Popiežiaus mintys Korėjos politikams ir ganytojams

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus sveikinasi su Pietų Korėjos prezidente Pak Čžionchi

Persekiojimų ir sekuliarizmo iššūkiai

Žinant tebesitęsiančios korėjiečių krikščionių kankinystės (komunistinėje Šiaurės Korėjoje) istoriją ir padalinto Korėjos pusiasalio buvimą ties faktinio karo riba, nėra ko stebėtis, kad svarbiausios popiežiaus Pranciškaus vizito Pietų Korėjoje analitinės kalbos buvo pasakytos jo susitikimuose su šalies politine vadovybe ir Bažnyčios hierarchais. Šventojo Tėvo, kuris rugpjūčio 14 dieną Pietų Korėjos sostinėje Seule buvo pasitiktas iškilmingais pabūklų saliutais, o Šiaurės Korėjoje tuo pat metu buvo surengti provokaciniai ir grasinantys balistinių raketų bandymai, mintys apie taikos, religijos laisvės ir tradicinių vertybių išsaugojimą, apie tautinio ir dvasinio paveldo svarbą, yra reikšmingos ne tik Korėjai, Azijai, bet ir Europai bei visam pasauliui, žinant dabartinių karinių konfliktų gausą (pavyzdžiui, net Rytų Europos regione, Lietuvos pašonėje) ir islamo šalyse išsiplėtojusius krikščionių persekiojimus bei neomarksistų ir masoniškųjų jėgų agresyvias pastangas Vakaruose išstumti religiją iš viešojo gyvenimo. Tarsi atsiliepdamas į šiuos iššūkius, popiežius Pranciškus akcentavo, kad jaunuosius katalikus reikia ugdyti skatinant aktyvų tikinčiųjų bendruomenės dalyvavimą visuomenės gyvenime, ypač ginant taiką, gyvybę ir skurdo prislėgtus žmones. Jis perspėjo dėl pagundos sielovadai taikyti pasaulietinius verslo administravimo modelius bei daryti prisitaikėliškas nuolaidas moralės srityje, kurios net prieštarautų pačiam Evangelijos mokymui.

Popiežiaus laiškas JTO generaliniam sekretoriui

Popiežius Pranciškus, kreipdamasis į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generalinį sekretorių Ban Ki-muną, išreiškė savo ir visos Katalikų Bažnyčios dvasinį artumą bei jaudulį dėl netoleruotinos kančios tų, kurie tik trokšta gyventi taikoje, harmonijoje ir laisvėje savo protėvių žemėje. „Smurto išpuoliai, kurie plečiasi šiaurės Irake, negali nežadinti visų geros valios vyrų ir moterų sąžinės, nežadinti konkrečių solidarumo veiksmų, kad būtų apsaugoti tie, kuriems smogė ar grasina prievarta, kad būtų užtikrinta humanitarinė pagalba daugybei pabėgėlių, kaip ir jų sugrįžimas į savo miestus ir namus. Tragiškos XX amžiaus patirtys, – rašoma Pranciškaus laiške, – ir pats paprasčiausias žmogaus orumo suvokimas verčia tarptautinę bendruomenę, ypač remiantis tarptautinės teisės mechanizmais ir normomis, padaryti tai, kas įmanoma, kad sustabdytų ir užkirstų kelią tolesniam masiniam smurtui prieš etnines ir religines mažumas“.

Krikščionių tragedija šiaurės Irake

Rugpjūčio 13 dieną į Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Saugumo tarybos narius dėl krikščionių tragedijos šiaurės Irake kreipėsi Europos vyskupų konferencijų taryba (CCEE). Kreipimąsi pasirašė ganytojai iš visos Europos, atstovaujantys Bažnyčioms savo kraštuose. Kreipimąsi pasirašė Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius.

„Mes, Europos vyskupai, išreikšdami savo tikinčiųjų jausmus, prašome, kad JT Saugumo taryba priimtų sprendimus, kurie sustabdytų smurto aktus, tūkstančiams žmonių mirštant, būnant nužudytiems ar būnant priverstiems palikti savo namus dėl jų religinės priklausomybės. (...) Būtina skubai imtis humanitarinės pagalbos veiksmų, kurie padėtų vaikams, moterims ir seneliams, daugeliui kitų asmenų, kurie viską prarado, bėgdami nuo mirties, ir dabar rizikuoja mirti nuo troškulio ir alkio“.

Tarpreliginio dialogo tarybos pareiškimas dėl „kalifato atkūrimo“

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba – Šventojo Sosto institucija, kuruojanti Katalikų Bažnyčios santykius su kitomis religijomis, – paskelbė pareiškimą, smerkiantį apsišaukėliškos „Islamo valstybės“ – kalifato – atkūrimą ir religinių ekstremistų kontroliuojamose teritorijose vykdomus nusikaltimus.

Pareiškime sakoma, kad kalifatą 1923 m. spalio 29 d. oficialiai panaikino moderniosios Turkijos įkūrėjas Kemalis Atatiurkas ir kad dabartinį jo „atkūrimą“ smerkia dauguma islamo pasaulio religinių ir politinių institucijų. Nekreipdami į tai dėmesio, „Islamo valstybę“ kuriantys džihadistai vykdo neapsakomus nusikaltimus.

Popiežiškoji tarpreliginio dialogo taryba, visi dalyvaujantys religijų dialoge, visi visų religijų tikintieji, visi geros valios žmonės turi nedviprasmiškai smerkti visas džihadistų vykdomas nežmoniškas praktikas: žmonių žudymą dėl tikybos, palaikų išniekinimą, reikalavimą, kad krikščionys ir jazidai atsiverstų į islamą, dešimčių tūkstančių žmonių išvarymą iš namų, moterų grobimą ir luošinimą, krikščioniškų ir musulmoniškų kulto pastatų ir mauzoliejų griovimą, bažnyčių ir vienuolynų išniekinimą. Niekuo ir ypač religiniais motyvais negalima pateisinti tokio barbariškumo. Tai – pats rimčiausias Dievo ir žmoniškumo įžeidimas, kaip jau ne kartą yra sakęs popiežius Pranciškus.

Popiežiaus šv. Pijaus X 100-osios mirties metinės

Popiežius šv. Pijus X

Rugpjūčio 20-ąją sukanko 100-osios šventojo popiežiaus Pijaus X mirties metinės. Popiežiškoji istorinių mokslų akademija jubiliejinę sukaktį paminėjo konferencija „Šv. Pijus X – Popiežius reformatorius naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje“, pristatyta Vatikane.

Popiežius Pijus X mirė 1914 metų rugpjūčio 20-osios naktį, ką tik prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Jis buvo pirmasis naujųjų laikų Popiežius, kilęs iš valstiečių. Tokios pat kilmės buvo ir po 65 metų į Romos vyskupo sostą išrinktas šv. Jonas XXIII, tačiau Pijus X (Juozapas Melchioras Sarto) buvo vienas iš pirmųjų, perėjęs visus pastoracinės tarnystės etapus, nuo kunigo kapeliono ir klebono iki Popiežiaus.

Juozapas Melchioras Sarto gimė Riezėje, Trevizo provincijoje, Italijos šiaurės rytuose 1835 metų birželio 2 dieną. Buvo Tombolo kapelionas, Salcano klebonas, Trevizo kancleris ir kanauninkas, Mantujos vyskupas, kardinolas ir Venecijos patriarchas.

Palaimintųjų pėdsakais

Popiežius Pranciškus paskelbė palaimintaisiais 124 kankinius

Palaimintaisiais paskelbti 124 kankiniai krikščionys, nužudyti dėl tikėjimo į Kristų

Šeštadienio rytą popiežius Pranciškus aukojo šv. Mišias Seulo miesto centre, didžiulėje aikštėje prie karališkųjų rūmų vartų, ir jų metu paskelbė palaimintaisiais 124 kankinius – Paulių Yun Ji-chungą ir 123 jo draugus, pirmosios kartos krikščionis, nužudytus dėl tikėjimo į Kristų XVIII amžiaus pabaigoje. Šv. Mišiose dalyvavo ne mažiau kaip 800 tūkst., o gal ir milijonas žmonių.

Šeštadienio rytą Popiežius pagerbė ir kitus Korėjos kankinius – XIX amžiaus pradžioje nužudytą kun. Andriejų Kim Taegoną ir 102 draugus, Jono Pauliaus II paskelbtus šventaisiais 1984 metais. Prieš beatifikacijos šv. Mišias popiežius Pranciškus užsuko į šių šventųjų mirties vietoje pastatytą Seo So-Mun šventovę.

„Šiandien švenčiame Kristaus pergalę Pauliui Yun Ji-chung ir jo 123 draugams, – sakė popiežius Pranciškus beatifikacijos Mišių homilijoje. – Jų vardai nuo dabar bus minimi kartu su šventaisiais kankiniais Andriejum Kim Taegonu ir jo draugais. Jie visi su Kristumi gyveno, o dabar su juo karaliauja džiaugsme ir garbėje“.

Palaimintųjų pėdsakais

Du nauji palaimintieji: kankiniai misionieriai, paaukoję savo gyvybes už tikėjimą Birmoje

Jie paaukojo savo gyvybes už tikėjimą Birmoje

Kunigas Mario Vergara, Popiežiškojo užsienio misijų instituto misionierius ir pasaulietis katechetas Izidorius Ngei Ko Lat – misionieriai kankiniai, kurie gegužės 24 dieną Italijoje paskelbti palaimintaisiais. Jie paaukojo savo gyvybes už tikėjimą Birmoje 1950 m. gegužės 24 d. Beatifikacijos iškilmei, kuri vyko Aversos katedroje, vadovavo popiežiaus atstovas kardinolas Andželas Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas.

Birmos Bažnyčiai tai – ypatinga šventė: paskelbtas pirmasis palaimintasis, kilęs iš šios žemės. Deja, beatifikacijos iškilmė negalėjo vykti Birmoje dėl politinių priežasčių, todėl švęsta gimtojoje kunigo Vergaros vyskupijoje. Kiek anksčiau, kalbėdamas apie šią beatifikaciją, popiežius Pranciškus sakė, jog didvyriška misionierių ištikimybė Kristui gali būti padrąsinimas visiems, kurie misijų žemėse vykdo vertingą ir nepakeičiamą apaštalinę tarnystę, už kurią dėkoja visa Bažnyčia.

Azijoje

Katalikai Arabijos pusiasalyje

Vyskupas Paulas Hinderis

„Tai – užsieniečių Bažnyčia ir Bažnyčia užsieniečiams, iš viso pasaulio atvykstantiems imigrantams su ribotu leidimu gyventi. Jie čia tik dirba, jų integracija nėra trokštama ir drąsinama. Mūsų Bažnyčia yra piligrimų Bažnyčia, kontekste, kuriame religijos laisvė ir kulto laisvė yra apribotos“, – žinių agentūrai „Apic“duotame interviu pasakojo vyskupas Paulas Hinderis (Paul Hinder), Pietų Arabijos vikariato apaštalinis vikaras, kapucinų ordino narys, kilęs iš Šveicarijos. Nuo 2004 metų jis reziduoja Abu Dabio, Jungtinių Arabų Emyratų sostinės, Šv. Juozapo katedroje. Jis yra atsakingas už katalikų sielovadą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Omane ir Jemene. Šiaurės Arabijos vikariatui, kurio būstinė yra Bahreine, be pastarosios šalies, dar priklauso Saudo Arabija, Kuveitas ir Kataras.

Iš kelionės sugrįžus

Ryškūs apaštalo Pauliaus pėdsakai Maltoje

Prof. Povilas DOMEIKA

Norisi pasidalinti įspūdžiais, kuriuos teko patirti gegužės 15–25 dienomis lankantis Maltoje, įdomios istorinės praeities Viduržemio jūros valstybėje, tikrame muziejuje po atviru dangumi. Pažintinę piligriminę kelionę organizavo Vilniaus agentūra „Kelionių laikas“. Didžiąją mūsų 35 žmonių grupės dalį sudarė M. Čoboto Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto klausytojai. Išvykai vadovavo šio fakulteto dekanė p. Teodora Dilkienė, patyrusi kelionių organizatorė, pažįstanti šį kraštą iš ankstesnių kelionių, sugebanti perteikti įdomiausią informaciją.

Keletas faktų apie pačią valstybę. Malta – ES narė, kartu su Lietuva įstojusi 2004 metais, Euro zonos valstybė, 90 km nutolusi nuo Italijos Sicilijos salos. Tai – vulkaninės kilmės salynas (bendras plotas – 316 km2), kurio didžioji sala ir vadinasi Malta (246 km2), o kitos – mažesnės: Gozo sala (67 km2), Comino sala (2,6 km2), kitos negyvenamos salos. Šalyje gyvena 0,4 mln. žmonių, sostinėje Valetoje (Valleta) – per 7 tūkst. 96 % gyventojų – maltiečiai, valstybinės kalbos – maltiečių ir anglų. Apie 98 % gyventojų – Romos katalikai. Salų kranto linija vingiuota, daug įlankų, pusiasalių. Čia randama įdomių gamtinių, istorinių ir architektūrinių objektų. Prieš 5–6 tūkst. metų Maltoje gyveno gentys, turėjusios savitą religiją. Jų statytos šventyklos yra senesnės už Egipto piramides. Maltos megalito šventyklų griuvėsiai išlikę iki dabar, jų ansambliai Maltos ir Gozo salose įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.1