Popiežiaus kelionė į Turkiją

Popiežius Benediktas XVI nuo antradienio iki penktadienio viešėjo krikščionybės ištakas menančioje, dabar musulmoniškoje Turkijoje. Sostinėje Ankaroje susitiko su valstybės ir vyraujančios islamo religijos vadovais, Stambule bendravo ir meldėsi su Konstantinopolio patriarchu bei kitų krikščioniškų konfesijų ganytojais, vadovavo Eucharistijos aukai Švč. M. Marijos namuose istoriniame Efezo mieste

Popiežių Benediktą XVI Ankaros Esemboga oro uoste pasitiko Turkijos ministras pirmininkas Rečepas Tajipas Erdoganas (dešinėje)

Šventąjį Tėvą, atvykusį į Turkiją, su jo plakatais ir ašalies vėliavomis pasitiko ir vaikai

Popiežių pasitiko Turkijos religijos reikalų departamento direktorius Ali Bardakoglu Reuters ir AP nuotraukos

Popiežius sutinkamas Efeze

Žvilgsnis į Stambulą

Atokvėpio minutė Efeze

Popiežiaus Benedikto XVI lėktuvas Ankaros Esemboga oro uoste nutūpė antradienį, kaip numatyta programoje, lygiai 13 valandą. Šventąjį Tėvą pasitiko Turkijos ministras pirmininkas Rečepas Tajipas Erdoganas, kiti Turkijos valstybės ir vyriausybės bei ginkluotųjų pajėgų pareigūnai, Turkijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Rudžeras Frančeskinis ir apaštališkasis nuncijus Turkijoje arkivyskupas Antonijus Lučibelas.

Benediktą XVI, be kitų bendradarbių, šioje apaštališkojoje kelionėje lydėjo penki kardinolai – Valstybės sekretorius Tarcizijus Bertonė, Kardinolų kolegijos vicedekanas, Teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas emeritas Rožeras Ečegerajus, kuris yra asmeniškas ekumeninio patriarcho Baltramiejaus I bičiulis, Rytų apeigų kongregacijos prefektas Ignas Musa I Daudas, Krikščionių vienybės tarybos pirmininkas Valteris Kasperis ir Tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas Polis Puparas.

Oro uoste išsirikiavusius Turkijos ginkluotųjų pajėgų garbės rikiuotės karius Popiežius pasveikino turkiškais žodžiais: „Sveiki, kariai!“

„Tai nėra politinė, o sielovadinė kelionė, kuria užsibrėžta tvirtinti dialogą ir bendrą įsipareigojimą taikai“, – taip savo vizito į Turkiją tikslus apibendrino Benediktas XVI. Pokalbyje su žiniasklaidos atstovais Šventasis Tėvas taip pat kalbėjo apie Bažnyčios dialogo su islamu ir su broliais krikščionimis, ypač su stačiatikiais, būtinumą. „Šios apaštališkosios kelionės į Turkiją metu vyksiančių susitikimų prasmė bus simbolinė, paženklinta draugystės ir įsipareigojimo siekti taikos ir brolybės. Visi jaučiame tą pačią atsakomybę šiuo sudėtingu istorijos metu“, – sakė Popiežius žurnalistams.

Susitikime su žiniasklaidos atstovais taip pat buvo kalbėta apie Turkijos valstybės pasaulietiškumą. Paklaustas apie šalies integraciją į Europą, Benediktas XVI priminė, jog moderniosios Turkijos kūrėjas Mustafa Kemalis Atatiurkas valstybės modeliu parinko Prancūzijos konstituciją. Tai rodo, kad pačios moderniosios Turkijos ištakose jau yra dialogas su europietišku samprotavimu, su europietišku mąstymo ir gyvenimo būdu, tik pritaikomu kitame istoriniame ir religiniame kontekste. „Todėl, – sakė Šventasis Tėvas, – dialogas tarp europietiškos sampratos ir musulmonų tradicijos yra įrašytas į pačią moderniosios Turkijos egzistenciją, o tai reikalauja vienų ir kitų atsakomybės – mes, europiečiai, turime permąstyti laicizmą, kuris pašalina iš visuomenės gyvenimo religinę dimensiją ir nuveda į aklagatvį. Turkija savo ruožtu, remdamasi savo istorija, turi kartu su europiečiais surasti sprendimą, kaip atkurti ryšį tarp pasaulietiškumo ir tradicijos, tarp atviro ir tolerantiško samprotavimo, kurio esminį pagrindą sudaro laisvė ir religija pagrįstos vertybės, kurios laisvei suteikia turinį“.

Benediktas XVI, atsakydamas į klausimą apie Šv. Andriejaus šventės proga praėjusį ketvirtadienį jo laukusį susitikimą Stambule su patriarchu Baltramiejumi I, pažymėjo, kad Ekumeninis patriarchatas, nepaisant samprotavimų apie jo tikinčiųjų skaičių ir simbolinę bei dvasinę reikšmę, yra atramos taškas visam stačiatikių pasauliui. Todėl susitikimas su patriarchu Baltramiejumi I – labai svarbus įvykis krikščionių vienybės kelyje, sakė Šventasis Tėvas.

Susitikimas Ankaros oro uosto salėje su Turkijos ministru pirmininku R.Tajipu Erdoganu užtruko daugiau kaip 20 minučių. Jo metu Popiežius, kalbėdamas su Turkijos premjeru, pabrėžė, jog jis visuomet didžiai vertino Turkijos kultūrą ir dėl šios priežasties labai troško savo pontifikato pradžioje atvykti į Turkiją, sustiprinti Šventojo Sosto ir Turkijos draugystės ryšius, paskatinti kultūrų pažintį ir skatinti taikos bei susitaikymo darbą, kuris „yra mūsų laikų pareiga“.

Kaip reikalauja visų oficialių valstybinių vizitų Turkijoje protokolas, pirmiausia Šventasis Tėvas apsilankė Atatiurko mauzoliejuje, kuriame ilsisi Turkijos kūrėjo palaikai.

Mustafa Kemalis Atatiurkas (1881-1938), Turkijos Respublikos įkūrėjas ir pirmasis valstybės vadovas, ženklina radikalų moderniosios Turkijos atsiribojimą nuo krašto osmaniškosios praeities. Jis nuvertė sultonatą ir drastiškais sprendimais padėjo pamatus valstybės modernizavimui pagal Vakarų demokratijų pavyzdį. Atatiurkas atšaukė potvarkį, skelbusį, jog valstybės religija yra islamas, ir 1937 metų konstitucijoje įtvirtino valstybės pasaulietiškumą: buvo panaikintas Kalifatas ir šariatas, vietoj osmaniškojo įvestas civilinis kodeksas, švietimas ir teisė atskirti nuo islamo, panaikintos dervišų ir kitų religinių sektų draugijos, sekmadienis paskelbtas savaitine poilsio diena vietoj penktadienio, uždrausta poligamija, moterims suteikta rinkimų teisė, vietoj arabų įvestas lotyniškas raidynas, Vakarų kalendorius. Valstybės kūrėjui M.Kemaliui, kuris visų turkų buvo tituluojamas tautos patriarchu, šalies parlamentas oficialiai suteikė naują Atatiurko, tai yra „turkų tėvo“, vardą.

Uždaru automobiliu į Atatiurko mauzoliejų atvažiavusį Benediktą XVI pasitiko mauzoliejaus sargybos vadovas, kuris Šventąjį Tėvą palydėjo iki pat Turkijos patriarcho kapo. Popiežius padėjo gėlių vainiką, pagerbė Atatiurko atminimą tylos minute ir gretimoje salėje pasirašė mauzoliejaus Aukso knygoje. Joje Benediktas XVI anglų kalba, cituodamas Atatiurką, palinkėjo turkams: „Taikos Tėvynėje, taikos pasaulyje“.

Ši Šventojo Tėvo kelionė nemaža dalimi yra žengimas jo tiesioginių pirmtakų pėdomis. Atatiurko mauzoliejaus Aukso knygoje pasirašė 1967 metais Turkiją aplankęs Paulius VI, o 1979 metais – Jonas Paulius II.

Oficialios Popiežiaus sutiktuvės buvo surengtos Turkijos prezidento rūmų kieme. Benediktą XVI pasitiko Turkijos prezidentas Ahmetas Nečdetas Sezeris ir pakvietė Popiežių privačiam pokalbiui į prezidentūrą.

Po pirmosiomis valandomis vykusių protokolinių vizitų, susitikimų su valstybės ir vyriausybės vadovais, antradienį po pietų, apie 17 valandą vietos laiku, Šventasis Tėvas atvyko į Turkijos religijų reikalų departamentą. Nors ši institucija istoriškai yra kilusi iš Osmanų Turkijoje veikusios Šariato ministerijos, Atatiurko reformuotoje pasaulietiškoje valstybėje visos religijos turi tas pačias teises, o šis departamentas privalo tą religijų lygiateisiškumą garantuoti. Popiežių pasitiko departamento direktorius Ali Bardakoglu. Čia Benediktas XVI pasakė pirmą oficialią šios kelionės kalbą. Pateikiame jos ištraukas:

„Jūsų šalis labai brangi krikščionims. Čia įsikūrė ir subrendo daug ankstyvosios Bažnyčios bendruomenių, įkvėptų apaštalų, pirmiausia šv. Pauliaus ir šv. Jono mokymo. Iki šių dienų gyva tradicija tvirtina, kad Jėzaus Motina Švč. M.Marija gyveno Efeze, apaštalo šv. Jono namuose. Šioje kilnioje žemėje, įvairiose srityse taip pat išsiskleidė islamiškoji civilizacija, jos literatūra ir menas, taip pat ir institucijos. Čia yra daugybė krikščioniškų ir musulmoniškų paminklų, liudijančių apie šlovingą Turkijos praeitį. Jūs pagrįstai jais didžiuojatės, juos puoselėjate, idant jais gėrėtųsi vis gausesni čia atvykstantys lankytojai“.

„Kelionei į Turkiją rengiausi įkvėptas tų pačių jausmų, kuriuos išreiškė mano pirmtakas palaimintasis Jonas XXIII, kai dar būdamas arkivyskupu atvyko vykdyti Popiežiaus atstovo Stambule pareigų: „Aš myliu turkų tautą, pas kurią Viešpats mane siunčia“, – sakė jis. (...)

Benediktas XVI savo kalboje taip pat paminėjo popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Turkijoje 1979 metais ir raginimą, kad „krikščionys ir musulmonai, įžengę į naują istorijos laikotarpį, atpažintų ir puoselėtų juos vienijančius dvasinius ryšius, kartu ugdytų ir gintų moralines vertybes, taiką ir laisvę. (...)

Krikščionys ir musulmonai, sekdami kiekvienas savo tikybą, skelbia žmogaus asmens kilnumą ir orumą. Tai yra mūsų tarpusavio pagarbos pagrindas; tai yra pagrindas mūsų bendradarbiavimo vardan tautų ir valstybių taikos, kuri yra pats didžiausias visų tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių troškimas. (...)

Jau daugiau kaip keturis dešimtmečius Šventojo Sosto ir vietinių Bažnyčių santykiai su kitų religijų išpažinėjais remiasi II Vatikano Susirinkimo mokymu. Sekdamas Biblijos tradicija, Susirinkimas moko, jog visa žmonija yra tos pačios kilmės ir jai skirtas pats likimas, jog Dievas yra visų mūsų Kūrėjas ir mūsų piligrimystės tikslas. Krikščionys ir musulmonai priklauso vieną Dievą tikinčiųjų šeimai. Vienų ir kitų tradicijų ištakos siekia Abraomą. Šis žmogiškas ir dvasinis mūsų kilmės ir mūsų tikslo bendrumas mus verčia eiti tuo pačiu keliu, atrasti tas pačias pagrindines vertybes. Mes, tikintieji vyrai ir moterys, stovime dabartinių iššūkių akistatoje: turime siekti teisingumo, pažangos, solidarumo laisvės, saugumo, taikos, turime saugoti gamtą ir žemės ištekius. Tai dėl to, kad mes, nors ir gerbdami teisėtą pasaulietinių reikalų autonomiją, galime pasiūlyti specifinį įnašą ieškant teisingų sprendimų toms neatidėliotinoms problemoms. Visų pirma galime duoti įtikinamą atsakymą į šiandien visuomenės keliamus klausimus apie individų ir visos žmonijos gyvenimo prasmę ir tikslą.

Esame pašaukti drauge darbuotis, idant padėtume visuomenei atsiverti transcendencijai, pripažinti Visagaliam Dievui priklausančią vietą. Geriausias būdas to siekti yra autentiškas krikščionių ir musulmonų dialogas, paremtas tiesa ir įkvėptas nuoširdaus troškimo geriau vieni kitus pažinti, gerbti skirtumus ir pripažinti tai, kas mums yra bendra. Tai padės gerbti kiekvieno žmogaus atsakingai priimamus sprendimus, ypač tuos, kurie liečia pagrindines vertybes ir asmeninius religinius įsitikinimus. (...)

Kaip pavyzdį broliškos tarpusavio pagarbos, kuria vadovaudamiesi krikščionys ir musulmonai gali bendradarbiauti, leiskite man pacituoti popiežiaus Grigaliaus VII žodžius, 1076 metais skirtus vienam Šiaurės Afrikos musulmonų valdovui, kuris buvo labai palankus savo pavaldiniams krikščionims. Popiežius Grigalius VII kalbėjo, kad krikščionys ir musulmonai vieni kitus myli, dėl to, kad „mes tikime ir išpažįstame vieną Dievą; kiekvieną dieną, nors ir skirtingais būdais, mes šloviname ir garbiname amžių Kūrėją ir pasaulio Viešpatį. (...)

Instituciškai garantuota ir veiksmingai gerbiama individų ir bendruomenių religijos laisvė yra būtina sąlyga, kad kiekviena bendruomenė galėtų lojaliai prisidėti prie visuomenės ugdymo, kad autentiškai tarnautų vargstantiems ir labiausiai pažeidžiamiems visuomenės nariams. (...)

Šlovė Visagaliam ir Gailestingam Dievui už šį laimingą susitikimą, kuris mums leidžia būti čia drauge susirinkusiems jo vardu. Meldžiu, kad tai būtų mūsų įsipareigojimo krikščionių ir musulmonų dialogui ženklas ir kartu padrąsinimas eiti pagarbos ir bičiulystės keliu. Linkiu, kad galėtume vieni kitus geriau pažinti, sustiprinti mūsų ryšius ir troškimą darniai ir taikiai gyventi, vieni kitais pasitikint. Mes, tikintys žmonės, iš maldos semiamės jėgų, reikalingų tam, kad būtų įveikti išankstiniai nusistatymai ir kad galėtume duoti mūsų tvirto tikėjimo liudijimą. Telaimina mus visus Dievas“.

Paskutinis oficialus Šventojo Tėvo vizito Turkijoje antradienio momentas buvo susitikimas su diplomatinį korpusą sudarančių valstybių diplomatinių misijų vadovais. Susitikimas vyko Apaštalinėje Ankaros nunciatūroje, jame dalyvavo apie 90 diplomatų. Perteikiame Šventojo Tėvo kalbos svarbiausias mintis.

Pirmiausia Benediktas XVI priminė, kad diplomatų misija yra ginti savo atstovaujamos šalies teisėtus interesus, tačiau taip pat rūpintis valstybių tarpusavio supratimu, tarptautiniu saugumu ir taika.

Ir jis pats, sakė Popiežius, atvykęs į Turkiją kaip draugas ir taikos bei dialogo apaštalas. Jis priminė savo pirmtakų, Pauliaus VI ir Jono Pauliaus II, vizitus į Turkiją, Jono XXIII, kadaise užėmusio Šventojo Sosto apaštalinio pasiuntinio Turkijoje ir Stambulo lotynų vikariato apaštalinio administratoriaus pareigas, palankumą Turkijos žemei ir čia gyvenantiems žmonėms.

Benediktas XVI kalbėjo apie taikos kūrimą Artimųjų Rytų regione. Anot jo, jau visi supratome, kad taika nėra tik karo nebuvimas, tai taip pat teisingumo, išlyginančio ekonominę nelygybę ir koreguojančio politinę netvarką, pasekmė. Būtina gerbti tarptautinių institucijų sprendimus, taip pat jas stiprinti suteikiant priemonių konfliktų prevencijai. Tačiau, kaip teigė Popiežius, jokios priemonės nebus veiksmingos be tikro dialogo, be politinio susitarimo, atsižvelgiančio į visų pusių poreikius ir gerbiančio asmenis bei tautas. Dialogo, atsižvelgiančio į interesus ir vengiančio prievartos, skatinimas yra išskirtinė diplomatų atsakomybė, o Turkijai šiuo požiūriu tenka svarbus vaidmuo.

Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Turkija yra tiltas tarp Rytų ir Vakarų, Azijos ir Europos, kultūrų ir religijų kryžkelė. Per paskutinį šimtmetį ji tapo modernia valstybe su sekuliaria santvarka, aiškiu pilietinės visuomenės bei religijos skyrimu ir abiejų šių sferų autonomijos pripažinimu. Todėl musulmonų daugumos Turkijos konstitucija pripažįsta kiekvieno piliečio kulto ir sąžinės laisvę, o jos valdžios užduotis – šią laisvę užtikrinti.

„Linkiu, – sakė Popiežius, – jog ir toliau kiekvienas tikintysis, kad ir kokiai religinei bendruomenei priklausytų, galėtų toliau ta laisve naudotis. Esu įsitikinęs, jog religinė laisvė yra pamatinė žmogiškos laisvės išraiška ir jog religija visuomenėje prisideda prie pažangos bei išprusimo“.

Be abejonės, religijos neturi reikšti tiesioginės politinės įtakos, o ypač turi atsisakyti prievartos, kaip religinės praktikos teisėtos išraiškos, teisinimo.

Benediktas XVI priminė tai, ką ne kartą jau sakė kitose vietose – mūsų laikotarpyje autentiškas ir tikras religijų bei kultūrų dialogas ypač reikalingas. Per šį dialogą turime pažinti ir išmokti gerbti vienas kitą, kartu dirbti žmogaus ir jo laimės siekimo labui. „Savo vizito proga, – pabrėžė Šventasis Tėvas, – noriu dar kartą patvirtinti savo pagarbą musulmonams ir pakviesti juos abipusėje pagarboje skatinti visuomenėje pagarbą žmogaus orumui. Šitaip religijos atsakys į daugelį dabartinių iššūkių“.

Bažnyčios misija yra dvasinė, todėl ji neturi tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime. Bet dėl tos pačios misijos ir dėl ilgos istorinės patirties Bažnyčia kreipiasi į tautas tam, kad būtų gerbiamas žmogaus pamatinis orumas ir tam, kad šiandieninė mokslų ir technologijų pažanga, kartu su tiesioginėmis pasekmėmis medicinai, žemės ūkiui, žinių komunikacijai ir kitoms sritims, būtų vėl įrašytos į žmonių istoriją, neaplenktų asmens. Dėl to paties tikslo, dėl socialinio teisingumo, moralinių vertybių, taikos ir laisvės Bažnyčia siekia bendradarbiauti su Stačiatikių Bažnyčia, kitų religijų atstovais, ypač su musulmonais.

© 2006 „XXI amžius“