Universitetas ir Bažnyčia Europoje

Popiežiškajame Laterano universitete vyko tarptautinis simpoziumas tema “Universitetas ir Bažnyčia Europoje”. Simpoziumo dalyviai – 20 universitetų rektorių, 350 dėstytojų, apie 800 studentų, taigi iš viso maždaug 1200 žmonių – atstovauja 41 Europos šalyje veikiančioms valstybinėms, privačioms ir katalikiškoms aukštosioms mokykloms. Į Romos simpoziumą taip pat atvyko trys dešimtys Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovų iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos.
Kaip byloja šio simpoziumo pavadinimas, jo metu bandoma nagrinėti, kas šiandien Europoje dar sieja Bažnyčią ir akademinį pasaulį; kaip toli pažengęs akademinio pasaulio laicizacijos procesas; kaip jį stabdyti; kaip atkurti tuos senuosius artimus ryšius, kurie praeityje siejo Bažnyčią ir akademinį pasaulį, krikščionybę ir visuomenės kultūrą. Visi senieji Europos universitetai gimė krikščioniškoje aplinkoje, visus juos įsteigė Bažnyčia. Tai istorinis faktas ir dėl jo neverta diskutuoti. Vis dėlto taip pat akivaizdus faktas, kad kartu su visuomenės laicizacija ir universitetai įgavo kitą pavidalą. Popiežius Jonas Paulius II praėjusį sekmadienį vidudienio maldos proga kalbėjo apie tyliąją apostaziją, t.y. apie tylų ir lėtą, bet vis progresuojantį atsimetimo nuo krikščionybės reiškinį. Nors šiame konstatavime Popiežius universitetų neįvardijo, o kalbėjo bendrai apie visą Europos gyvenimą, tačiau šis progresyvaus atitolimo nuo pirmapradės tradicijos reiškinys vyksta ne tik kažkokiose bevardėse visuomenės masėse, bet ir, o gal pirmiausia, tarp kultūrą formuojančio elito, taip pat ir akademiniame gyvenime.
Sunku pasakyti, kokią įtaką šiam procesui turėjo Romos simpoziumas. Greičiausiai nedidelę. Savaime suprantama, kad vienas ar kitas susitikimas radikalių pasikeitimų padaryti negali. Šia prasme gal svarbiau yra tai, kad 1200 į kvietimą atsiliepusių simpoziumo dalyvių supranta, jog universitetas šiuolaikinėje Europoje turi būti ne tik mokslo židinys, ne tik žinių ir įgūdžių mokykla, bet taip pat autentiško humanizmo visuomenėje skleidėjas.
Vienas šio simpoziumo dalyvių, Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas kardinolas Karlas Lemanas savo pasisakyme naujųjų laikų Bažnyčios ir akademinio pasaulio santykių istoriją pavadino konfliktų laikotarpiu. Iš tiesų būta gana stiprių konfrontacijų, ypač tais laikais, kai mokslas emancipavosi ir tradiciniame krikščioniškame pasaulėvaizdyje matė kliūtį savo pažangai. Tačiau šiandien, pasak kardinolo, gresia dar didesnis pavojus – abejingumas ir nenoras užmegzti dialogą. Pirmiausia reikia įveikti abejingumą ir įsitikinti, kad mokslo ir tikėjimo dialogas yra svarbus ir reikalingas. Šiandien tikėjimas nepretenduoja užimti mokslo vietos, taip pat ir mokslas šiandien supranta, jog tam tikri dalykai nepriklauso jo sričiai, o tikėjimui. Tad, turint geros valios, būtų apie ką kalbėtis, ir dialogas būtų vaisingas. Svarbiausia suvokti atsakomybę ir suprasti, jog daugeliu požiūrių dabartinėje Europoje tikėjimo ir mokslo, krikščionybės ir visuomenės kultūros dialogas yra būtinas.
„Aišku,- sakė kardinolas A.Lemanas,- sunku užmegzti dialogą su sekuliarizuota visuomene. Ji paprasčiausiai nenori to daryti. Kaip tik dėl to svarbūs tokie susitikimai, kaip šis, Romoje dabar vykstantis simpoziumas. Į Romą atvyko universitetų atstovai, o juk universitetai kiekvienoje visuomenėje yra patys svarbiausi kultūros formavimo židiniai. Taip buvo praeityje, taip yra ir šiandien. Ir nors šiandieniai universitetai irgi gerokai pasikeitę, tačiau tą dialogo ir ryšių su krikščionybe tradiciją jie įkūnija savo istorija, kiekvienam universitetui būdinga konkrečia praeitimi. Daugelis Europos universitetų gali pasigirti kelių šimtų metų istorija, daugelį sukūrė būtent Bažnyčia“.
Romoje vykęs simpoziumas užtruko tris dienas. Jo dalyvius audiencijoje Kastelgandolfe priėmė popiežius Jonas Paulius II.

VR

© 2003 "XXI amžius"