Būti išpirka už kitus

Palaimintoji Margarita Marija Lopes de Maturana

Atsivėrimas pašaukimui

Spalio 22 dieną Ispanijoje palaimintąja buvo paskelbta vienuolė Margarita Marija Lopes de Maturana (1884-1934), kurios visas gyvenimas buvo pamaldus ir dosnus atsakas į Dievo šaukimą. Dar vaikystėje ji pajuto ir praktikavo meilę Dievui, kurią tobulino per visą savo žemiškąjį gyvenimą. Teigiama, jog kartą ji yra pasakiusi, kad „svarbiausi gyvenimo momentai yra tie, kada suvokiamas Dievo pašaukimas, kurį turi pasirinkti savo laisva valia“. Jos nuolatinis pasirinkimas visuomet buvo dosnus „taip“ Dievo meilei.

Pilara, toks buvo naujosios palaimintosios krikšto vardas, su savo dvyne seserimi Leonora gimė 1884 m. liepos 25 d. Ispanijos mieste Bilbao. Mergaitės buvo jauniausios penkių vaikų pamaldžioje Chuanos Ortis de Saratės ir Vincento Lopes de Maturanos šeimoje. Teigiama, kad nuo ankstyvos vaikystės dvynukės buvo labai artimos, viskuo dalijosi, taip pat ir meile Dievui. Faktiškai abi buvo nusprendusios stoti į vienuolyną. Pirmoji tai padarė Leonora, pasirinkusi karmeličių bendruomenę.

Našlaujanti Pilaros motina 1901 metais atidavė dukterį į Gailestingumo Dievo Motinos (Mersedarijų) kongregacijos internatinę mokyklą, tuo norėdama apsaugoti dukrą nuo gausių gerbėjų. Donja Chuana manė, jog šešiolikmetei Pilarai dar per anksti galvoti apie galimą šeimos kūrimą. Iš pradžių mergaitei buvo sunku prisitaikyti prie mokyklos gyvenimo aplinkos, tačiau seserų vienuolių paprastumas ir tinkamas auklėjimas leido netrukus priprasti ir pasijusti patogiai, kaip savo namuose.

Mergaitė greitai pajuto troškimą stoti į šią kongregaciją, tačiau tik sulaukusi 19-ojo gimtadienio, tokia buvo jos motinos nustatyta amžiaus riba galutinai apsispręsti, ji tai galėjo padaryti. 1903 m. rugpjūčio 10 d. ji buvo priimta į noviciatą Mersedarijų klauzūrinėje Vera Kruso bendruomenėje Beriso mieste ir pasirinko vienuolinį Margaritos Marijos vardą. 1906 metais ji pradėjo dirbti kongregacijos internatinėje mokykloje, kurioje pati mokėsi. Šiai veiklai paskyrė daugiau kaip du dešimtmečius, atskleisdama savo ypatingąjį pamaldumą ir Dievo bei artimo meilę.

Paskata misijinei veiklai

Gailestingosios Dievo Motinos seserų kongregaciją 1218 metais įkūrė šv. Petras Nolaskas, ir jos narės aukojosi tapti įkaitėmis už Ispaniją puldinėjusių musulmonų maurų į nelaisvę paimtus krikščionis. Šalia tradicinių vienuolių neturto, skaistumo ir klusnumo įžadų, šv. Petras Nolaskas į mersedarijų bendruomenės regulą įtraukė ir ketvirtąjį įžadą – tapimo įkaitėmis, kaip išpirka, jeigu tokia auka yra būtina, kad būtų išlaisvinti iš maurų nelaisvės krikščionys, kurių tikėjimas buvo atsidūręs pavojuje. Vėlesniais šimtmečiais Ispanija išsilaisvino iš musulmonų maurų užpuldinėjimų, todėl tapti išpirka nebuvo aktualu, tačiau misijinė dvasia tų seserų, kurios gyveno šia charizma, liko stipri.

Sesuo Margarita Marija kaip tik jautė stiprų troškimą praktikuoti ketvirtąjį įžadą ir pritaikyti pašaukimą būti išpirka už belaisvius darbuojantis misijose atverčiant pagonis. Vadovaudamasi šia nuostata sesuo Margarita 1920 metais nusprendė suformuoti Jaunųjų mersedarijų misionierių asociaciją, kurios narės buvo skatinamos malda ir kita veikla prisidėti prie misijų rėmimo. Tokiai misijų dvasiai vis labiau įsivyraujant Beriso bendruomenėje, 1924 metų rugsėjį kongregacijos generalinė vyresnioji buvo paprašyta kreiptis į Romą, kad būtų pakeistas jos statusas iš kontempliacinės į aktyviąją misijinę veiklą.

1926 metų pradžioje iš Beriso bendruomenės gavus leidimą „ad experimentum“, seserys atskiromis grupėmis pradėjo vykti į misijų darbus tolimojoje Azijoje. Pirmoji grupė jau 1926 metų rudenį išvyko į Kiniją. Antroji misionierių ekspedicija į Marianos salas Okeanijoje išvyko 1927 metų spalį. Trečioji grupė, kurios vyresniąja buvo paskirta sesuo Margarita Marija, 1928 metais pradėjo evangelizacinę veiklą Ponapės saloje Japonijoje.

Naujos kongregacijos gimimas

1930 metais, po galutinio iš Romos gauto patvirtinimo ir palaiminimo, Beriso mersedarijų bendruomenė pertvarkyta į misijų institutą, ir tai ženklino naujos kongregacijos gimimą. 1931 m. liepos 30 d. savo pirmojoje generalinėje kapituloje Beriso mersedarijų misionierių kongregacijos pirmąja generaline vyresniąja buvo išrinkta motina Margarita Marija. Iki savo mirties nuo vėžio ligos 1934 m. liepos 23 d. ji dar du kartus keliavo į tolimuosius kraštus darbuotis misijose.

Motinos Margaritos misijinio uolumo versmė buvo jos intensyvi vienybė su Kristumi, kuris pats save pateikė kaip išpirką už visus, teigiama Vatikane paskelbtoje naujosios palaimintosios biografijoje. Jos troškimas tobulai išgyventi ketvirtąjį įžadą ir svariai prisidėti prie sielų išganymo įkvėpė jos misijinę dvasią. Savo raštuose motina Margarita galingą stimulą misijų veiklai apibūdino kaip „troškimą mylėti Jėzų Kristų atnaujintai ir visiškai atsiduodant, mylėti Jį pirmiausia tuose, kurie Jo nemyli“.

Palaimintosios Margaritos Marijos beatifikacijos byla buvo pradėta 1943 m. liepos 30 d. Jos raštai buvo patvirtinti 1954-ųjų kovo 4 d. Motinos Margaritos gyvenimo herojiškos vertybės pripažintos 1987 m. kovo 16 d. ir 2006-ųjų balandžio 28 d. patvirtintas jos užtarimu įvykęs stebuklingas išgijimas, kas ir atvėrė kelią beatifikacijai.

Parengta pagal
www.vatican.va

© 2006 „XXI amžius“