisvę. Jis šalies vadovu buvo išrinktas 1998 metais, o 1999-aisiais prieš jį bandyta surengti pučą. Apsupta musulmoniškų valstybių - Azerbaidžano, Irano ir Turkijos - Armėnija siekia artimesnių ryšių su Rusija, su kuria pasirašytos karinio bendradarbiavimo sutartys. Tarp kitko, stebėtojai pažymėjo, jog Popiežiaus vizito išvakarėse Armėnijoje apsilankęs Maskvos patriarchas Aleksijus II buvo priimtas ypač šiltai ir iškilmingai.
Nelengva materialinė padėtis yra ir savo struktūras atkūrusios Armėnų Apaštalinės Bažnyčios, kuri finansiškai visiškai priklausoma nuo gausios išeivijos paramos. Šios paramos dėka Jerevane ir buvo pastatyta naujoji Šv. Grigaliaus katedra, kaip tautos 1700 metų krikšto triumfo simbolis. Nors formaliai 90 proc. Armėnijos gyventojų priklauso Apaštalinei Bažnyčiai, tačiau tebėra juntama stipri sovietinio ateizmo įtaka. Iki šiol nėra sureguliuoti teisiniai Bažnyčios ir valstybės santykiai, nors tradiciškai jų ryšiai yra glaudūs. Preliminarus susitarimas buvo pasirašytas 2000 metų kovą ir pasižadėta galutinę sutartį sudaryti per kitus devynis mėnesius. Tačiau nuo to laiko jau praėjo daugiau kaip pusantrų metų, o sutarties dėl Bažnyčios juridinio statuso ir bendradarbiavimo su valstybe švietimo, socialinėje bei karinės sielovados srityse iki šiol nėra. Valstybinėse Armėnijos mokyklose iki šiol nėra dėstoma tikyba, dėl ko nukenčia dorovinis jaunimo auklėjimas. Šiuo atžvilgiu Armėniją pralenkė kita Kaukazo valstybė - stačiatikiška Gruzija, kuri buvo pirmoji posovietinė šalis, įvedusi privalomą religinį švietimą visose mokyklose.

Mindaugas BUIKA

© 2001 "XXI amžius"

 

 

Popiežius Jonas Paulius II su Armėnų Apaštalinės Bažnyčios vadovu katolikosu Karekinu II

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija