Širdies dovana

Zigmas Tamakauskas

Lomža, 1991 metai. Nepamirštamas susitikimas su didžia pasaulio asmenybe – popiežiumi Jonu Pauliumi II. Nuo to laiko mus skiria jau 15 metų tarpsnis. Bet kai kurie prisiminimai neišblėsę iki šiol.

Birželio 3-ios dienos popietė. Lietuva šventė savo Prisikėlimo rytmetį, kurį tada dar temdė sovietinės kariaunos žvanginami ginklai, užimtų pastatų tamsa, okupantų tankų riaumojimai, bet jie neįstengė užgožti mūsų tautos Tikėjimo ir Vienybės Šviesos. Palaiminti Kauno Petrašiūnų parapijos bažnyčios tuometinio klebono kun. Albino Graužinio, išvykome į Lenkijos Respubliką, kurioje turėjo įvykti istorinis susitikimas su Popiežiumi. Nuo seno gyvuoja posakis: nematei popiežiaus, nematei Romos. Šį kartą lyg pati Roma artėjo prie mūsų, artėjo savo dvasinių sparnų didybe ir nuoširdžiu paprastumu.

Prie valstybinės sienos privažiavome pavakary. Pasirodė uniformuoti muitininkai – savi, lietuviškai kalbantys. Nejučiomis tada pliūptelėjo sielon pasididžiavimas – vėl mes esame valstybė, esame tos valstybės – Lietuvos Respublikos – piliečiai, turime savo valstybingumo ženklą – lietuvišką muitinę, savo žemę, savas, nors dar labai gležnas sienas. Supratome, kad turime neteršti lietuvio vardo, nedrumsti prekeiviškumu šios kelionės tikslo. Ir gera buvo, kad tai suvokė mūsų autobuso keleiviai – nė vienas nepažeidė šių principų. Prie mūsų valstybės durų ant aukšto stiebo plevėsuojanti Trispalvė, lyg gerosios motinos saulėta ranka, mojuodama palinkėjo mums laimingos kelionės. Lyg užmiršome, kad dar reikia pravažiuoti sovietinių muitininkų rėtį. Čia buvo patikrinti sąrašai, pasai, palygintos pasų nuotraukos su veidu, dar kartą patikrinti bagažai.

Lenkiją pasiekėme apie 19 valandą. „Kiek turite „vodkos“, šampano?“ – paklausė lenkų muitininkai, peržvelgę akimis autobuso vidų. Nė vienas svaigalų neturėjome. Tačiau, deja, ne visų autobusų keleiviai buvo tokie sąmoningi. Pasitaikė jau ir tada tokių žmonių, kurie, dėdamiesi maldininkais, vežėsi butelių su alkoholiu, neturėdami nei savigarbos, nei gėdos. Gerai, kad tokius pavyko sulaikyti dar lietuviškoje muitinėje – nepadarė gėdos mūsų atsikuriančiai valstybei Lenkijoje.

Lenkija mus sutiko pasipuošusi Popiežiaus portretais, savo tautinėmis bei Vatikano valstybės vėliavomis. Kai kur gatvės ir namai buvo pasipuošę šviečiančiomis girliandomis, įvairiaspalviais kaspinėliais, langų ertmėje įrengtais altorėliais.

Važiuodami Lenkijos žeme, pro autobusų langą su draugišku žvilgsniu mojuodami rankomis, stengėmės pasveikinti vietos gyventojus. Tačiau dauguma į mūsų draugišką gestą nieko neatsakydavo, kai kas šiek tiek pamojuodavo, o kai kas net rankų neištraukdavo iš kišenių. Matėme ir besvirduliuojančių žmonių, bespalvių žvilgsnių.

Artėjant prie Lomžos – saulė vis labiau ritosi prie žemės – ir lyg draugiškesnius žmones pradėjome sutikti, pamatydavome ir šypsenų, ir draugiškų rankų pamojavimų.

Pagaliau pie pusę dvyliktos nakties lenkų policijos grakštaus automobilio buvome palydėti į maldininkų autobuso stovėjimo vietą – Petnicą, esančią už penkių kilometrų nuo Lomžos. Netoliese gyvenantys žmonės parodė vandens čiaupą nusiprausti, pasiūlė nakvynę ant šieno. Kas turėjo miegmaišius – nuėjo, o kas ne – pasiliko nakvoti autobuse. Aš taip pat susirangęs ant sėdynės šiek tiek snustelėjau autobuse. Rytas išaušo gana greitai. Apsidairę pamatėme daugybę dviem eilėmis tvarkingai sustatytų autobusų, kurių vakare nebuvo. Tarp stovinčių autobusų susidarė lyg savotiška gatvė. Kai kurios mūsų moterys atsikėlusios apsirengė tautiniais drabužiais – visa mūsų buveinė nušvito margomis drabužių spalvomis, trispalvėmis vėliavomis, pasigirdo lietuviškų religinių giesmių ir dainų garsai. Tačiau šią šventinę nuotaiką sugadino lenkų policininkų pasakyta žinia, kad šią naktį Vilniuje buvo užimtas parlamentas, esą daug sužeistų, užmuštų ir suimtų... Naujas okupantų siautėjimas? Ar dar ilgai jis truks?.. Gal pasinaudota aplinkybėmis – daugelio žmonių išvažiavimu į Lomžą, Jelcino rinkimų užimtumu ar dar kuo nors?.. Visokios mintys lindo į galvą. O gal visa tai netiesa, gal, kaip sakoma, vien kieno nors paleista „antis“? Tačiau nutilo dainos, kur ne kur pasigirdo ryškesni maldos garsai. Susirūpinusių savo krašto negandomis mūsų tautiečių kolonos pamažu pajudėjo Lomžos link. Pakeliui sužinojome, kad parlamentas Vilniuje gyvas, kad jo užimti sovietinė kariauna nebandė, kad prie jo budi daugybė žmonių. Po tokios žinios lengviau atsidusome, veidai pragiedrėjo, iš žmonių širdžių nuaidėjo padėkos giesmė Aukščiausiajam ir Dievo Motinai Marijai.

Niekada Lomža nematė tiek lietuvių – jų čia vien iš Lietuvos atvažiavo šešiolika tūkstančių. O kur dar keli tūkstančiai lietuvių iš Suvalkų, Seinų, Punsko, Lomžos! Lyg visa Lietuva atvyko susitikti su Popiežiumi.

Miesto laukymėje, greta tuomet naujai statomos Dievo Gailestingumo bažnyčios, gyvų gvazdikų žiedų sienelės fone iškilo didžiulis altorius, prie kurio Popiežius turėjo aukoti šv. Mišias, skirtas Lomžos vyskupystės žemdirbiams. Šventojo Tėvo pasveikinti čia susirinko apie 200 tūkst. žmonių. Nors visą dieną prastovėta nevalgius vėjo nešiojamų dulkių lauke – valgyti visai nesinorėjo. Lenkų skautai – berniukai ir mergaitės labai uoliai iš savo nešiojamų kibirėlių pagirdydavo ištroškusius vandeniu. Maistą atstojo dvasinis nusiteikimas. Tik gal nereikėjo taip ankstinti žmonių rinkimosi: buvo perspėta, kad čia ateiti bus galima tik iki 13 valandos, paskui neįleisią. Todėl ir pradėta rinktis iš ryto, nes norėta užsiimti geresnes, artimesnes vietas prie parengto tako, kuriuo turėjo pravažiuoti Popiežius. Tačiau šiuos ketinimus nebuvo lemta įgyvendinti. Žmonės pagal pažymėtą leidimo numerį buvo skirstomi į įrengtus gardus, panašiai į tokius, kaip 1993 metais sutinkant Popiežių Lietuvoje. Prie įėjimo kiekvienas kruopščiai buvo apžiūrimas. Ypač atidžiai buvo tikrinami krepšeliai. Jokio stiklinio indo nebuvo galima įsinešti.

Į Lomžą iš Lietuvos buvo atvykęs ir didelis būrys saviveiklininkų, tačiau, deja, oficialiai jiems pasirodyti nebuvo leista, motyvuojant tuo, kad tai nebuvo suderinta iš anksto. Mūsiškiai tegalėjo pagiedoti ar padainuoti tik žmonių būryje – savuose garduose.

17 valandą danguje virš mūsų galvų pasirodė malūnsparnis. Jis, lyg apžvelgęs susirinkusią žmonių minią, apskriejo ratu ir nuskrido. Už keliolikos minučių netoli nuo mūsų danguje pasirodė jau žymiai didesnis, baltos spalvos sraigtasparnis. „Mūsų lauko erdvėje pasirodė Popiežiaus lėktuvas,“ – paaiškino per garsiakalbius informatorius. Šis paaiškinimas buvo pasakytas ir lietuviškai.

Apskriejęs lauką, baltasis sraigtasparnis dingo. Ir vėl nekantrus laukimas – tik šį kartą žmonės buvo žymiai pakilesnės nuotaikos. Staiga pasigirdo plojimai, kurie vis stiprėjo. Sargybinių automašinų lydimas lauko asfaltuotame take pasirodė stiklinio gaubto uždengtas lėtai važiuojantis automobilis. Joje stovėjo, laimindamas kryžiaus ženklu susirinkusius, baltais drabužiais apsitaisęs ilgai lauktas Šventasis Tėvas. Subangavo ištiestose rankose laikomi Popiežiaus portretai, vėliavos. Vatikano, lietuviškomis ir lenkiškomis vėliavomis buvo papuoštas altoriaus šonas bei aikštė. Pasigirdo giesmės melodija. Popiežius, dar kartą palaiminęs susirinkusius, pradėjo aukoti šv. Mišias drauge su jo laukusiais aukštais Bažnyčios kunigais – vyskupais, kardinolais.

Baigdamas šv. Mišių auką, Popiežius pasakė labai mielus žodžius, skirtus lietuviams:

Meilės kupinus žodžius skiriu jums, mylimi lietuviai iš Seinų ir Suvalkų žemės, ir tiems, kurie į šią Eucharistiją ir rytdienos susitikimą atvyko iš Lietuvos į Lomžą.

Po Popiežiaus aukotų šv. Mišių aikštėje pasiliko tik lietuviai. Jiems apie 80 atvykusių lietuvių kunigų aukojo šv. Mišias. Iš susirinkusių krūtinių plačiai nuvilnijo „Pulkim ant kelių“ bei kitos giesmės.

Nekantraudami laukėme rytdienos – birželio 5-osios, kada lietuviai turės progos Lomžos Šv. arkangelo Mykolo katedroje susitikti su Šventuoju Tėvu. Jau nuo ankstyvo ryto vietos ir atvykę lietuviai pradėjo rinktis prie katedros. Vieni turėjo leidimus patekti į jos vidų, kiti – į šventorių, o treti vylėsi pamatyti Popiežių nors iš tolo. Iš 20 tūkstančių atvykusių į bažnyčią buvo įleisti vos du tūkstančiai. Man teko būti katedroje kartu su kun. Kęstučiu Kazlausku greta didžiojo altoriaus, visai netoli Popiežiaus.

Prie didžiojo altoriaus – Lietuvos vyskupai. Plojimais sutinkami į katedros vidų įėję Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius, Vyriausybės vadovo pavaduotojas Zigmas Vaišvila, kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys.

8 valanda ryto. Visi atsistoja – į katedrą įžengia gausių plojimų sutiktas Šventasis Tėvas su mūsų kardinolu Vincentu Sladkevičiumi. Jonas Paulius II eina lėtu žingsniu, eina ne prie jam parengto sosto, o prie susirinkusių žmonių, juos laimindamas, paduodamas ranką, lietuviškai sveikindamasis: Garbė Jėzui Kristui. Jo rankos prisilietimo šilumą teko patirti ir man. Popiežiaus skaidrią šypseną, jo gerą akių žvilgsnį daug kartų teko matyti televizoriaus ekrane, tačiau šį sykį visa tai įvyko tiesiogiai, artimai.

...Lomžos katedroje sveikindamas Popiežių Lietuvos kardinolas V.Sladkevičius pažymėjo, kad čia gyvenantys lietuviai „ne emigrantai, ne tremtiniai, o nuo seniausių laikų vietiniai gyventojai, išsaugoję per kartų kartas savo brangųjį dvasinį paveldą – meilę katalikiškam tikėjimui, lietuviškai kalbai ir kultūrai“. Mūsų kardinolas išreiškė diplomatinių santykių tarp Vatikano ir Lietuvos Vyriausybės atnaujinimo viltį.

Popiežius Jonas Paulius II į susirinkusiuosius kreipėsi lietuviškai:

Lietuva! Girdžiu tavo balsą. Girdžiu balsą prie Baltijos gyvenančios tautos. Ir atsiliepiu į šį balsą iš čia, kai esu taip arti. Tikiuosi, kad šis susitikimas su lietuviais Lomžoje priartins tą dieną, kai keliaujančio Popiežiaus kelyje bus ir Lietuva.

Vėliau Šventasis Tėvas juokaudamas pasakė, kad jis nemokąs lietuviškai kalbėti taip kaip kardinolas V.Sladkevičius, bet iki kelionės Lietuvon išmoksiąs. Ir tikrai – 1993 metų rugsėjo pradžioje viešėdamas Lietuvoje, Jonas Paulius II visas kalbas, skirtas lietuviams, tarė gražiais, taisyklingai sukirčiuotais, sodriais lietuviškais žodžiais, kartu išreikšdamas tikrą pagarbą ir meilę mūsų daug kentėjusiai tautai.

Beveik valandą trukusį susitikimą su Jonu Pauliumi II vainikavo Švč. Mergelei Marijai skirta giesmė „Marija, Marija“. Ją paprašė pagiedoti pats Popiežius. Giesmės aiduose dar kartą pajutome tą didžiulę vienybės dvasinę jėgą, susitelkimo būtinumą, Šventojo Tėvo artumą, prisiminėme 1988 metais Dievo Motinos ištiestą mūsų tautai ranką, vedusią į stebuklingą Lietuvos atgimimą.

Po šio susitikimo šv. Mišias aukojo kardinolas V.Sladkevičius su Lietuvos vyskupais.

Grįždami į namus aplankėme Seinų katedrą, pagerbėme čia palaidotą „Anykščių šilelio“ kūrėją – vyskupą Antaną Baranauską, susitikome su būriu lietuvių, kurie pasiguodė savo vargais kovojant dėl lietuvybės išlikimo, dėl teisės lietuviškai melstis jų tėvų statytoje bažnyčioje šiame krašte. Dar užsukome į Punską – čia gyvenančių lietuvių centrą, dalyvavome naujai pastatyto kryžiaus, žuvusiems Suvalkų trikampyje lietuviams pagerbti, pašventinimo ceremoniale.

Minint garbingojo Popiežiaus, tikro mūsų tautos bičiulio Jono Pauliaus II mirties pirmąsias metines, dar kartą prieš akis praslenka Jo kilni asmenybė, Vilniaus arkivyskupijos įtraukimas į Lietuvos bažnytinę struktūrą, Lietuvos patrioto, garbingojo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus grąžinimas į Vilniaus Katedrą, Jo dideli nuopelnai sutraukant sovietinės vergovės grandines, Jo viešėjimo Lietuvoje vaizdai.

Ant mano rašomojo stalo guli brangi relikvija – popiežiaus Jono Pauliaus II padovanota dėžutė su rožiniu, medalionas. Čia pat – dar nesuskilusios tuomet Lietuvos krikščionių demokratų partijos 1993 metų leidinys „Tėvynės sargas“. Jame tarp kitų straipsnių – dabartinio kardinolo, tuomet Vilniaus arkivyskupo metropolito Audrio Juozo Bačkio straipsnis „Susitikimai su Popiežiumi“, monsinjoro Alfonso Svarinsko gyvų prisiminimų žiupsnelis „Mano idealas“. Šalia šio, 1993 metais išleista Prancūzų akademijos nario Andre Frossard knyga „Jono Pauliaus II pasaulis“, taip pat po viešnagės Lietuvoje pasirodžiusi knyga „Liudykime Kristų“, kurioje sudėtos Švento Tėvo kalbos, pasakytos Lietuvoje, paties popiežiaus Jono Pauliaus II parašytos knygos „Žengiant per vilties slenkstį“, „Dovana ir pasaulis“, „Kelkitės, eime!“, „Atmintis ir tapatybė“...

Greitai bėga metai, paskui save dažnai Amžinybėn nusinešantys mums brangius žmones. Tačiau gerai, kad lieka prasmingi prisiminimai, išlaikantys mūsų širdyje išėjusių Viešpaties globon gyvybę. Dažnai iš jų ir savo gyvenimo kelyje semiamės stiprybės, turtiname savo dvasią. Yra labai gražus posakis: „Dvasia praturtėja tuo, ką ji gauna, širdis – tuo, ką atiduoda“. Popiežius Jonas Paulius II ne tik praturtino mūsų dvasią, bet ir padovanojo mums savo širdies dalį.

© 2006 „XXI amžius“