Bažnyčia, kurią reikia mylėti

Kaip žinoma, gegužės antroje pusėje Kazachstane lankėsi Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas. Šio vizito metu, be kita ko, buvo pranešta apie popiežiaus Jono Pauliaus II padarytus žymius struktūrinius pakeitimus Kazachstano Katalikų Bažnyčioje, įkuriant naujas vyskupijas, bažnytinę metropoliją ir vyskupų konferenciją. Plačiau apie tai rašoma šio „XXI amžiaus“ numerio antrajame puslapyje, o čia pateikiamas visuotinės svarbos kardinolo A.Sodano pamokslas, kurį jis pasakė gegužės 19 dieną Karagandos katedroje, aukodamas šv. Mišias iš visos diecezijos susirinkusiems kunigams ir vienuolijų nariams.

Kardinolas Andželas Sodanas

Andželas Sodanas gimė 1927 m. lapkričio 23 d. Izola d’Asti vietovėje, šiaurinėje Italijos dalyje. Jo tėvas buvo Italijos parlamento deputatas.
Mokėsi Asčio mažojoje ir didžiojoje dvasinėse seminarijose. Teologijos daktaro laipsnį įgijo Romos popiežiškajame Grigaliaus universitete. Vėliau, mokydamasis Bažnyčios diplomatinėje akademijoje, antrąjį kanonų teisės doktoratą apgynė Popiežiškajame Laterano universitete.
Kunigystės šventimus Astyje gavo 1950 m. rugsėjo 23 d. Nuo tada iki 1959 metų dirbo Asčio teologijos fakultete, vėliau, kaip minėta, Romoje tęsė mokslines studijas, dirbo Vatikano diplomatinių atstovybių sekretoriumi Lotynų Amerikos šalyse. Nuo 1969-ųjų iki 1977 metų dirbo Vatikano tarpvalstybinių santykių taryboje.
1977 m. lapkričio 30 d. buvo konsekruotas tituliniu arkivyskupu ir paskirtas apaštaliniu nuncijumi Čilėje. 1988-aisiais grįžo į Vatikaną ir buvo paskirtas Vatikano santykių su užsienio valstybėmis sekretoriumi (užsienio reikalų ministru), kartu vadovavo specialiai santykiams su Rusija sudarytai komisijai. 1990 metais buvo paskirtas Vatikano valstybės sekretoriumi ir 1991 m. birželio 28 d. pakeltas kardinolu.

Vatikano valstybės sekretorių sveikina Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas

Karagandos arkivyskupas J.Lenga, MIC, ir Karagandos srities gubernatorius K.Muhamedžanovas pasirašė memorandumą dėl naujos katedros statybos

Malda prie žymiųjų Kazachstano ganytojų kapų Nuotraukos iš rusų kalba leidžiamo Kazachstano Katalikų Bažnyčios leidinio „Kredo“

Kardinolas laiko seserų vienuolių padovanotą didžiulį rožinį

Brangūs kunigai, kartu su manimi celebruojantys šias šv. Mišias, broliai ir seserys Kristuje!
Velykinio laikotarpio „Aleliuja“ gerai išreiškia atmosferą mūsų susitikimo su garbingaisiais broliais kunigais ir su nusipelniusiais vienuoliais bei vienuolėmis, dirbančiais šioje nuostabioje Karagandos vyskupijoje. Vakar aš turėjau garbę pasveikinti daugelį jūsų drauge su jūsų diecezinės bendruomenės ištikimais tikinčiaisiais, o šiandien vėl džiaugiuosi, kad būnu su jumis, stiprindamas tuos broliško bendravimo saitus, kurie mus jungia su vieningąja Kristaus Bažnyčia.
Mes Visagaliui Dievui atnašaujame Eucharistijos auką, atnaujindami pasiaukojimą ant kryžiaus, kaip tai darome kiekvieną dieną, ir iš to semsimės jėgų mūsų kelio tęsimui, kol to panorės Viešpats.
Šiame susitikime norėčiau pakalbėti su jumis apie daug ką – apie tai, kas yra mano sieloje. Pirmiausia norėčiau pakalbėti su jumis apie tai, ko iš jūsų laukia popiežius Jonas Paulius II.
Bet man atrodo, kad būtų gerai šiame susitikime papasakoti jums apie meilę, kurią mes turėtume jausti Bažnyčiai, ir apie būtinybę tvirtos vienybės tarp visų mūsų, kaip Kristaus Mistinio Kūno narių.

Meilė Bažnyčiai

Vatikano soduose pagarbios atminties popiežius Pijus XI panoro pastatyti šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės skulptūrą, kuri yra misionierių globėja. Tas pats Popiežius vėliau nurodė, kad statulos pjedestale būtų iškalti tokie žodžiai prancūzų kalba, kaip jie ištrūko iš didžiosios karmelitės šventosios lūpų ir širdies: „J’aime l’Eglise ma mere“ – „Aš myliu Bažnyčią, mano Motiną“. Iš tikrųjų šis trumpas pasakymas gerai išreiškia to didžiojo šventumo pavyzdžio dvasingumą. Ne be pagrindo Jonas Paulius II pageidavo ją paskelbti Bažnyčios Mokytoja. Tai tiesa, kad ji neįgijo daktaro laipsnio teologijos fakultete, tačiau ant paprastų suolų Lizjo karmeličių vienuolyno koplytėlėje įgijo daktaro laipsnį tos išminties, kurią paskui nukreipė Bažnyčios ir viso pasaulio naudai.
„Myliu Bažnyčią, mano Motiną!“ – šį šūkį ji šiandien kartoja ir mums, kviesdama mus žvelgti į Bažnyčią, kaip į Motiną, ir puoselėti savyje tuos pačius jausmus, kuriuos sūnus jaučia jį pagimdžiusiai ir su meile išauklėjusiai motinai. Būtent šį šūkį aš norėčiau palikti jums iš savo trumpo apsilankymo Karagandoje.

Bažnyčios motinystė

Iš tikrųjų Bažnyčia todėl yra mūsų Motina, nes ji mus pagimdė, kad mes gyventume, ir nenustoja mūsų maitinti bei lydėti mūsų kelyje. Bažnyčia – mūsų Motina, nes ji mums davė ir toliau duoda Jėzų, mūsų Išganytoją. Ir šiandien Bažnyčia nuolat lieka Motina. Jos pajėgumas gimdyti naujus vaikus nesilpnėja. Vengdama užsidaryti savyje pačioje, Bažnyčia žvelgia į pasaulį, būdama rami ir atvira. Ir tada, kai dėl jos didžiulio motiniško vaidmens nekyla jokių abejonių, ir tada, kai jis gali kelti nerimą ir atrodo neįmanomas, Bažnyčia su visišku pasitikėjimu remiasi savo Dieviškuoju Sužadėtiniu. Kartais būna, kad vaikai gali užmiršti arba netgi pakelti ranką prieš savo Motiną. Bet ji ir toliau juos myli ir rūpinasi jais. Būtent tai yra jos didingumas.

Bažnyčios Tėvų mokymas

Bažnyčios – Motinos koncepcija dažnai pasitaiko senosios Bažnyčios Tėvų raštuose. Prisimenu, kai, būdamas jaunas kunigas, perskaičiau knygą iš Paryžiaus „Serf“ leidyklos leistos žinomos serijos „Unam Santam“, kuri vadinosi „Ecclesia Mater“ (Karlos Delaje, Ecclesia Mater chez les Peres des trois premiers siecles, Paris, 1964) su tėvo Ivo Kongaro, O.P., (vėliau pakelto kardinolu – red.) įžanga. Knygos autorius, paaiškinęs Motinos įvaizdžio prasmę ir jo biblines šaknis, pereina prie nagrinėjimo, kaip jį naudojo pirmųjų trijų amžių Bažnyčios Tėvai, dar neprieidamas iki didžiųjų Tėvų klasikinės epochos, tokių kaip šv. Ambrozijus, šv. Augustinas, šv. Jonas Auksaburnis. Minėtoji knyga sintetiškai pateikia Bažnyčios viziją, kuri randama Germos „Ganytojuje“, Irinėjaus, Ipolito, Tertulijono raštuose, ir prieina iki šv. Kiprijono Didžiojo tvirtinimo: „Neįmanoma, jog kam nors Dievas būtų Tėvu, jeigu Bažnyčia jam nėra Motina“ („Habere non potest Deum patrem qui ecclesiam non habet matrem“).
Ši Bažnyčios Tėvų vizija persmelkė visą katalikiškąjį mokymą, įgalinusi tikinčiuosius ją mylėti vis labiau ir labiau.

Bažnyčios šventumas

Teologai vėliau paaiškino, kokiu būdu Bažnyčia visuomet yra šventa, nepaisant to, kad ji sudaryta iš nusidėjėlių. „Katalikų Bažnyčios katekizmas“ neseniai išdėstė šį mokymą keliuose puslapiuose, nušviesdamas devintąjį Apaštalų tikėjimo išpažinimo tvirtinimą: „Tikiu į šventąją visuotinę (katalikiškąją) Bažnyčią“ (KBK, p. 823-829).
Taip, mes tikime, kad Bažnyčia – šventa. Susijungdama su Kristumi, ji yra Jo sušventinama, ir Jo pagalba pati tampa sušventinanti. Šios galios dėka ji pasiekia kiekvieną savo narį, jį apvalo ir pakeičia.
Šis šventumas nėra kokia nors puošmena, bet esminė Bažnyčios charakteristika, kuri iš anksto neša savyje kiekvieną nuopelną ir kiekvieną tikinčiųjų įgytą šventumą. Tai yra tas pirminis šventumas, kurį teologai vadina „objektyviuoju šventumu“, tuo metu, kai krikščionių šventumas vadinasi „subjektyviuoju šventumu“. Tokiu būdu tikėti į Šventąją Bažnyčią, reiškia tikėti į Bažnyčią, kaip išganymo slėpinį, nuolat gaivinamą Šventosios Dvasios, kuri yra jos gyvoji siela.

Bažnyčia, kurią reikia mylėti

Šios Kristaus Bažnyčios akivaizdoje, kuri mus pagimdė gyvenimui malonėje ir dabar mums vadovauja mūsų kelyje, atleisdama mums mūsų nuodėmes ir nukreipdama mus į šventumo kelią, kiekvienam krikščioniui iškyla būtinybė rodyti jai savo meilę. Tai natūralus sūnaus ryšys su Motina. Yra Bažnyčia, kuria reikia tikėti. Bet yra Bažnyčia, kurią reikia mylėti.
Mylėti Bažnyčią tai reiškia mylėti ne tik jos slėpinį, į kurį mes tikime, bet tai reiškia mylėti ir nusistovėjusią jos santvarką, kurią mes matome, kasdien pritariant ir palaikant jos veiksmus, veiksmus Bažnyčios mokančios, Bažnyčios sušventinančios, Bažnyčios, valdančios meilėje. Meilė Bažnyčiai tokiu būdu atveda mus į meilę vienas kitam, jos nariams, kad mums gera būti draugėje, kad mes su palankumu ir draugiškai žvelgiame vienas į kitą, abipusiškai atleisdami ir padėdami vienas kitam.
Jėzus yra pasakę: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Taigi jeigu mūsų lobis – Kristus, mūsų turtas bus ir Jo Mistiniu Kūnu esanti Bažnyčia. Į ją krypsta mūsų mintys ir mūsų jausmai, kaip į magnetinį polių, kuris suteikia orientaciją mūsų gyvenimui.

Popiežius, kurį reikia mylėti

Meilė Bažnyčiai atveda krikščionį prie to, kad jis jaučia ypatingą meilę tam, kurį Kristus norėjo padaryti tikinčiųjų bendruomenės vadovu. Kada myli Bažnyčią, tai, žinoma, myli visus jos narius, pradedant tais, kurie labiausiai kenčia, ir tais, kuriems labiausiai reikalinga pagalba. Kada myli Bažnyčią, tai ypatingu būdu myli visus tuos, kurie užtikrina jos sandarą ir šio Mistinio Kūno vienybę. Tarp jų, be abejonės, pirmojoje vietoje yra apaštalo Petro įpėdinis.
Meilė Bažnyčiai tokiu būdu tampa meile Romos Popiežiui, su šventiesiems būdingu jausmų proveržiu, kaip, pavyzdžiui, šv. Kotrynos Sienietės, kuri Popiežių pavadino „saldžiuoju Kristumi žemėje“.

Bažnytinis jausmas

Meilė Bažnyčiai dėl to mums duoda galingą postūmį, kad gilintumės į Bažnyčios prigimties pažinimą. Tikra yra tai, kad negalima mylėti kažko, ko nepažįsti, tačiau taip pat yra teisinga, kad negalima tobulai pažinti to, kurio nemyli. Tarp kitko, šį principą dar VI a. pabaigoje suformulavo Romos popiežius šv. Grigalius Didysis, kuris sakė: „Kada mes esame įgiję dieviškąsias tiesas, tai, mylėdami jas, mes jau jas pažįstame todėl, kad pati meilė jau yra pažinimas. Amos ipse notitia est“.
Meilė Bažnyčiai sąlygoja tai, kad mes tvirtai laikomės jos nuostatų savo apaštalinėje veikloje.
Tai tikrai didis principas „sentire cum Ecclesia“, kurį šv. Ignacas Lojola paliko visai Jėzaus Draugijai sunkiu Bažnyčios gyvenimo laikotarpiu.

Išvada

Brangūs broliai vyskupai ir kunigai, broliai ir seserys Kristuje!
Gerai žinau, kokia didelė yra jūsų meilė Bažnyčiai. Žinau taip pat, kad jūs jau gyvenate intensyvioje vienybėje su savo ganytojais ir šv. Petro įpėdiniais. Tegul šis mano vizitas dar labiau sustiprins tuos meilės saitus, kad pasauliui būtų duotas pagrindas įtikėti, kaip meldė Jėzus Kristus tą Slėpiningą Vakarą: „Tegul visa bus viena… Tėve… kad pasaulis įtikėtų…“ (Jn 17, 21). Tegul bus taip!

Parengė M.B.

Kardinolas Andželas SODANAS

© 2003 "XXI amžius"