Krikščionybės paminklai musulmonų žemėje

Švč. Mergelės Marijos namelio vietoje – bažnytėlė

Senovės Efezas šiandien Autorės nuotraukos

Efezas, Kapadokija – pavadinimai, minimi Evangelijoje. Ilgą laiką jie man buvo mistiški. Tačiau, praėjusiais metais aplankius šias vietas, nuomonę teko keisti. Tiesa, vietoje kadaise graikų, vėliau romėnų valdytų miestų stūkso tik jų liekanos. Ir jos nūnai priklauso ne praeityje savo galybe drebinusioms pasaulį valstybėms. (Romos imperija apsikritai nugrimzdo į nebūtį.) Dabar čia islamiškosios Turkijos teritorija, kuri už antikos šedevrų apžiūrėjimą lupa iš turistų milijonus.
Šimtai tūkstančių piligrimų kasmet apsilanko kalnuose, netoli Efezo esančioje vietovėje Panoje Karula. Anot Bažnyčios istorikų, čia po Kristaus mirties ir Jo prisikėlimo šešerius metus gyveno Dievo Motina Marija. Kuklioje trobelėje ji meldėsi, apmąstydama savo Sūnaus žemiškąjį kelią.
Dabar čia – nedidelė bažnytėlė. Viduje – altorėlis su Švč. Mergelės Marijos skulptūrėle. Sienas puošia jos atvaizdas. Toliau – užrašas apie čia stovėjusį stalą, ant kurio lentos buvo nutapytas Marijos atvaizdas. Jis atsidūrė Lenkijoje, Čenstakavoje. Kelios gėlės, degančios žvakės ir… tyla. Sunkiai nusakoma susikaupimo, maldos, ypatingo jaudulio nuotaika. Juk stovi ten, kur vaikščiojo nepaprasta asmenybė.
Atokiau – šaltinis, kuriuo naudojosi stebuklinga gyventoja. Šiandien jis teka ir vamzdžiais. Atsisukus čiaupą, galima atsigaivinti, pasiimti vandens kelionei.
Pavažiavę toliau, turistai išvysta Turkijos iniciatyva pastatytą Švč. M.Marijos, dangaus Karalienės, statulą. Musulmonai taip pat pripažįsta Dievo Motiną, gerbia ją.
Sutartinai kiemelyje, prie bažnytėlės, nuskambėjo lietuviškoji „Marija Marija“. Melsvu drabužiu vilkinti vienuolė įdėmiai mūsų klausėsi, paskui pasiteiravo, iš kur esame, ir pareiškė susižavėjimą. Paprašiusi atsiųsti gaidas, pakvietė: „Gal galėtumėte dar atvažiuoti septynioliktą valandą ir pagiedoti drauge su kitais per šv. Mišias?“ padėkojome už kvietimą. Deja, turistiniai keliai mus vijo tolyn, į patį Efezą, kuriame bažnyčios susirinkimas pabrėžė Marijos, kaip „Dievo gimdytojos“, „amžinai mergelės“, reikšmę.
Vietovė, kur pirmajame amžiuje po Kristaus klestėjo judrus, Romai priklausęs miestas, susijęs su apaštalų Jono ir Sauliaus, pakrikštyto Pauliumi, vardais. Teigiama, kad šv. Jonas atlydėjo Mergelę Mariją į netoliese esančius kalnus, globojo ją. Po Kristaus nužudymo Dievo Motinai buvo nesaugu pasilikti Jeruzalėje. Efeze apaštalas pradėjęs rašyti ir Evangeliją. Čia kadaise stovėjo Švč. Mergelės Marijos ir šv. Jono garbei iškilusios bažnyčios. Deja, šiandien likę tik jų griuvėsiai.
Efeze, jo apylinkėse Kristaus mokslą skleidė ir šv. Paulius. Tais laikais mieste klestėjo prekyba ir amatai, daugelis atvykdavo pasižiūrėti vadinto vienu pasaulio stebuklu – deivės Artemidės šventyklos, veikė pasilinksminimų, viešieji namai. Pastarieji, kaip žinoma, pirmiausia atsiranda visko pertekusioje visuomenėje. Tačiau šv. Paulius drąsiai žengė pro miesto vartus. Stiprybės jam teikė tikėjimas, kurį skelbė. Ir rado savo sekėjų. Neseniai Lietuvos knygynuose pasirodžiusiame anglų mokslininko N.Davieso veikale „Europa. Istorija“ šv. Paulius apibūdinamas kaip svarbiausias krikščionybės teologijos kūrėjas. Beje, šv. Pauliaus vardu pavadinta bažnyčia prie Viduržemio jūros veikia iki šių dienų.
Istorijos vadovėliuose rašoma, jog imperatorius Neronas, pats įsakęs padegti Romą, gėrėjosi ją naikinusia ugnies jūra. O kaltininkais apšaukė krikščionis. Atsirado priežastis juos persekioti. Žmonės, išpažinę Kristaus mokslą, ieškojo prieglobsčio sunkiai prieinamose vietose. Tokių rasta dabartinės Turkijos teritorijoje. Kapadokijos apylinkėse primityviomis priemonėmis jie išrausė didžiules katakombas, kurias galima pavadinti tikru požeminiu miestu.
Mes, nusileidę nuožulniais labirintais kelis šimtus metrų po žeme, buvome apstulbinti kadaise čia gyvenusių žmonių atkaklumu ir išradingumu. Atskiros nišos šeimoms ir vienišiams, šuliniai maistui ir vandeniui, koplyčia ir mokykla, kurioje iš smiltainio išgremžtas ilgas stalas ir suolai mokiniams, pagaliau pirtis – visa, kas būtina žmogaus egzistencijai palaikyti. Anot tenykščių gidų, katakombose, kurios tęsiasi keliolika kilometrų, vienu metu nuo persekiotojų slėpdavosi dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Ne mažiau stebina, kad didelė dalis tų statinių puikiai išsilaikė nuo pirmojo amžiaus po Kristaus.
O žemės paviršiuje siausdavo ir dabar tebesiaučia nepailstantys vėjai, išpustydami iš dirvožemio lengvesnes smiltis ir palikdami tvirtesnius klodus. Taip atsirado iki pat horizonto nusidriekusios smiltainio piramidės, bokštai, smailios keteros ir gilūs tarpekliai tarp jų, kartais sunkiai net kupranugarių įveikiami. Dėl to ir pirmieji krikščionys čia jausdavosi saugūs.
Nuo aukšto, vėjų neįveikto skardžio, žvelgdamas į gamtos stichijos sukurtus statinius, mąstai apie Viešpaties galybę, nuolatinį judėjimą ir krikščionybės, gimusios amžių glūdumoje, tvirtumą.

Jūra Marija BAUŽYTĖ
Efezas - Vilnius

© 2003 "XXI amžius"