Mokyklų mokymo programose ignoruojamas krikščionių vaidmuo

Jau kelintas mėnuo kalbama apie Vatikano „nusistebėjimą“, kad Europos Sąjungos naujosios Konstitucijos preambulės projekte neminima krikščionybė. Konstitucijos preambulės projektą griežtai kritikavo aukšti Vatikano atstovai. Pasak Vatikano „užsienio reikalų ministro“ arkivyskupo Žano Luji Torano, preambulės projektas „nesubalansuotas“. Kardinolo Roberto Tučio nuomone, Konstitucijos projekto autoriai „nesurado drąsos pripažinti istorinio fakto – milžiniškos krikščioniškosios kultūros įtakos Europos kultūrai“. Čia kalbama ne apie katalikybės, protestantizmo ar stačiatikybės išpažinimą, bet paprasčiausiai apie „šio fakto pripažinimą“. Šimtai milijonų europiečių, kaip ir anksčiau, tebegyvena krikščioniškosiomis vertybėmis. Nepaminėti krikščioniškųjų Europos šaknų reiškia „įžeisti sveiką žmogaus protą“.
Italijos katalikų dienraštis “Avvenire” išspausdino straipsnį apie tyrimo rezultatus Europos mokyklų programose mokiniams pateikiamas žinias apie religijas. Apibendrinus galima sakyti, kad ne tik Europos Konstitucijos projektas, bet ir švietimo sistema šiuo požiūriu yra “nesubalansuota”. Tyrimo rezultatai neseniai buvo pristatyti Berlyno mokslų akademijoje ir yra projekto “Kultūrų trialogas” dalis. Šis, dar 1996 metais pradėtas projektas siekia išryškinti silpnąsias vietas, o taip pat ir privalumus mokyklų mokymo programose dėl religijos – krikščionybės, judaizmo ir islamo - mokymo. Vertinamas ne tik religijos dėstymas, bet taip pat religijos nušvietimas kitose su ja susijusiose disciplinose – istorijoje, literatūroje, lingvistikoje. Tyrimas buvo atliekamas aštuoniose Europos valstybėse - Prancūzijoje, Vokietijoje, Graikijoje, Italijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje ir Suomijoje, pasirenkant kai kurias pradines ir vidurines mokyklas, kad respondentų amžius būtų nuo penkerių iki penkiolikos metų. Kai kurie tyrimų rezultatai tikrai kelia nuostabą: musulmonų ir žydų vaidmuo Europos istorijoje atskleistas pakankamai plačiai, ypač kalbos ir literatūros pamokose, tuo tarpu pačių krikščionių vaidmuo šiuolaikinėje Europos istorijoje beveik neišryškėja ir apsiriboja Viduramžių periodo analize. Mokymo programose nepakankamai atsispindi visų trijų religijų tarpusavio sąveika ir įtaka teologinėms ir filosofinėms pakraipoms, taip pat menui ir architektūrai. Būtent dėl šių trūkumų mokymo programose jauni europiečiai ne visada sugeba išsiugdyti toleranciją ir nugalėti nevykusius stereotipus ar netgi prietarus.

VR

© 2003 "XXI amžius"