Trečiasis Popiežiaus vizitas Kroatijoje

Popiežius Jonas Paulius II atvyko į Kroatiją. Jį pasitiko prezidentas Stepanas Mesičius (dešinėje)

Atvykstant Šventojo Tėvo laukė ir Kroatijos vaikai

Į popiežiaus aukojamas šv. Mišias Kroatijos Rijekos mieste susirinko 150 tūkst. tikinčiųjų

Šventasis Tėvas palaimintąja paskelbė kroatų vienuolę Mariją Petkovič, įkūrusią Gailestingumo dukterų ordiną

Popiežius Jonas Paulius II per šv. Mišias Rijekoje

Vienuolės ilsisi prieš susitikimą su Šventuoju Tėvu Dubrovnike

Per Popiežiaus aukojamas šv. Mišias Osijeko mieste dėl karščio mirė trys žmonės, daug - nualpo EPA-ELTA nuotraukos

Daugiau kaip 500 tūkst. tikinčiųjų dalyvavo popiežiaus Jono Pauliaus II vadovautose keturiose pamaldose jo birželio 5-9 dienomis vykusio vizito į Kroatiją metu. Šventasis Tėvas aplankė penkis šalies miestus, lėktuvu įveikdamas tūkstančius kilometrų, kiekvieną kartą nakvoti grįždamas į Rijekos uostą prie Adrijos jūros, kur per vizitą buvo nuolatinai apsistojęs.
Tai buvo trečioji Popiežiaus kelionė į Kroatiją (ankstesnės vyko 1994 ir 1998 metais), kurios devizas skelbė – „Šeima: Bažnyčios ir tautos kelias“. Pagrindiniu apaštalinio vizito renginiu buvo XX amžiuje gyvenusios vienuolės sesers Nukryžiuotojo Jėzaus Marijos Petkovič, įkūrusios Gailestingumo seserų kongregaciją, beatifikacijos iškilmės Dubrovniko mieste. Į susitikimus su Šventuoju Tėvu buvo atvykę tūkstančiai maldininkų iš Kroatijos kaimyninių valstybių – Slovėnijos, Serbijos ir Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos, - kurios iki praėjusio dešimtmečio pradžios įėjo į dabar jau neegzistuojančią Jugoslavijos federaciją.
Vizito metu buvo imtasi ypatingų saugumo priemonių. Į Popiežiaus aukotas šv. Mišias maldininkams nebuvo leidžiama atsinešti nei skėčių, nei mobiliųjų telefonų. Jų turimi fotoaparatai ir filmavimo kameros buvo atidžiai policijos tikrinami. Langai, gatvių pusėje, kuriomis turėjo pravažiuoti Popiežius, privalėjo visą laiką būti uždaryti. Tvarkai prižiūrėti Kroatijos valdžia mobilizavo daugiau kaip 10 tūkst. policininkų.

Pagarba tautos krikščioniškosioms šaknims

Trumpu skrydžiu iš Romos birželio 5 dienos popietę į Kroatiją atvykusiam Šventajam Tėvui ir taip pradėjusiam savo 100-ąją užsienio kelionę, šalies gyventojai surengė entuziastingą priėmimą. „Aš atvykau pas jus, kad išpildyčiau šv. Petro įpėdinio misiją – nešti visiems šioje šalyje gyvenantiems ramybės palinkėjimus ir nuoširdžią maldą už taiką, - sakė į Rijekos oro uostą, esantį Kerko saloje, atvykęs popiežius Jonas Paulius II. Jį sutiko Kroatijos prezidentas Stepanas Mesičius su šalies vyriausybės ir Bažnyčios vadovais.
Popiežius kalbėjo, kad vizitu norėjo parodyti pagarbą VII amžiuje krikštą priėmusios Kroatijos senosioms krikščioniškoms šaknims. Jis prisiminė garsiuosius čia gyvenusius krikščionybės liudytojus, įskaitant 1998 metais beatifikuotą palaimintąjį kardinolą Aloyzą Stepinačą, kuris 1946 metais komunistų režimo buvo nuteistas ilgus metus kalėti. „Krikščionybė daug prisidėjo prie Kroatijos pažangos praeityje ir gali efektyviai pasitarnauti jos dabarčiai bei ateičiai“, - pabrėžė popiežius Jonas Paulius II. Jis nurodė tokias krikščionybės skelbiamas vertybes, kaip pagarbą žmogaus asmens orumui, moraliniam ir intelektualiniam integralumui, šeimos ir gyvybės gynimą, solidarumą, subsidiarumą, mažumų teises. „Šiomis vertybėmis remiasi tautos stabilumas ir tikroji didybė“.
Sutikdamas popiežių Joną Paulių II, Kroatijos prezidentas S.Mesičius prašė Šventąjį Tėvą paremti šalies siekį tapti Europos Sąjungos nare. Atsiliepdamas į šį norą tapti didžiosios Europos tautų šeimos integralia dalimi, Popiežius reiškė viltį, kad „šis siekimas bus sėkmingai realizuotas. Turtingos Kroatijos tradicijos iš tikrųjų prisidės stiprinant Europos Sąjungos administracinę ir teritorinę vienybę, kaip ir kultūrinį bei dvasinį paveldą“. Jonas Paulius II taip pat sveikino ne tik Kroatijos katalikus (jų yra apie 82 proc. iš 4,4 mln. šalies gyventojų), bet taip pat stačiatikių, musulmonų bei judėjų mažumas, sakydamas, kad jų darnus sugyvenimas prisidės įtvirtinant visuomenėje teisingumą bei abipusę pagarbą.
Prisiminęs 1991-1995 metais vykusį Balkanų karą, turėjusį padarinių visoms buvusios Jugoslavijos tautoms, ypač kroatams, Jonas Paulius II kvietė politinius ir religinius vadovus nepaliaujamai stengtis užgydyti jo padarytas žaizdas. Tas pats pasakyta ir apie kelis dešimtmečius trukusio totalitarinio komunistų valdymo pasekmes, kada „buvo bandoma primesti svetimą žmogui ir jo orumui ideologiją“. Popiežius ragino, kad jau trylika metų nepriklausomybės sąlygomis gyvenančioje Kroatijoje būtų konsoliduojamos pastangos socialiniam stabilumui stiprinti, kovoti su nedarbu (jis sudaro 20 proc.), tobulinti švietimo sistemą, gerinti santykius su kaimyninėmis šalimis.
Po sutikimo ceremonijos iš Kerko salos Šventasis Tėvas katamaranu persikėlė į Rijeką. Tai buvo pirmas kartas per visą jo pontifikatą, kad jis plaukė laivu Viduržemio jūra, kaip kažkada tautų apaštalas šv. Paulius, ir šis įvykis turėjo tam tikrą simbolinę reikšmę, nes nuolat keliaujantis Popiežius yra pasakęs, kad laiko save ne tik šv. Petro, bet ir šv. Pauliaus įpėdiniu.

Beatifikacijos iškilmės Dubrovnike

Dubrovnike popiežiaus Jono Pauliaus II beatifikuota vienuolė Marija Petkovič gimė 1892 m. gruodžio 10 d. Adrijos jūros Kurealos saloje. Ji buvo šeštasis vaikas iš aštuonių religingoje kroatų katalikų šeimoje, kuri gyveno gana pasiturinčiai. Nuo vaikystės svajojusi savo gyvenimą paaukoti Dievo tarnystei, ji, būdama keturiolikmetė, 1906 m. lapkričio 21-ąją davė nuolatinės skaistybės įžadus. Suvokdama Viešpaties pašaukimą žmonių meilės tarnybai ji pirmiausia savo gimtojoje Blato gyvenvietėje, o vėliau persikėlusi į Dubrovniką kartu su kitomis jaunomis moterimis šelpė vargšus, slaugė ligonius, mokė neturtingų šeimų vaikus, kurių buvo gausu Kroatijoje, kaip ir visoje Europoje, praūžus Pirmajam pasauliniam karui.
Troškimas gyventi bendruomenėje, dar ir paskatinus Dubrovniko vyskupui Josipui Marceličiui, sąlygojo naujos Gailestingumo dukterų kongregacijos, priklausančios pranciškonų šeimai, įkūrimą 1919 metais. Sesuo Marija buvo išrinkta pirmąja jos generaline vyresniąja, kuria išbuvo iki 1961 metų. Bendruomenė, savo švietėjišką ir socialinę veiklą išplėtojusi visoje Pietryčių Europoje, 1929-aisiais įgijo diecezinės vienuolijos teises.
Vėliau gailestingumo dukterys įsikūrė Argentinoje ir kitose Lotynų Amerikos žemyno šalyse, kur sesuo Marija gyveno nuo 1940 metų iki 1952-ųjų. Po šio laikotarpio persikėlė į Romoje esančią vienuolijos būstinę ir tęsė organizacinius bei apaštalavimo darbus. Gailestingumo dukterų kongregacija, kuriai priklauso apie 500 narių, veikiančių dvylikoje Europos ir Amerikos šalių, galutinį Šventojo Sosto pripažinimą įgijo 1956 metais. Iki pat savo mirties Romoje 1966 m. liepos 9 d. sesuo Marija, jau pelniusi pagarbų motinos titulą, nepaliovė skatinti kongregacijos nares pasiaukojančia tarnyste artimui, liudyti, kad jos yra Dievo meilės, gerumo ir gailestingumo įsikūnijimas. 1998 metais jos palaikai iš Romos buvo perkelti į gimtąjį Blato miestelį ir palaidoti vienuolijos koplyčios kriptoje.
Jos beatifikacijos bylos diecezinio lygio tyrimas buvo pradėtas 1989-ųjų vasarį ir užbaigtas 2002-ųjų gruodžio 10 d., Popiežiaus patvirtintu Šventųjų skelbimo kongregacijos dekretu pripažinus stebuklingą pažeisto Peru povandeninio laivo „Pacocha“ įgulos išsigelbėjimą, seseriai Marijai užtariant. Tarp 50 tūkst. maldininkų, dalyvavusių Dubrovnike vykusioje vienuolės beatifikacijos iškilmėje, buvo ir to povandeninio laivo kapitono pavaduotojas Rodžeris Kotrina Aluarodas.
Šis jaunas karininkas 1988 m. rugpjūčio 26 d. po susidūrimo su japonų žvejybiniu laivu pažeisto „Pacocho“ atrodė beviltiškos padėties sąlygomis (vanduo veržėsi pro sandarumą praradusį liuką), malda tikėjosi sesers Marijos užtarimo. Tuo momentu R.Kotrina, atrodo, neįmanomomis pastangomis, nepaisydamas didžiulio vandens slėgio spaudimo, rankomis sugebėjo uždaryti vidinę pertvarą, tuo būdu sudarydamas sąlygas išsigelbėti 20 jūreivių. (Kiti šeši įgulos nariai, įskaitant laivo kapitoną, žuvo pirmomis katastrofos akimirkomis.) Tiek Vatikano, tiek ir karinio laivyno vadovybės sudarytos komisijos pripažino, kad įgulos išsigelbėjimas buvo „žmogiškai neįmanomas“, ir šis stebuklo patvirtinimas atvėrė kelią sesers Marijos paskelbimui palaimintąja.
„Kai aš buvau mažas, girdėjau istoriją apie Mariją Petkovič, nes mano mama turėjo knygą apie ją ir dažnai vakare prieš mums einant miegoti kelis puslapius garsiai paskaitydavo, – aiškino Dubrovnike žurnalistams R.Kotrina. – Man Marija Petkovič buvo kaip nepaprasta moteris, padėjusi viso pasaulio vargšams, ypač Lotynų Amerikoje“.
Rodydamas apdovanojimą, kurį jis gavo už povandeninio laivo įgulos išgelbėjimą, R.Kotrina pabrėžė, kad tai pirmiausia yra naujosios palaimintosios nuopelnas.
Beatifikacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II pripažino, kad sesers Marijos siela buvo „kupina Dievo meilės“ ir tai įgalino ją visiškai atsidėti vargstančių žmonių dvasinės ir materialinės gerovės darbams. Jis atkreipė dėmesį, kad Gailestingumo dukterų kongregacija, veikdama Serbijoje ir Rumunijoje, kur daugumą sudaro stačiatikiai, daug prisidėjo skatinant Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčių vienybę, nes „jeigu Kristus yra vienas, tai ir Bažnyčia viena“.
Pagaliau Šventasis Tėvas nurodė į svarbų ir nepakeičiamą moters pašaukimą Kroatijoje ir visame pasaulyje, kuriam ypač reikia moteriško jautrumo, dosnumo ir kilnumo. Moters paskirtis išsiskleidžia pirmiausia šeimoje, būnant motinomis ir žmonomis, į viską „žvelgiant širdies akimis“. Jų vaidmuo taip pat yra svarbus ir visuomenėje, ir bažnytinėje bendruomenėje. „Šią akimirką galvoju apie jus, seserys vienuolės, kurios savo gyvenimą paaukojote didžiai meilei“, kaip ir palaimintoji Marija Petkovič, priėmusios „kvietimą nepadalyta širdimi sekti Jėzų Kristų skaistume, neturte ir klusnume“, – kalbėjo Popiežius. Jis ragino seseris šios laisvos ir begalinės meilės Dievui patyrimą išreikšti Bažnyčios ir žmonių tarnystėje, „visus dabarties ir ateities reikalus sudedant į Jo rankas“.

Dėmesys krikščioniškajam pašaukimui

Birželio 7 dieną Osijeke (Djakovo vyskupija šiaurės rytų Kroatijoje) aukotų šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II sutelkė dėmesį į krikščionių pašaukimą, aptardamas apaštalo šv. Pauliaus paskatinančius žodžius: „Raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, kuriam esate pašaukti“ (Ef 4, 1). „Koks yra krikščionių pašaukimas?“ – klausė Šventasis Tėvas apie 100 tūkstančių pamaldų dalyvių ir paaiškino: „Atsakymas yra reiklus – krikščionių pašaukimas yra šventumas“. Šio pašaukimo ištakos glūdi krikšte ir jis yra atnaujinamas per kitus sakramentus, pirmiausia per Eucharistiją.
Pašaukimas į šventumą galioja kiekvienu krikščionio gyvenimo laikotarpiu – „jaunystės pavasarį, brandos vasarą, senatvės rudenį ir žiemą, paskutinę gyvenimo valandą, ir netgi po mirties“ per apsivalymą skaistykloje. Šiame kelyje krikščionys turi nuolat savęs klausti: „Ar savo gyvenimą suprantu kaip pašaukimą ir misiją?“ Trečiojo tūkstantmečio pradžioje svarbu prisiminti II Vatikano Susirinkimo mokymą, kad kiekvieno krikščionio ir pasauliečio „pašaukimas pačioje savo prigimtyje yra pašaukimas apaštalauti“. Būtent šį klausimą penkerius metus nagrinėjo Djakovo vyskupijos antrasis Sinodas, kuris dabar buvo iškilmingai uždarytas Popiežiaus aukotomis šv. Mišiomis.
Osijekas priklauso istoriniam Slavonijos regionui, kuriame kartu su kroatais gyvena daug serbų stačiatikių ir kur praėjusiame Balkanų kare vyko ypač aršios kautynės. Netoli Osijeko yra Vukovaro miestas, kuris buvo serbų okupuotas šešerius metus ir buvo labai sugriautas. Kovos Slavonijoje pareikalavo 6 tūkst. civilių gyventojų aukų ir beveik 100 tūkst. tapo karo pabėgėliais. Djakovo vyskupijoje iš viso buvo visiškai sugriauta 30 bažnyčių, o 50 labai suniokota.
Per Osijeke popiežiaus Jono Pauliaus II aukotas šv. Mišias prie altoriaus stovėjo per karo veiksmus apgadintas kryžius, liudijantis žmonių kančias, o kartu ir viltį dėl susitaikymo. „Po karo laikotarpio išbandymų, kurie paliko šio regiono žmonėms gilias, iki šiol dar neužgijusias žaizdas, - kalbėjo Šventasis Tėvas homilijoje, – įsipareigojimas susitaikymui, solidarumui ir socialiniam teisingumui skatina drąsą ir ryžtą žmonėms, kurie yra įkvėpti tikėjimo, tampa atvirais broliškai meilei ir rūpinasi kiekvieno asmens, sukurto pagal Dievo paveikslą, orumo gynimu“. Jis broliškai pasveikino Serbijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchui Pavlei atstovavusį metropolitą Jovaną, musulmonų ir judėjų atstovus. Po pamaldų buvo karūnuota Švč. Mergelės Marijos statula ir paveikslas, kurie bus sugrąžinti į atstatytas vietines Dievo Motinos bažnyčias.
Į šv. Mišias susirinkę tikintieji patyrė nemažą išbandymą – šį kartą gamtos, nes svilino 35 laipsnių karštis. Du žmonės – 56 metų moteris ir 43 metų vyras dėl ištikusio infarkto mirė, penkiolika asmenų buvo hospitalizuota, 500 buvo suteikta pirmoji medicinos pagalba. Nelengva buvo ir šiokioje tokioje priedangoje nuo saulės buvusiam Šventajam Tėvui, bet jis šį išbandymą ištvėrė ir jautėsi neblogai.

„Šeima – Bažnyčios ir tautos kelias“

Rijekoje birželio 8-ąją aukotų Sekminių šventės šv. Mišių homilijoje popiežius Jonas Paulius II labiausiai ragino rūpintis šeima, kuri yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir kurios atgimimas yra svarbiausia sąlyga kovoti su šiandienai būdingu socialiniu pasidalijimu ir susvetimėjimu. Kroatijos vyskupai trečiajam Popiežiaus vizitui parinkę temą „Šeima - Bažnyčios ir tautos kelias“ ta proga paskelbtame apaštaliniame laiške ypač atkreipė dėmesį į ištikusią demografinę krizę, už kurią pirmiausia atsakingas tradicinių šeimos vertybių susilpnėjimas visuomenėje.
Prieš Popiežiaus vizitą duotame interviu Vatikano laikraščiui „L’Osservatore Romano“, Kroatijos episkopato pirmininkas Zagrebo arkivyskupas Josipas Bozaničius išvardijo daugybę verčiančių nerimauti skaičių. 1986 metais Kroatijoje gimė 60 tūkst. vaikų, 1991-aisiais – 51 tūkst. ir 2000-aisiais jau tik 43 tūkst. Taip mažėjant gimstamumui, Kroatijos gyventojų irgi mažėja: nuo 4,78 mln. 1992 m. iki 4,38 mln. 2000-aisiais. Šiam nerimą keliančiam reiškiniui įtaką daro ne tik ekonominiai sunkumai, bet ir jaunų žmonių atsakomybės bei drąsos stoka kurti šeimas, gimdyti ir auginti vaikus.
„Šių dienų šeima, taip pat ir Kroatijoje, reikalauja ypatingo dėmesio bei konkrečios politikos, kurios tikslas būtų ginti ir palaikyti jos prigimtinę esmę, jos pažangą ir stabilumą“, - kalbėjo Šventasis Tėvas į Rijekos centrinę aikštę susirinkusiems apie 140 tūkst. tikinčiųjų. „Tarp kitų dalykų, aš galvoju ir apie būsto bei nedarbo problemas“, - sakė jis, turėdamas omenyje, kad nedarbo lygis Kroatijoje, nors ir pradėjo mažėti, bet vis dėlto siekia apie 20 proc. darbo jėgos.
Popiežius pastebėjo, kad į paramą šeimai įeina rūpinimasis sveikatingumu, ligonių ir senelių slaugymu, kova su nusikalstamumu, alkoholizmu bei narkomanija. Dabar, kai vis liberaliau žiūrima į darbinę veiklą sekmadieniais, Jonas Paulius II ragino „rodyti pagarbą sekmadienio sakralumui, kuris įgalina šeimos narius pabūti visiems drauge bei kartu dalyvauti Dievo pagarbinimo liturgijoje“. Jis priminė prieš kelerius metus Kroatijos vyskupų pradėtą pastoracinę programą, kuri vadinasi „Kroatų katalikų šeima kasdien meldžiasi ir kiekvieną sekmadienį švenčia Eucharistiją“.
Kreipdamasis į krikščionių šeimas Šventasis Tėvas kvietė jas savo gyvenimu liudyti „Dievo autentišką planą šeimai, kaip gyvybės bendruomenei, kuri grindžiama santuoka“, tai yra stabilia, ištikima ir pripažinta vyro ir moters sąjunga. Jis priminė tėvų pareigą rūpintis savo vaikų „žmogišku ir krikščionišku švietimu bei auklėjimu“, kartu nebijant pasitikėti gerai parengtų pedagogų ir katechetų parama. Nepaisant visų vilionių, su kuriomis susiduria šių dienų jauni žmonės, tėvai turi „padėti savo vaikams sutikti Jėzų ir Jį sekti“. Krikščionys neturi nusivilti, pasiduoti dvasiniam nuovargiui ir sukaustančiai inercijai šiuolaikinėje fragmentuotoje bei pasidalijusioje visuomenėje. „Būkite vilties žmonės! Būkite žmonės, kurie meldžiasi!“ – ragino Popiežius.

Mokytis ir imti pavyzdį iš Dievo Motinos

Paskutinė jo vizito Kroatijoje dalis turėjo labai aiškų pamaldumo Dievo Motinai charakterį. Tą pačią dieną po Sekminių šv. Mišių popiežius Jonas Paulius II aplankė netoli Rijekos esančią Trsato šventovę prie Adrijos jūros, kuri yra vadinama „Kroatijos Nazaretu“. Pagal tradiciją tikima, kad tarp 1291 ir 1294 metų čia buvo stebuklingai iš Nazareto perkeltas Šventosios šeimos namas, kuris vėliau atsidūrė Loreto vietovėje Italijoje. Atvykęs į Trsatą Šventasis Tėvas buvo gražiai sutiktas šventovę prižiūrinčių pranciškonų, kurie jam įteikė specialiai pagamintą rožinį su neseniai įprasmintų Šviesos paslapčių atvaizdais. Šią dovaną Popiežius priėmė dėkodamas ir prašė melstis už jį „gyvam esant ir po mirties“. Panašų prašymą Šventasis Tėvas buvo išsakęs 2002 metų rugpjūtį, lankydamasis Kalvarijos Dievo Motinos šventovėje, netoli Krokuvos, Lenkijoje.
Birželio 9-ąją, prieš sugrįždamas į Romą, popiežius Jonas Paulius II vadovavo Žodžio liturgijai Zadaro mieste. Pastebėjęs, kad pirmadienį po Sekminių kroatai švenčia Švč. Mergelės Marijos Bažnyčios Motinos šventę, jis sakė, jog kaip per pirmąsias Sekmines „aukštutiniame kambaryje“ su apaštalais sulaukdama ateinant Šventąją Dvasią, taip ir per kitus amžius, Dievo Motina dvasiškai pasiliko su tikinčiaisiais, melsdama nuolatinių Šventosios Dvasios malonių Bažnyčiai.
„Tuo būdu Marija visiškai išpildo savo motinišką misiją, – sakė Šventasis Tėvas. – Ji yra Motina ne tik todėl, kad pagimdė ir maitino Dievo Sūnų, ji dar yra dėl to Motina, nes ji yra „Mergelė, tapusi Bažnyčia“, kaip mėgdavo sakyti šv. Pranciškus Asyžietis“. Šį aktyvų Marijos vaidmenį vadovaudamiesi „sensus fidei“ pripažino ne tik pirmieji krikščionių bendruomenės nariai, bet ir tikintieji per visą Bažnyčios istoriją. Dėl to Švč. Mergelei Marijai buvo suteiktas „Apaštalų karalienės“ titulas. „Kaip Bažnyčios ištakų liudytoja ir kiekvienos krikščionių kartos ištikimybės garantė, Marija visais amžiais kartoja žodžius, kuriuos ištarė Kanos vestuvėse: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), – pabrėžė Popiežius. – Šie Marijos žodžiai ir asmeninis pavyzdys yra kilni gyvenimo mokykla, kurioje yra ugdomi apaštalai. Praeities ir dabarties apaštalai“.
Jonas Paulius II kvietė kroatų tikinčiuosius mokytis iš Dievo Motinos „būti patikimiems liudytojams ir dosniems apaštalams“ naujosios evangelizacijos baruose. Šiuos savo raginimus Popiežius užbaigė malda į Švč. Mergelę Mariją: „Padėk visuomet liudyti meilės našumą ir tikrojo gyvenimo prasmę, mokyk mus su tavimi kurti tavo Sūnaus Karalystę, - teisingumo, meilės ir taikos Karalystę“.
Atsisveikindamas su Kroatija, Šventasis Tėvas dėkojo šalies gyventojams, valstybei ir Bažnyčios vadovams už nuoširdų priėmimą ir reiškė įsitikinimą, kad esantys gyvenimo sunkumai bus įveikti. „Aš žinau jūsų kentėjimus, kuriuos patyrėte per karą ir kurie vis dar neišblėsta iš jūsų veidų, – sakė Popiežius. – Aš žinau ir jūsų tvirtumą, jūsų drąsą ir jūsų viltį. Esu tikras, kad ateitis bus geresnė“.
Netrukus, birželio 22-ąją, popiežius Jonas Paulius II trumpam vėl sugrįš į Balkanų regioną, kur Bosnijos mieste Banja Lukoje vadovaus dar vienoms beatifikacijos iškilmėms.

Mindaugas BUIKA

© 2003 "XXI amžius"