Tikėjimas ir spygliuota viela

Patikrinimo punktas Nikėjoje, skiriantis turkų ir graikų dalis

Chrizostomas I

Tėvas Vitas Pena

Džiovanis Sezana

Turkų gyvenamųjų namų kvartalai Nikėjoje

Įvairių tautų ir kultūrų liudijimai – grindiniai ir mozaikos (III – Va. po Kr.) Dionizijaus rūmuose Patmoje

Bizantijos laikų (XII a.) freska Asinou (Nikitari Monti Trodoso) bažnyčioje

Eucharistijos šventimas Patmos bažnyčioje (XIII a.); dabar čia yra ekumeninių krikščionių pamaldų vieta

Kolosio pilis (XIII-XV a.) Limasolio priemiestyje; joje įsikūręs tamplierių ordinas

Kato Patma – archeologinės liekanos kalėjimo, kuriame buvo nuplaktas Paulius, rajone. Toliau – atstatyta buvusi ankstyvosios krikščionybės (XIII a.) bazilika

2002-aisiais, kuriuos Bažnyčia pavadino ekumenizmo metais, buvo atrastos šimtmečių senumo vietos, kuriose įvairių konfesijų krikščionys atpažino bendras savo šaknis. Toks yra Kipras – vienas pirmųjų krikščionybės paplitimo centrų, tai žemė, beveik tris dešimtmečius išgyvenanti teritorijos padalijimo į du atskirus regionus, dramą.
„Nuo 1974 m. liepos 20 d., kai turkai įsiveržė į Kiprą ir užėmė 40 proc. jo teritorijos bei, nesiskaitydami su priemonėmis, vertė krikščionis palikti savo namus ir bėgti į neapgyvendintus salos pietus, praėjo daugiau nei ketvirtis amžiaus, - kalbėdamas apie nepatenkinamą Kipro graikų status quo, Naujosios Justinos ir viso Kipro stačiatikių arkivyskupas Chrizostomas I nesirenka žodžių. – Užkariautojai nužudė daugiau nei septynis tūkstančius brolių, o apie kitus du tūkstančius, paimtus įkaitais, nieko nežinome“.
Chrizostomas I kalba nesijaudindamas, tačiau jo žodžiai skamba tarsi griausmingi šūviai didingoje salėje, kurioje susirinkęs didysis Nikėjos arkivyskupijos sinodas. Klausiame jo, ko lauktų iš kitų krikščionių, ypač Katalikų Bažnyčios. „Kad Vatikanas tarptautinėse institucijose panaudotų visą savo įtaką pasisakydamas už mūsų susivienijimą“, - atsako sausai.
„Turkų užimtoje teritorijoje sunaikintos mūsų kapinės, išgriauti kryžiai, nuversti antkapiai ir iškasti mūsų mirusiųjų kaulai, - tęsia Chrizostomas. – Gyvename vieną sunkiausių mūsų istorijos laikotarpių. Mūsų bažnyčios ir koplyčios, vienuolynai, kankinystės ir piligrimystės vietos, kurių iš viso yra 520, išgrobstytos ir išniekintos. Daug jų išgriauta, kitos paverstos mečetėmis, dar kitos – tvartais arba sandėliais. Šventos ikonos ir religinės paskirties daiktai sunaikinti arba parduoti; kai kurie jų pateko į užsienio muziejus arba privačias kolekcijas“.
Apie išgrobstytus Stačiatikių Bažnyčios meno kūrinius plačiai rašoma 350 puslapių 230 nuotraukų iliustruotoje tėvo Demosteno Demostenouso knygoje „Okupuotos Kipro bažnyčios“. Tekste, tarsi gailesčio nepripažįstančioje fotografijoje, parodoma, kaip toli siekia žmonių piktadarystės, į kurias pastūmėja religinis fanatizmas ir kurias paskatina mažos tautos (Kipro graikų yra apie 700 tūkst.) neviltis, susidūrus su kita, daug gausesne ir turinčia didesnę karinę galią tauta (turkų yra 58 mln.).
35 metų Filipas Myriantousis, Nikėjos turizmo agentūros vadovas, baigęs Romoje tarptautinę turizmo mokyklą, gerai supranta savo tautiečių jausmus: „Norime kuo greičiau įstoti į Europos Sąjungą, nes tiek dvasine, tiek kultūrine prasme jaučiamės esą europiečiai. Turkų invazija, įvykdyta šaltojo karo metu, šiandien nebetenka prasmės. Mūsų sostinė Nikėja yra vienintelė pasaulyje, lig šiol tebesanti padalyta. Beveik 200 tūkst. mūsų tautiečių yra tremtiniai savo žemėje. Okupuotoje teritorijoje palikę namus, gyvena laisvoje zonoje įkurtose pabėgėlių stovyklose arba yra emigravę“.
Derlingesnė salos žemė yra pietuose, turkų teritorijoje, kur yra kai kurios svarbios archeologinės vietovės, – pakanka prisiminti Famagostos regioną. Visgi to Kipro graikams pavyko susiorganizuoti įsitvirtinant žemės ūkio ir maisto produktų gamybos (tvarkosi savarankiškai) bei turistiniame sektoriuje (per metus priima 2,5 mln. užsieniečių). Nors Viduržemio jūros klimatas traukia norinčius čia apsigyventi žmones, vyriausybė ėmėsi išmintingos kultūrinių vertybių išsaugojimo politikos, pirmiausia Bizantijos bažnyčių ir vienuolynų, kuriuos UNESCO paskelbė visuotiniu paveldu.
Be archeologinių liekanų, - sala buvo apgyvendinta 8000 m. pr.Kr., - liudijančių čia gyvenus egiptiečius, asirus, persus, graikus ir romėnus, esama ir bizantiečių, kryžiuočių, venecijiečių, otomanų ir anglų (pastarieji tebeturi dvi karines bazes) pėdsakų. Viską, kas atsispyrė laiko tėkmei, Kipro valdžia pasirūpino išsaugoti muziejuose ir prižiūrimose vietose. Graikų kultūrą (pirmiausia kalbą ir religiją) išsaugojo atkaklūs salos gyventojai.
Tokiu būdu, nepaisant tris šimtmečius trukusio otomanų viešpatavimo (1571-1878) ir priverstinės islamizacijos (atsisakę krikščionybės kaimai būdavo atleidžiami nuo mokesčių), Kipro graikai išlaikė tvirtą krikščionišką tikėjimą. Bizantijos bažnyčios sienų tapyba ir IX-XIX amžių freskos (žymiausios yra Kakopetrijos ir Maratasos vietovėse) liudija salos gyventojų prisirišimą prie krikščioniškų šaknų.
45 m. po Kr. Patmoje šv. Paulius į krikščionybę atvertė romėnų gubernatorių Serdžijų Paoldą. Visas miestas yra muziejus po atviru dangumi, įtrauktas į UNESCO kultūrinio paveldo sąrašą. Jame išsaugotos už uosto esančių Dionizijaus rūmų mozaikos bei neseni Tezėjo ir Ajono namų radiniai, puikiai išsilaikę po žeme per šešiolika šimtmečių. Patmoje galima aplankyti kapavietes, urvus ir katakombas, vadinamas Karalių kapinėmis, Pauliaus stulpą, prie kurio jis neva buvęs pririštas ir nuplaktas, Bizantijos muziejų, apygardos archeologinį muziejų ir antikinį Odeono teatrą.
Kipras yra ir natūralaus pirmykščio ekumenizmo, kilusio iš bendros paprastų žmonių sampratos, žemė. Tą patvirtina tėvas Vitas Pena, gyenantis Larnakoje (po 36 metų, praleistų Šventojoje Žemėje). Jo Malonių Karalienės bendruomenėje mišrios santuokos yra kasdienis dalykas, kaip įprastas ir stačiatikių dalyvavimas krikštijant, meldžiantis ir laidojant. „Nors ekumeninėse pamaldose leidžiama dalyvauti tik katalikų ir evangelikų dvasininkams, nes stačiatikiai tuo požiūriu laikosi labai santūriai, - pasakoja tėvas Pena, - skirtingų konfesijų tikintieji, - parapijoje yra ir maronitų bei armėnų, - spontaniškai dalyvauja apeigose“.
Maža katalikų bendruomenė (apie 1,5 tūkst. visoje saloje, neskaitant turistų ir užsieniečių darbininkų) yra pelniusi visuotinę pagarbą, ypač dėl sukurtų efektyvių socialinės srities struktūrų, pavyzdžiui, Larnakoje pranciškonės Švč. Širdies Džemonos seserys misionierės yra įkūrusios senelių globos namus (nors finansiškai jie nėra nepriklausomi), į kuriuos atvyksta išties daug žmonių.
Limasolyje katalikų parapijos bažnyčia yra Šimtų mieste ir aplinkinėse vietovėse dirbančių filipiniečių susitikimo vieta. Prisiglaudusi prie jūros pakrantės bažnyčia yra ir „privalomas“ tikslas piligrimų, ypač italų, vis dažniau apsilankančių Kipre, vienoje seniausių ir pirmųjų krikščionybės paplitimo vietų. Džiovanis Sezana, vienos piligrimines keliones organizuojančios agentūros darbuotojas, patikina, kad pagausėjo piligrimų italų, pasirenkančių Kiprą.
„Nusprendėme, jog 2002-aisiais, Bažnyčios paskelbtais ekumenizmo metais, privalu į tradicinę mūsų turizmo programą įtraukti ir Kiprą, – sako jis. – Mūsų tikslai aiškūs, juos išvardijome Stačiatikių Bažnyčios hierarchams: sustiprinti ryšius su vietos katalikų bendruomene ir su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, parodant pagarbą jų tradicijom.
Antrasis tikslas jau pasiektas. Chrizostomas I sutiko leisti katalikų piligrimams per pamaldas naudotis stačiatikių kulto vietomis. „Charta oecumenica“, kurią, nors ir apmatų forma, 1999 metais San Galo mieste (Šveicarija) parengė Europos vyskupų konferencija, neliko negyvu dokumentu. „Europoje plintant sekuliarizacijai ir nukrikščionėjimui, - rašoma dokumente, - norime kartu tvirtai paliudyti krikščionišką mūsų tikėjimą, kad bendrai įgyvendintume naująją evangelizaciją ir misiją Europoje. Todėl reikalinga atgaivinti pasitikėjimą ir sutarimą tarp Bažnyčių, vengiant žalingos konkurencijos ir naujų skilimų grėsmės. Labai svarbu aiškiai atskirti bažnytines bendruomenes ir sektas“.
Vyskupai, prieš ketverius metus su kitomis Bažnyčiomis kalbėję apie mūsų evangelizacijos ir misijos iniciatyvas, raginę neversti žmonių keisti Bažnyčią, juolab atvertinėti naudojant fizinę jėgą, moralinį spaudimą ar materialines privilegijas, laikosi duoto žodžio.

* * *

Kipras, trečia pagal dydį Viduržemio jūros sala, esanti Europos, Azijos ir Afrikos kryžkelėje, pradedant neolito era (8000 m. pr. Kr.) turėjo audringą istoriją. Pasinaudojusi valstybinio perversmo, suorganizuoto valdžioje esančių Atėnų kariškių, kurie siekė nuversti Kipro valdžią, pretekstu, Turkija 1974 m. liepos 20 d., pažeisdama tarptautinės teisės principus, įsiveržė į šiaurinę salos dalį. Nuo tada sala praktiškai padalyta pusiau.
Nikėjoje išvystyta maisto, tekstilės, odos, mašinų ir tabako pramonė. Mieste, kuris yra autonominės Kipro Stačiatikių Bažnyčios centras, yra 187 tūkst. gyventojų. Tai vienintelė pasaulyje sostinė, lig šiol tebesanti atskirta siena.
Iš italų kalba leidžiamo žurnalo „Jesus“ vertė

Asta LESKAUSKAITĖ

© 2003 "XXI amžius"