„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2012 m. gruodžio 21 d., Nr. 2 (49)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Tikėjimas ir Bažnyčios reforma

Romoje į Sinodą dėl naujosios evangelizacijos susirinkusiems vyskupams Benedikto XVI spalio 11 d. pasakytas pamokslas Tikėjimo metų atidarymo proga ir prisimenant prieš lygiai 50 metų prasidėjusį Vatikano II Susirinkimą gerai nušviečia popiežiaus mąstymo esmę apie tai, ką reiškia Bažnyčios liudijimas šiuolaikiniame pasaulyje. Pamokslas, skaitytas Romos kurijoje 2005 m. gruodžio 22 d., įveda ir į artėjančią encikliką apie tikėjimą, skelbiamą šventiniais metais, ir kartu leidžia prisiminti Popiežiaus įvertinimą, kaip turėtume suprasti Vatikano II Susirinkimą. Kitaip tariant, šiame pamoksle galime įžvelgti esminius Benedikto XVI pontifikato motyvus.

„Pastaraisiais dešimtmečiais plėtėsi dvasinė dykuma. Ką reiškia gyvenimas, pasaulis be Dievo, Susirinkimo laikais buvo žinoma tik iš kai kurių tragiškų istorijos puslapių, o šiandien tai matome aplink mus kasdien. Tuštuma išplito. Tačiau kaip tik šios dykumos, šios tuštumos patirtis mums padeda aiškiau suvokti, kas yra tikėjimo džiaugsmas, kaip gyvybiškai jis svarbus mums, žmonėms. Patekę į dykumą suprantame, kas būtina gyvenimui. Dabartiniame pasaulyje matome daugybę ženklų, bylojančių apie gyvenimo prasmės ir Dievo troškimą. Šioje dykumoje labiausiai reikalingi tikintys žmonės (...). Išgyventas tikėjimas atveria širdį Dievo malonei, kuri išlaisvina iš pesimizmo. Šiandien „evangelizuoti“ reiškia liudyti naują, Dievo perkeistą gyvenimą, ir būtent taip rodyti kelią (pasauliui)“.

Popiežius įterpia šiuos Tikėjimo metus į Bažnyčios kelią, einamą po Susirinkimo: nuo Pauliaus VI paskelbtų Tikėjimo metų 1967-aisiais iki Didžiojo 2000 metų jubiliejaus Jono Pauliaus II pontifikato metu. Matydamas visą šią perspektyvą, Benediktas XVI iš naujo pasiūlo Susirinkimo metu ir po jo buvusių popiežių mokymą, apibrėždamas, kad juos suvokti yra neatidėliotinas Bažnyčios prioritetas. Benediktas XVI turi stulbinantį dabartinio pasaulio likimo ir tikėjimo šaltinių suvokimą, savo pontifikatu rodydamas, koks tikėjimas ir kokia evangelizacija yra iš tikrųjų reikalingi: „Nors Susirinkimas atskirai specifiškai nesvarstė tikėjimo temos ir nėra nė vieno specialiai tikėjimui skirto Susirinkimo dokumento, vis dėlto visus Susirinkimo darbus įkvėpė suvokimas ir troškimas, jog būtina iš naujo pasinerti į krikščioniškąjį mokymą, kad galėtume jį iš naujo įtikinamai pasiūlyti šiuolaikiniam žmogui“.

Popiežius primena, kad Bažnyčia ir šiandien patiria gilios reformos poreikį, nuo to momento, kai atrodo netekusi kalbėjimo būdo, tinkamo šiandienos žmonėms, kai jos skelbiama žinia nėra girdima nuo to momento, kai atsirado tartum atskilimas tarp klausimo ir pasiūlymo, tarp poreikio ir atsakymo. Benediktas XVI primena, kad tai turi būti iš esmės dvasinio pobūdžio reforma, paklūstanti atgailos ir apsivalymo dinamikai, kuri atgaivina krikščionims jėgas ir meilę, tačiau nesuteikia peno bevaisėms diskusijoms dėl pačios doktrinos, į kurias leidžiantis rizikuojama suabejoti Bažnyčios mokymu: „Susirinkimo metu buvo juntama pozityvi įtampa, nuolat primenanti visiems skirtą pareigą iš naujo skelbti tikėjimo tiesą ir grožį mūsų laikais, neaukoti jo dabartinio meto reikalavimams ir neįkalinti praeityje. Manau, jog ypač dabar, kai minime tokią svarbią sukaktį, labai svarbu, kad Bažnyčioje vėl atgimtų anoji pozityvi įtampa, tasai troškimas vėl skelbti Kristų šiuolaikiniam žmogui. Tačiau, kad šis vidinis postūmis naujajam evangelizavimui neliktų tik idėja, kad būtų išvengta sumaišties, reikia, kad jis remtųsi aiškiu ir konkrečiu pagrindu, koks yra Vatikano II Susirinkimo mokymas. (…) Rėmimasis dokumentais apsaugos nuo kraštutinumų, nuo anachronistinės nostalgijos ir nuo bėgimo į priekį, padės suvokti naujumą kaip tęstinumą.

Čia sugrįžtame ir prie Susirinkimo hermeneutikos, kurioje reforma suvokiama kaip tęstinumas. Būtent taip šią hermeneutiką apibrėžė Popiežius, parodydamas tikėjimo pirmenybę Bažnyčios gyvenime: „Pats tikėjimas, su visu savo didingumu ir platybe, yra vis nauja bažnytinė reforma, kurios poreikį visada išgyvename“ (plg. su apaštališkojo laiško „Porta fidei“ motu proprio forma). Bažnyčios reformos tema, apimanti jos ir dvasinę, ir struktūrinę puses, yra labai svarbi krikščioniškos tradicijos apmąstymui per visą Bažnyčios istoriją. Todėl ir Susirinkimo tekstuose į ją dažnai atsigręžiama. Čia verta prisiminti, kaip „vystymosi“ kategoriją naudojo pal. Džonas Henris Niumanas (John Henry Newman). Savo veikale „Krikščioniškosios doktrinos vystymasis“ (1845 m.) jis išdėstė santykį tarp tradicijos ir reformos kaip tęstinumą principų, kurie ir praeityje būdavo apibrėžiami, iš naujo permąstomi ir pritaikomi skirtingiems kultūriniams kontekstams. Tačiau vystymasis, kuris apima suvokimo atsinaujinimą, nėra atsinaujinimas kaip paprasta inovacija, o visų pirma išreiškia biblinę „naujumo“ sampratą. Išlaikyti tradiciją naują, jauną buvo pagrindinis Susirinkimo tikslas, kurio popiežius Jonas XXIII laukė kaip „naujųjų Sekminių“.

Gianfranco Brunelli,

II Regno, 2012 m. Nr. 18
Iš italų kalbos vertė N. N.

Redakcija dėkoja monsinjorui Alfonsui Svarinskui, parūpinusiam šiuos du tekstus, gražiai įkomponuotus į prasidėjusius Tikėjimo metus. Šventojo Tėvo paskelbti Tikėjimo metai įpareigoja Bažnyčią prisiminti Gyvojo tikėjimo grožį ir svarbą, su kuriuo turi eiti gyvenimo keliu kiekvienas tikintysis. Mons. A. Svarinskas žada parūpinti ir daugiau svarbių mūsų tikėjimui rašinių, verstų iš kitų užsienio kalbų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija