„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2006 kovo 31 d, Nr.2 (28)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Išskirtinė Jono Pauliaus II tarnystė ir jos vertinimas

Mindaugas BUIKA

Pašarvotas popiežius Jonas Paulius II
„L'Osservatore Romano“ nuotraukos

Per Jono Pauliaus II laidotuves
buvo iškelti plakatai
ir su užrašais „Santo Subito!“

Popiežius Jonas Paulius II
daug keliavo po pasaulį.
1993 m. rugsėjo 4-8 dienomis
jis lankėsi Lietuvoje

Paskutinis popiežiaus Jono Pauliaus II
pasirodymas maldininkams

Šventojo Tėvo laidotuvių akimirkos

Karstas su Šventojo Tėvo palaikais
nuleidžiamas į kriptą

Pontifikato pabaiga buvo jo kulminacija

Popiežiaus Jono Pauliaus II paskutiniųjų gyvenimo dienų dramatizmas ir mirtis, kurios metinės Romoje ir visame pasaulyje bus plačiai minimos balandžio 2-3 dienomis, ženklino ne tik epochinės reikšmės 26 metų pontifikato pabaigą, bet ir buvo tikra jo kulminacija pastoracine, ekumenine, socialine ir netgi politine prasme. Iš tikrųjų ta iškalbinga, kančios kupina „tylos katechezė“, kai Šventasis Tėvas, kelias dienas prieš savo mirtį jau praradęs kalbą, laimino šimtatūkstantinę maldininkų minią, susirinkusią į Šv. Petro aikštę, Velykų šventei, vėlesnis maldos budėjimas ištisą parą laukiant žinių apie jo vis blogėjančios sveikatos būklę, pagaliau pranešimas apie žemiškosios kelionės pabaigą balandžio 2-osios vėlyvą vakarą, sukrėtė visus ir kartu sustiprino tikėjimą Prisikėlimu.

Esant globaliniam žiniasklaidos dėmesio susitelkimui, Jono Pauliaus II laidotuvėms 2005 m. balandžio 8 d. vadovavo tuometinis Kardinolų kolegijos dekanas kardinolas Jozefas Ratcingeris, vėliau konklavoje išrinktas popiežiumi Benediktu XVI, šv. Mišių celebravime dalyvavo 164 kardinolai, 500 arkivyskupų ir vyskupų, 3000 kunigų. Prie velionio Šventojo Tėvo palaikų susibūrė 140 šalių vyriausybinės delegacijos, tarp kurių buvo jų karaliai, karalienės, prezidentai ir premjerai. Taip pat Jonui Paului II pagarbą atidavė stačiatikių, anglikonų, protestantų dvasiniai vadovai. Laidotuvėse dalyvavo net dešimties žydų organizacijų ir dešimties musulmonų organizacijų, taip pat budistų, indusų ir sikhų deleguoti asmenys. Į gedulingas pamaldas buvo atvykęs rekordinis daugiau kaip dviejų milijonų tikinčiųjų skaičius – tokio laidotuvių masto dar nėra buvę, pripažino komentatoriai.

Akcentuodamas Jono Pauliaus II paskutiniojo gyvenimo etapo prasmingumą kardinolas J.Ratcingeris savo homilijoje sakė, kad velionis Popiežius „kentėjo ir mylėjo bendrystėje su Kristumi ir būtent todėl jo kančios liudijimas ir jo tylėjimas pasirodė tokie iškalbingi ir vaisingi“. Tuometinis Kardinolų kolegijos dekanas taip pat pasakė žodžius, kurie paliko giliausią įspūdį susirinkusiems ir kurie buvo įžanga į galimą Jono Pauliaus II šventumo pripažinimą. „Mes galime būti tikri, kad mūsų mylimas Popiežius šiandien stovi prie Tėvo namų lango ir laimina mus“, – kalbėjo vėlesnis jo įpėdinis Benediktas XVI ir susilaukė pritariančių aplodismentų ovacijų.

Maldininkų minioje buvo galima pastebėti išraiškingus plakatus su užrašu: „Santo Subito!“ (tai kvietimas mirusį Popiežių tuoj pat paskelbti šventuoju). Žinoma, vadinamosios aklamacijos laikai Bažnyčioje jai seniai praėję ir kiekvienu atveju kanonizacijai ar beatifikacijai reikalingas kandidato į šventumą bylos tyrimo procesas. Tačiau Popiežius savo sprendimu tą procesą gali pagreitinti ir leisti pradėti bylos tyrimą anksčiau, nei numato kanonų teisė – penkeri metai po kandidato į šventuosius mirties. Kaip tik taip pasielgė visuotiniu pageidavimu Jonas Paulius II, kuris leido pradėti Motinos Teresės iš Kalkutos beatifikacijos bylos tyrimą nepraėjus ir dvejiems metams po jos mirties 1997-aisiais, o 2003 metais paskelbė ją palaimintąja.

Beje, popiežius Jonas Paulius II per savąjį pontifikatą yra beatifikavęs 1345 ir kanonizavęs 482 katalikus – daugiau nei visi popiežiai per pastaruosius 400 metų. Šventasis Tėvas įvairiais būdais vystė autentišką šventumo kelio koncepciją ir buvo palankus pasauliečiams, kurie iki jo šventaisiais ar palaimintaisiais buvo skelbiami žymiai rečiau nei dvasinio luomo nariai. Į Bažnyčios altoriaus garbę iškeldamas švento gyvenimo asmenis nuo Austrijos imperatoriaus iki buvusios afrikietės vergės, Jonas Paulius II siekė pabrėžti, kad šis kelias yra galimas ir realus kiekvienam tikinčiajam.

Beatifikacijos proceso eiga

Pernai balandžio mėnesį į konklavą susirinkusių kardinolų dauguma pasirašė po siūlymu naujajam Popiežiui nedelsiant pradėti jo pirmtako beatifikacijos bylą ir tai, matyt, taip pat buvo svarus argumentas Benediktui XVI, kuris gegužės 13 dienos susitikime su Romos vyskupijos kunigais pranešė, kad būtent tokį leidimą (dispensą) yra davęs. Oficiali beatifikacijos ir kanonizacijos proceso pradžia Romos vyskupijoje – šios diecezijos vyskupu buvo Jonas Paulius II, todėl tyrimas čia ir sutelktas, nors dalis jo vyksta ir gimtojoje Krokuvos arkivyskupijoje – buvo birželio 28 dieną Šv. Jono bazilikoje Laterane surengta atitinkama celebracija. Šiek tiek anksčiau Popiežiaus generalinis vikaras Romai kardinolas Kamilas Ruinis beatifikacijos bylos postulatoriumi, atsakingu už proceso vedimą, – liudininkų apklausą, biografijos parengimą, kurioje būtų išryškinta šventumo reputacija, galimų stebuklų kandidato užtarimu duomenų rinkimą, – paskyrė Romos vyskupijos tribunolo narį lenką monsinjorą Slavomirą Oderį.

Paskirtasis postulatorius toje pat birželio 28-osios ceremonijoje kardinolui K.Ruiniui pristatė 100 liudininkų sąrašą, – jis gali būti papildytas, – žmonių, geriausiai pažinojusių Joną Paulių II, kurie turi būti išsamiai apklausinėti beatifikacijos tyrimo eigoje. Monsinjoras S.Oderis davė iškilmingą priesaiką, kad, gerbiant liudininkų laisvę ir teisingumą, jų pavardės nebus paskelbtos viešai. Netrukus duotame interviu Italijos katalikų laikraščiui „Avvenire“ jis pareiškė „pamaldžią viltį“, kad popiežius Jonas Paulius II, sėkmingai baigus bylos tyrimą, iš karto gali būti kanonizuotas, tai yra paskelbtas šventuoju be pradinio beatifikacijos – paskelbimo palaimintuoju – etapo. Galutinė kompetencija šiuo atžvilgiu priklauso popiežiui Benediktui XVI, kuris „gali nuspręsti kaip tinkamas“.

Vėlesniame interviu, lapkritį duotame tarptautinei katalikų žinių agentūrai „Zenit“, monsinjoras S.Oderis pasidžiaugė dėl liudijimų gausos, – per specialią interneto svetainę juos gali pateikti kiekvienas su Jonu Pauliumi II bendravęs asmuo, – patvirtinusių velionio Popiežiaus ypatingą jautrumą visų žmonių, kurie kreipdavosi į jį prašydami pasimelsti, palaiminti ar prisiminti Eucharistijos celebracijose, reikalams. Romos diecezinę komisiją taip pat pasiekė „liudijimai nekrikščionių“, kurie gėrėjosi Jono Pauliaus II asmeniu“, aiškino postulatorius. Visi liudijimai, vadovaujant monsinjorui S.Oderiui, turi būti sukompiliuoti į atskirą dokumentą, vadinamąjį „positio“, kuris bus pristatytas Šventųjų skelbimo reikalų kongregacijai kandidato gyvenimo herojiškoms vertybėms patvirtinti.

Vatikano teologų ir medikų komisijai turi būti pristatytas atskiras dokumentas dėl privalomo stebuklingo išgijimo patvirtinimo meldžiant velionio Popiežiaus užtarimo. Šiuo metu tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė nemažai pranešimų apie galimus tokio pobūdžio stebuklų faktus įvairiose šalyse. Sausio mėnesį duotame interviu Italijos radijui ir JAV katalikų žinių agentūrai CNS monsinjoras S.Oderis patvirtino, kad iš visų galimų stebuklingų išgijimų beatifikacijos byloje jis išskyrė vienos prancūzės vienuolės, sirgusios diagnozuota Parkinsono liga, medikų nepaaiškintą greitą pasveikimą, maldoje prašant Jono Pauliaus II paramos. Kaip žinoma, ir pats Jonas Paulius II sirgo nuolat progresavusia Parkinsono liga, kuri ypač pakenkia periferinei nervų sistemai.

Jono Pauliaus II beatifikacijos byloje daug kalbama ne tik apie nepaaiškinamus išgijimus, bet ir apie vadinamuosius „socialinius stebuklus“, tai yra apie velionio Popiežiaus esminį prisidėjimą prie neprievartinių „sąžinės revoliucijų“ Rytų Europoje įveikiant totalitarinį komunizmą, kuris rėmėsi bedieviška ateistine ideologija. Savo tėvynėje dvasiškai įžiebęs antikomunistinį sąjūdį „Solidarumas“ ir drąsiai gindamas teises, popiežius Jonas Paulius II padėjo nugriauti ir Europos tautas skyrusią Berlyno sieną. Žinoma, „socialiniai stebuklai“ beatifikacijos byloje vertinami skirtingai, tačiau jie, „be abejonės, pasitarnauja herojiškų vertybių patvirtinimui“, ir parodo Jono Pauliaus II asmenybės didingumą istoriniame ir socialiniame kontekste, aiškino monsinjoras S.Oderis.

Kaip minėta, papildomas beatifikacijos bylos tyrimas vyksta ir Krokuvos arkivyskupijoje, kurio eigą lapkričio mėnesį inauguravo naujasis diecezijos ganytojas kardinolas Stanislavas Dzivišas. Net 39 metus buvęs Jono Pauliaus II asmeniniu sekretoriumi, jis taip pat yra vienas pagrindinių liudytojų šiame kanoniniame procese. „Aš turėjau laimės būti šalia jo beveik keturiasdešimt metų ir galiu pasakyti, kad jis niekada nė apie vieną žmogų nemanė blogai, – kalbėjo kardinolas S.Dzivišas pradėdamas Krokuvoje bylos tyrimą. – Kontaktas su juo žmones priartindavo prie Dievo; žmonės tarsi būdavo patraukiami to dieviško dalyvavimo. Aš dažnai sutikdavau žmones, kurie sakė, kad nuo jo spindi šviesa. Tai sklido iš giluminės jo vienybės su Dievu maldoje“.

Kardinolas S.Dzivišas, kuris per Popiežiaus 26 pontifikato metus sakėsi parašęs 27 tomus dienoraščių, pernai birželio mėnesį taip pat pranešė, kad nesunaikino Jono Pauliaus II privačių raštų, kaip to jo savo dvasiniame testamente yra prašęs velionis Popiežius. Kardinolo įsitikinimu, tie raštai yra brangus paveldas, „priklausantis Bažnyčiai ir visuomenei“, kurį reikia esmingai išanalizuoti, ypač žinant praėjusio pontifikato epochinę reikšmę. Be to, Jono Pauliaus II privačių pastabų nagrinėjimas, šalia kitų paskelbtų jo dokumentų, yra svarbus pačiam beatifikacijos procesui, ir su tuo negalima nesutikti.

Įspūdinga atliktų darbų statistika

Popiežiaus Jono Pauliaus II mirties pirmųjų metinių minėjimo proga taip pat prisimenama įspūdinga praėjusio pontifikato statistika. Krokuvos arkivyskupas kardinolas Karolis Vojtyla buvo išrinktas 264-uoju Popiežiumi antrame balsavime antrosios 1978 metų konklavos antrąją dieną. (Tais metais teko sušaukti antrąją konklavą, nes jo pirmtakas Jonas Paulius I mirė po 33 jo pontifikato dienų.) Išrinkimo dieną, 1978-ųjų spalio 16 d., popiežiui Jonui Pauliui II buvo sukakę 58 metai ir penki mėnesiai. Jo pontifikatas nuo inauguracijos 1978 m. spalio 22 d. iki mirties, 2005 m. balandžio 2 d., tęsėsi 9664 dienas ir pagal trukmę buvo trečias ilgiausias Katalikų Bažnyčios istorijoje (po apaštalo šv. Petro – tiksli data nežinoma – ir popiežiaus Pijaus IX, kurio pontifikatas XIX a. antroje pusėje tęsėsi 31 metus 7 mėnesius ir 17 dienų).

Per 26 su puse metų pontifikatą popiežius Jonas Paulius II yra paskyręs 232 kardinolus ir vieną kardinolą „in pectore“, tai yra neatskleisdamas jo pavardės. Jis paskyrė beveik visus jaunesnius kaip 80 metų kardinolus, kurie 2005 metų konklavoje išrinko jo įpėdinį popiežių Benediktą XVI. Nuo savojo pontifikato pradžios Jonas Paulius II paskyrė apie 3500 pasaulio arkivyskupų ir vyskupų iš tų 4200, kurie buvo jo mirties dieną.

Su kiekvienu iš jų jis buvo ne kartą susitikęs, ypač per kas penkeri metai privalomus vizitus „ad limina Apostolurum“.

Didelis yra popiežiaus Jono Pauliaus II paskelbtų Bažnyčios magisteriumo dokumentų paveldas: parašyta 14 enciklikų, 14 apaštalinių adhortacijų, 11 apaštalinių konsistucijų, 42 apaštaliniai laiškai ir 28 motu proprio raštai. Rengiantis paminėti istorinius 2000 jubiliejinius metus, 1994 m. lapkričio 10 d. jis paskelbė apaštalinį laišką „Tertio millennio adveniente“ ir sudarė atitinkamą Didžiojo jubiliejaus komitetą. Taip pat išleistos penkios Jono Pauliaus II autorinės knygos: „Žengti per vilties slenkstį“ (1994), „Dovana ir paslaptis“ (1996), „Romos triptikas“ (poezija, 2003), „Kelkitės, eikime“ (2004) ir „Atmintis ir tapatumas“ (2005).

Šventasis Tėvas sušaukė ir vadovo penkiolikai Vyskupų Sinodo asamblėjų: šešioms eilinėms (1980, 1983, 1987, 1990, 1994, 2001), vienai neeilinei (1985) ir aštuonioms specialiosioms (1980, 1991, 1994, 1995, 1997, 1998 (vyko dvi) ir 1999). Be abejonės, vienas ryškiausių Jono Pauliaus II pontifikato aspektų yra jo apaštalinės ir piligriminės užsienio kelionės, kurių iš viso atlikta 104. Paskutinioji tokio pobūdžio kelionė į Lurdo Dievo Motinos šventovę Prancūzijoje įvyko 2004 metų rugpjūtį. Šventasis Tėvas taip pat atliko 143 keliones Italijos teritorijoje bei apie 700 pastoracinių vizitų Romos mieste bei diecezijoje, aplankydamas 301 iš 325 jo vyskupijos parapijų. Per visas keliones (užsienyje ir Italijoje) Jonas Paulius II įveikė 1167295 kilometrus, o tai yra tris kartus daugiau nei atstumas nuo Žemės iki Mėnulio.

Per savo pontifikatą Popiežius kasmet susitikdavo vidutiniškai su milijonu žmonių, įskaitant tuos 400-500 tūkst. maldininkų, kurie dalyvaudavo savaitinėse bendrosiose audiencijose, didžiosiose liturginėse Kalėdų, Velykų, beatifikacijos ir kanonizacijos iškilmėse. Taip pat kasmet jis priimdavo iki 150-180 tūkstančių žmonių grupių ar individualių asmenų (valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovų) privačiose audiencijose. Didelio populiarumo susilaukė masiniai liturginiai renginiai ir susitikimai per Jono Pauliaus II įsteigtas kasmetines Pasaulio jaunimo dienas ir Pasaulio ligonių dieną.

Šventasis Tėvas įsteigė Popiežiškosios gyvybės ir Socialinių mokslų akademijas bei kelis fondus, remiančius nuskurdusių pasaulio regionų gyventojus. Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje Šventasis Sostas palaikė diplomatinius santykius su 85 valstybėmis, o pontifikato pabaigoje – jau su 174 valstybėmis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija