„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. sausio 10 d., Nr. 1 (51)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Šventųjų pėdsakais

Petras Faberis SJ – šventasis

Mindaugas BUIKA

Šv. Petras Faberis SJ (1506–1546)

Trys pagrindiniai Jėzuitų
vienuolijos steigėjai:
šv. Pranciškus Ksaveras,
šv. Ignacas Lojola (viduryje)
ir šv. Petras Faberis

Popiežiaus domėjimasis „antruoju jėzuitu“

Tarp 2013 metais Katalikų Bažnyčioje kanonizuotų ir beatifikuotų asmenybių tarptautinėje žiniasklaidoje ypatingo dėmesio susilaukė vieno iš Jėzaus Draugijos kūrėjų, XVI amžiuje gyvenusio prancūzo kunigo Petro Faberio (Pierre Favre) SJ paskelbimas šventuoju. Dekretas apie jo kanonizavimą buvo paskelbtas gruodžio 17 dieną, kai popiežius Pranciškus, kuris pats yra jėzuitas, minėjo savo 77-ąjį gimtadienį. Tai buvo vadinamoji „ekvivalentinė kanonizacija“, kai palaimintasis P. Faberis paskelbtas šventuoju ir jo garbinimo kultas išplėstas į visą Bažnyčią, apeinant įprastas kandidato bylos tyrimo procedūras, įskaitant įprastą tam atvejui stebuklo, įvykusio su kandidato užtarimu, pripažinimą. Paprastai toks retas sprendimas yra kanoniškai pateisinamas, kai kandidatas yra gyvenęs dar gilioje senovėje ir jo turima šventumo reputacija nėra ginčijama. Popiežius Jonas Paulius II tokią ekvivalentinę kanonizaciją yra skelbęs tris kartus, popiežius Benediktas XVI – vieną kartą (kai šventąja buvo pripažinta XIV amžiuje gyvenusi vokietė vienuolė Hildegarda Bingenietė), o popiežius Pranciškus tokį sprendimą priėmė jau antrą kartą (spalį jis tokiu būdu šventąja pripažino 1309 metais mirusią italę vienuolę Andželą Folinietę).

Kad dabartinis Šventasis Tėvas gali netrukus paskelbti palaimintąjį P. Faberį šventuoju, katalikų spaudoje svarstymų buvo pasirodę jau anksčiau. Štai lapkritį įtakingo Italijos vyskupų kontroliuojamo dienraščio „Avvenize“ apžvalgininkė Stefanija Falaska (Stefania Falasca) pranešdama apie tai rašė, kad tėvo Petro Faberio gyvenimo, veiklos ir mokymo analizavimas gali padėti geriau suprasti ir popiežiaus Pranciškaus vadovavimo Bažnyčiai stilių, nes naujas šventasis, priklausęs pirmajam Jėzuitų vienuolijos kūrėjų branduoliui – greta šv. Ignaco Lojolos (1491–1556) ir šv. Pranciškaus Ksavero (1506–1552) – yra jam labai artimas. „P. Faberis gyveno permainų kupinoje epochoje (sparčiai plėtojantis protestantizmui), kurioje Bažnyčios vienybei buvo iškilusi didelė grėsmė, – rašė S. Falaska. – Jis susilaikė nuo aštrių doktrininių ginčų, visą dėmesį sutelkdamas į pastoracinį apaštalavimą, siekdamas Katalikų Bažnyčios atsinaujinimo bei tapdamas ekumenizmo pirmtaku“. Popiežius Pranciškus pats kalbėjo apie savo didelę pagarbą tėvui P. Faberiui ir jo teisę būti gerbiamam visoje Bažnyčioje tarp didžių šventųjų rugsėjį publikuotame interviu, kurį davė italų jėzuitų savaitraščio „La Civilta Cattolica“ redaktoriui kunigui Antonijui Spadarui SJ (Antonio Spadaro). Tuomet Šventasis Tėvas iškėlė „antruoju jėzuitu“ vadinamo šv. P. Faberio gebėjimą „vesti dialogą su visais, netgi nutolusiais (nuo katalikiškojo tikėjimo) bei jo priešininkais“. Pabrėždamas paprastą naujo šventojo liaudišką ir labai nuoširdų pamaldumą bei jo betarpišką pasirengimą padėti visiems su nepaprastu vidiniu įžvalgumu, popiežius Pranciškus sakė, kad tokiu būdu P. Faberis „galėjo priimti didelius ir tvirtus sprendimus, kartu likdamas švelniu ir mylinčiu žmogumi“.

Atsakingas už šv. P. Faberio kanonizavimo bylos vedimą postulatorius kunigas Markas Lindedžeris (Marc Lindeijer) kalbėjo JAV katalikų žinių agentūrai CNS, kad netrukus po išrinkimo į apaštalo šv. Petro sostą popiežius Pranciškus pradėjo domėtis tos bylos tyrimo eiga ir prašė pateikti vertinimus. Šventųjų skelbimo kongregacijos sudarytos teologų ir istorikų komisijos vieningai pritarė galimai kanonizacijai. Tai vėliau savo balsavimu padarė ir kardinolų konsistorija, todėl minėtam Šventojo Tėvo sprendimui neliko jokių kliūčių. Taigi P. Faberio paskelbimas šventuoju atitinka stiprų Jėzuitų vienuolijos įsitikinimą, kad Jėzaus Draugijos įkūrėjais reikia laikyti grupę bendražygių, o ne vien tik šv. Ignacą Lojolą. „Daugelis jėzuitų mano, kad iki šiol buvo pernelyg susitelkta į vieną asmenį, vieną svarbų kūrėją šv. Ignacą Lojolą, tarsi jis įkūnytų visą jėzuitų charizmą“, – sakė minėtame interviu kunigas M. Lindedžeris. Iš istorinių tekstų iškylantis šv. P. Faberio paveikslas rodo, kad tai buvo veiklus mąstytojas, kuris buvo giliai persiėmęs Kristaus asmeniu ir pasirengęs juo sekti, tuo pat metu suprasdamas žemiškus žmonių reikalus. Nuo katalikybės atsiskyrusių brolių keliami klausimai buvo labai artimi jo širdžiai, ir toks gailestingumas buvo aktualus tais laikais, kai su protestantais niekas nenorėjo bendrauti, juos laikė tiesiog „eretikais“, kuriuos reikia fiziškai įveikti, dėl to Europoje vyko religiniai karai. Tėvas P. Faberis praktikavo pavyzdingas kunigiškas vertybes ir visada pabrėžė, kad būtent prarasto dvasininkijos šventumo atnaujinimas turi padėti susitaikyti su atsiskyrusiais broliais ir nutraukti tolesnę skaldytojiško protestantizmo plėtrą.

Prie Jėzaus Draugijos kūrimo ištakų

Petras Faberis gimė 1506 metų balandžio 13 dieną Vilarete, Prancūzijos pietrytinėje Savua hercogystėje, valstiečių šeimoje. Vaikystėje Alpių priekalnių pievose ganė tėvų laikomą avių bandą ir dėl skurdžios padėties negalėjo lankyti pradžios mokyklos, nors labai troško mokytis. Tačiau būdamas pamaldus ir turėdamas puikią atmintį, jis gebėjo tiesiog pažodžiui atkartoti girdėtą kunigo pamokslą per sekmadienio pamaldas, ir tokiais pasakojimais tapo savotišku kartu ganiusių savo bendraamžių katechizuotoju. Du jo dėdės buvo kartūzų vienuoliai, ir šie ryšiai su dvasininkais bei atkaklus gabaus jaunuolio troškimas mokytis paskatino neturtingus tėvus ieškoti galimybių leisti sūnų į mokslus. Su kaimyninių parapijų kunigų globa paauglys berniukas pradėjo lankyti tolimesnių kaimų mokyklas, kurias baigęs 1525 metais įstojo į Paryžiaus Sorbonos universitetą. Studijuojant šioje, tuomet vienoje svarbiausių Europos aukštųjų mokyklų, užsimezgė labai skirtingos kilmės ir gyvenimo patirties jaunų žmonių – Ignaco Lojolos, Petro Faberio ir Pranciškaus Ksavero (1506–1552) draugystė, iš kurios dvasinių paieškų ir išsirutuliojo didžiausias Katalikų Bažnyčios vienuolių ordinas, žinomas Jėzaus Draugijos (lot. Societas Iesu) vardu.

Pradžioje P. Faberis susidraugavo su iš Ispanijos studijuoti į Paryžių atvykusiu kilmingu ir ambicingu bendraamžiu Pranciškumi Ksaveru (Francisco de Jassu y Javier), kuris vėliau tapo labiausiai išgarsėjusiu jėzuitų misionieriumi. Abu jaunuoliai apsigyveno tose pačiose universitetui priklausančios Šv. Barboros kolegijos patalpose, abu dalinosi viena buitimi ir abu buvo puikūs studentai, savo pamaldumą papildę ir stiprinę filosofijos ir teologijos studijomis bei krikščioniškojo humanizmo idėjomis. Baigdami universitetinius mokslus jie 1529 susipažino ir artimai susidraugavo su gerokai vyresniu ir per didžiulę gyvenimo patirtį tvirtas tikėjimo nuostatas susiformavusiu Ignacu Lojola, kuris tapo draugų dvasiniu vadovu. Nors ir turėjo pripažinti tam tikrą intelektualinį P. Faberio pranašumą, nes iškilus nemažiems sunkumams dėl graikų antikinės filosofijos supratimo, prašė jo pagalbos. Apsisprendimui dėl dvasinės tarnystės ir sekimo Kristumi visa savo gyvenimo būtimi, įskaitant kunigystę, I. Lojola tiek P. Faberiui, tiek ir Pranciškui Ksaverui bei kitiems Paryžiuje susiformavusio būrelio nariams buvo nepakeičiamas autoritetas. Dėl I. Lojolos įtakos tapęs pirmuoju jėzuitų kunigu P. Faberis 1534 metų rugpjūčio 15 dieną Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmėje Monmartro Šv. Deniso koplyčioje aukojo pirmąsias šv. Mišias, kurių metu Ignacas Lojola kartu su Pranciškumi Ksaveru bei keliais kitais draugais davė pirmuosius savo vienuoliškus klusnumo, neturto ir skaistumo įžadus su intencija vykti apaštalauti į Šventąją Žemę.

Šiam tikslui po universitetinių studijų Paryžiuje ir teologijos mokslų bičiuliai 1537 metų pradžioje susirinko Venecijoje, pagrindiniame Viduržemio jūros uostamiestyje, turėjusiame savarankiškos valstybės statusą, numatytai kelionei į Palestiną, tačiau prasidėjęs karas su Turkija neleido šių planų įgyvendinti. Padirbėjęs Venecijos ligoninėse, P. Faberis su draugais atvyko į Romą. Čia 1540 metais savo įstatus parengusi Jėzaus Draugija gavo popiežiaus Pauliaus III pripažinimą su paskata ginti Katalikų Bažnyčios vienybę nuo išorės ir vidinių nesutarimų pavojų. Taip jėzuitai tapo viena svarbiausių Šventojo Sosto intelektualinių atramų kovoje su Reformacija ir moraliniu katalikiškos terpės nuosmukiu. Ypač tai juntama iš labai efektyvių tėvo P. Faberio dvasinio konsultavimo bei diplomatinio apaštalavimo veiksmų tuomet didelių religinių nesutarimų ir tiesiog smurtinių kovų apimtoje Europoje kartu su padažnėjusiais dvasininkijos ir netgi bažnytinės hierarchijos piktnaudžiavimais bei išdavystėmis.

Bažnyčios atsinaujinimo ir vienybės skatinimas

Kurį laiką dėstęs teologijos ir Šventojo Rašto disciplinas Romos „Sapienza“ katalikiškajame universitete, tėvas P. Faberis popiežiaus Pauliaus III buvo pasiųstas atstatyti bažnytinės tvarkos ir pamaldumo į Italijos pietinį Parmos miestą, kur žmonės buvo tiesiog sukilę prieš savo kardinolo piktnaudžiavimus. Po sėkmingai atlikto įpareigojimo 1540 metais tėvas P. Faberis buvo labai atsakingai užduočiai pasiųstas į Vokietiją, kur imperatoriaus Karolio IV iniciatyva Vormso mieste buvo sušaukta katalikų ir protestantų taikymosi konferencija. Būdamas liuteronybės apimtame Vormse, o vėliau Ratisbone (dabar Rėgensburgas), į kurį buvo perkeltas tarptikybinių disputų susitikimas, tėvas P. Faberis su dideliu susirūpinimu ne tik akivaizdžiai stebėjo protestantizmo atneštą Bažnyčios susiskaldymą, bet kartu ir didelį moralinį katalikybės nuosmukį, kuris sąlygojo Reformacijos atsiradimą. Jis suprato, kad čia reikalingi ne tiek teologiniai debatai su protestantais, kiek pirmiausia pačios Katalikų Bažnyčios, ypač jos dvasininkijos, atsinaujinimas.

Vokietijos miestuose efektingai pamokslaudamas, klausydamas išpažinčių ir organizuodamas dvasines pratybas bei įvairaus lygio konsultacinius pokalbius, jis stengėsi įtikinti vietinės Bažnyčios hierarchus, kunigus ir vienuolius, įtakingus valdytojus ir paprastus žmones dėl atsinaujinimo ir moralinio susitvarkymo svarbos, nes tai užtikrintų katalikybės stiprėjimą ir protestantų veržimosi sustabdymą Vidurio Europoje ir skatintų naujų pašaukimų ugdymą.

Po dešimties mėnesių, praleistų Vokietijoje ir Olandijoje, tėvas P. Faberis buvo šv. Ignaco Lojolos pakviestas vykti apaštalauti į Ispaniją, kur spartus jėzuitų ordino augimas sukėlė tam tikrą įtampą santykiuose su vietine bažnytine vadovybe. Su dvasiniais patarimais aplankęs Barseloną, Saragosą, Madridą, Toledą ir kitus miestus, popiežiaus Pauliaus III paragintas, P. Faberis vėl sugrįžo į Vokietiją, nes stiprėdama liuteronybė čia suviliodavo net kai kuriuos katalikų hierarchus, įskaitant didžiausios šalyje Kelno diecezijos arkivyskupą Hermaną fon Vydą (Hermann von Wied), dėl įvairių išskaičiavimų pasirinkusį protestantizmą. Vėl atkakliai gaivinęs pamaldumą bei naujus dvasinius pašaukimus, tarp pastarųjų buvo ir Vokietijos katalikybės gelbėtoju ir apaštalu vadinamas jėzuitas šv. Petras Kanizijus (Peter Canisius), tėvas P. Faberis vėl leidosi į Pirėnų pusiasalį ir 1544–1546 metais Ispanijoje ir Portugalijoje kūrė naujas jėzuitų struktūras, žadinio Dievo meilę ir pastoracinį entuziazmą. Tarp jo naujų pašauktųjų buvo Gandijos hercogas šv. Pranciškus Bordžija (Francisco Borgia), kuris po žmonos mirties pasirinko vienuolinį gyvenimą, tapo žymiu jėzuitu ir trečiuoju Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju. Dėl didelės tėvo P. Faberio įtakos tuometinis Portugalijos karalius Jonas III netgi siūlė jį padaryti Afrikos (Etiopijos) patriarchu.

Tačiau popiežiaus Pauliaus III planai buvo kiti: jis nutarė paskirti P. Faberį tuomet jau prasidėjusio ir Katalikų Bažnyčios atsinaujinimui didelę reikšmę turėjusio Tridento Susirinkimo (1545–1563) ekspertu (peritus), kuris jame atstovautų Šventajam Sostui. Beje, tuo metu, nors ir turėdamas tik 40 metų, tėvas P. Faberis dėl nuolatinių kelionių (dažniausiai pėsčiomis) buvo jau labai išsekęs bei kankinamas įvairių ligų, ypač nuolat pasikartojančios karštligės. Pakviestas į Susirinkimą, jis 1546 metų balandį paliko Ispaniją ir iš Barselonos po kelių mėnesių pasiekė Romą. Ten buvo džiaugsmingai pasitiktas Ignaco Lojolos, su kuriuo buvo nesimatęs septynerius metus, tačiau toliau keliauti į Tridentą jau nebepajėgė, nes lemtinga karštligė jį šv. Ignaco Lojolos ir ištikimų bičiulių apsuptyje 1546 metų rugpjūčio 2 dieną sugrąžino į amžinojo Tėvo namus. Šv. P. Faberio palaikai yra palaidoti pagrindinės Romos jėzuitų Jėzaus bažnyčios kriptoje. Patvirtindamas jo herojiškų gyvenimo vertybių praktikavimą ir stiprų pamaldumo kultą gimtajame Savna regione, popiežius Pijus IX tėvą P. Faberį 1872 metų rugsėjo 5 dieną paskelbė Bažnyčios palaimintuoju. Jo liturginio minėjimo diena – rugpjūčio 2-oji – dabar, po to, kai popiežius Pranciškus palaimintąjį Petrą Faberį pripažino šventuoju, įsigalioja visoje Katalikų Bažnyčioje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija