„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. gruodžio 12 d., Nr. 5 (55)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Tarpreliginis dialogas ir taika

Islamiškieji Popiežiaus vizito Turkijoje bruožai

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir Turkijos
prezidentas Rečepas Erdoganas
prie garbės sargybos sostinėje Ankaroje
vykusioje sutikimo ceremonijoje

Šventasis Tėvas padėjo gėlių
vainiką prie Turkijos Respublikos
įkūrėjo Kemalio Atatiurko kapo

Turkijos prezidentas pristato Popiežių
valstybės ir visuomenės veikėjams

Šventasis Tėvas sveikinasi su Turkijos
religijų reikalų departamento
vadovu imamu Mehmetu Gormesu

Šventojo Tėvo apsilankymas
Stambulo pagrindinėje mečetėje

Popiežiaus Pranciškaus
ir vyriausio muftijaus Ramio
Jerano susikaupimas maldai

Terorizmui priešpastatyti brolybę

Apaštalinėje popiežiaus Pranciškaus kelionėje į Turkiją didžiausio tarptautinio dėmesio susilaukė jo, kaip Katalikų Bažnyčios vadovo ir didžiausio moralinio lyderio pasaulyje, išsakytos mintys dėl krikščionių ir musulmonų solidarumo kovoje su besiplėtojančiu terorizmu, kurį skatina religinis, ypač islamiškasis fanatizmas bei fundamentalizmas. Šventasis Tėvas jau ne kartą yra pabrėžęs tapreliginio dialogo svarbą siekiant įveikti šią šiandienos gyvenimo blogybę, ypač vakabizmo ir salafizmo radikaliomis ideologijomis paremtus smurtinius vadinamosios „islamo valstybės“ veiksmus ne tik Artimųjų Rytų regione, bet musulmoniškųjų neramumų vietose: Pakistane ir Afganistane, Afrikos šalyse – Nigerijoje ir Kenijoje – bei netgi Rusijai priklausančiame Šiaurės Kaukaze. Popiežius Pranciškus pasinaudojo galimybe plačiau išdėstyti savo taikdarišką mokymą būtent Turkijoje, kuri yra viena iš didžiausių ir įtakingiausių musulmonų valstybių (iš 77 milijonų šalies gyventojų, 98 proc. yra islamo išpažinėjai, kurių 70 proc. yra sunitai ir apie 30 proc. šiitai – dvi pagrindinės tarpusavyje besivaržančios musulmonų religinės grupės) ir kuri įsikūrusi pačioje Artimųjų Rytų pašonėje su tiesioginiu „islamo valstybės“ terorizmo patyrimu. Kita vertus, Turkijos konstitucijoje yra aiškiai pabrėžtas demokratinis valstybinio valdymo pasaulietiškumas, šalis priklauso vakarietiškam NATO kariniam blokui ir yra pasirengusi deryboms dėl stojimo į Europos Sąjungą. Tačiau dabar didžiausią rūpestį Turkijai kelia beveik du milijonai priimtų pabėgėlių iš kaimyninių Sirijos ir Irako valstybių, kurių gyventojai, ypač krikščionys, kenčiantys dėl smurtinio terorizmo, buvo priversti palikti savo namus ir prieglobsčio ieškotis svetur.

Lapkričio 28 dieną svetingai priimtas Turkijos sostinėje Ankaroje naujojoje šalies prezidento Rečepo Taipo Erdogano (Recep Tayyip Erdogan) rezidencijoje vykusiame susitikime su valdžios atstovais, popiežius Pranciškus savo kalboje nurodė, jog visų minėtų iššūkių akivaizdoje yra privalu vystyti tarptikybinį dialogą, skatinti geresnį tarpusavio supratimą, nes taikos siekis yra bendras visoms religijoms. „Mums reikia kantriai ir nuosekliai judėti į priekį įtvirtinant pastovią taiką, kuri būtų grindžiama pagarba pagrindinėms politinėms teisėms ir pareigoms ir kurių ištakos yra pirmiausia religinis kiekvieno žmogiškojo asmens orumo pripažinimas“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pastebėjo, kad tokios nuostatos yra bendros visoms trims tas pačias šaknis turinčioms monoteistinėms religijoms, todėl jų išpažinėjai – musulmonai, judėjai ir krikščionys – turi vieni kituose matyti savo brolius ir seseris, keliaujančius tuo pačiu istorijos keliu, skatinti bendradarbiavimą ir darną, taikiai spręsti iškylančius politinius ar etninius nesutarimus. Tik tokiu būdu bus įmanoma įveikti prietaringą nusistatymą, nepagrįstas baimes, paliekant daugiau erdvės tarpusavio pagarbai ir „gerumo energijos“ raiškai. Popiežius pripažino, kad tokios skirtingų, bet giminiškų religijų išpažinėjų, kurie sudaro pusę planetos gyventojų, brandžios draugystės laukia Artimieji Rytai, Europa ir visas pasaulis. Žinoma, pirmiausia kalbama apie Artimuosius Rytus, kuriuose yra visų trijų religijų ištakos, tačiau kurie pernelyg ilgai buvo ir dar lieka vienas po kito provokuojamų brolžudiškų karų arena. Tačiau, kad ir kokia sunki būtų ten situacija, keršto ir „akis už akį“ principo raiška, niekada nereikia nustoti vilties, kad tarsi nieko negalima pakeisti į gera. „Su Dievo pagalba, mes galime ir turime atnaujinti ryžtą siekiant taikos, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Tik tokia drąsa mus ves prie visų įmanomų teisingų ir kantrių priemonių derybose, kuriose būtų pasiektas visaapimančios taikos ir stabilios pažangos tikslas“.

Priešintis fanatizmui ir fundamentalizmui

Popiežius Pranciškus sakė, kad ypač svarbu, kad šiame tarpreliginio ir tarpkultūrinio dialogo kelyje būtų esmingai prisidėta prie įveikimo tų fundamentalizmo formų, kurias teroristai su reikiama išmone panaudoja žmogiškojo orumo paniekai. „Todėl fanatizmui ir fundamentalizmui bei iracionaliai kitoniškumo baimei, kuri skatina nesupratimą ir diskriminavimą, reikia priešpastatyti visą tikinčiųjų solidarumą“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jo įsitikinimu, tas visų tikybų ir jų išpažinėjų solidarumas turi remtis pagarba žmogaus gyvybei ir kiekvienam asmeniui garantuota religijos laisvės raiška. O tai – ne tik laisvas dalyvavimas pamaldose, bet ir galimybė be jokių kliūčių privačiai bei viešai gyventi pagal moralinį savosios religijos mokymą. Tai nėra paprasta ne tik daugelyje musulmoniškų šalių, bet ir vis mažesnį pakantumą religinėms nuostatoms demonstruojančioje perdėtai sekuliarizuotoje Vakarų visuomenėje. Minėtasis tarpreliginis solidarumas įpareigoja siekti socialinių teisių egzistencijos kiekvienam piliečiui, nepriklausomai nuo jo religinių įsitikinimų, rūpinimosi gamtos aplinka, reikalinga visų išlikimui. Tik tokiomis solidarumo sąlygomis ir Artimųjų Rytų tautos, ir valstybės gebės nutraukti smurtingas tarpusavio priešpriešas bei sėkmingai vesti teisingumu ir teisėtumu grindžiamas taikos derybas.

Priminęs islamiškojo terorizmo šėlsmą Sirijoje bei Irake, kai ištisos etninės grupės (ypač kurdai) išgyvena elementarius žmoniškumo pažeidimus, kai religinėms mažumoms (krikščionims ir jazidams) tiesiog iškilusi grėsmė jų egzistencijai ir dėl to milijonai nelaimingų žmonių priversti prieglobsčio ieškoti svetur, palikę savo namus, popiežius Pranciškus pagyrė Turkiją už sektiną dosnumą priimant tuos pabėgėlius. Jis pabrėžė, kad „tarptautinė bendruomenė turi moralinę pareigą padėti Turkijai, globojančiai pabėgėlius, ir kad niekas neturi likti abejingas jų netektims ir tragedijoms. Dėl karinės kovos su tarptautiniu terorizmu, kai formuojama JAV ir Prancūzijos vadovaujama valstybių koalicija nusikalstamos „islamo valstybės“ likvidavimui, Šventasis Tėvas patvirtino, kad krikščioniška moralė neprieštarauja siekiui sustabdyti neteisingą agresorių, tačiau reikia rodyti pagarbą tarptautinės teisės normoms ir siekti kuo platesnio konsensuso dėl bendrų veiksmų. Jis sakė, kad terorizmo problema negali būti išspręsta tik imantis karinių veiksmų: reikia visų sutelkto įsipareigojimo, kuris būtų grindžiamas abipusiu pasitikėjimu, ne ginkluotais veiksmais, bet siekimu tiesti taką į ilgalaikę taiką, kuriai reikia kitų resursų bei iniciatyvos. Tai – kilnūs, verti žmogaus mūšiai – kova prieš badą ir ligas, stengimasis palengvinti neturtingųjų dalią, rūpinimasis daugybe atstumtųjų ir gamtos kūrinija. Popiežius Pranciškus paminėjo, kad čia yra ir didelė Turkijos atsakomybė, žinant stiprėjančią jos ekonomiką, istorinį (Osmanų imperijos) paveldą, geografinę padėtį (Europos ir Azijos sankirtoje) bei didėjančią politinę įtaką regionui.

Sąveikaujantis dvasinis paveldas

Apie tarpreliginio dialogo svarbą taikos ir darnos visuomenėje bei tarptautinėje plotmėje įtvirtinimui Šventasis Tėvas kalbėjo ir tą pačią dieną iš prezidentūros nuvykęs į Turkijoje labai svarbią valstybinę instituciją, Religijų reikalų departamentą, kuris administruoja šalies islamo bendruomenių veiklą, finansiškai išlaiko mečetes bei dvasininkus (imamus), tvarko islamo tikybos dėstymą, palaiko santykius su valstybės pripažintomis religinėmis mažumomis (stačiatikiais, katalikais, armėnais ir žydais). Kreipdamasis į imamo Mehmeto Gormeso (Mehmet Gormez) vadovaujamą departamentą tai progai susirinkusius šalies religinius lyderius, popiežius Pranciškus patvirtino, kad visi jie yra įpareigoti pasmerkti žmogiškojo orumo ir žmogaus teisių pažeidimus, ypač jeigu tai daroma religijos vardu. Žmogaus gyvybė ir orumas yra Dievo Kūrėjo dovana, turi sakralų pobūdį, todėl bet koks pasikėsinimas į juos, kuris remiasi tikėjimu, „vertas griežčiausio pasmerkimo, nes Visagalis yra gyvybės ir taikos Dievas“.

Todėl pasaulis laukia, kad tie, kurie skelbia Dievo šlovinimą, pirmiausia patys būtų tikri taikos žmonės, gebantys tarpusavyje sugyventi kaip broliai ir seserys, nepaisydami visų etninių, religinių ar kultūrinių skirtumų. Dvasiniams vadovams nepakanka vien tik pasmerkti religija piktnaudžiaujančius pažeidimus, bet ir patiems darbuotis, ieškant adekvačių sprendimų. Religiniai lyderiai turi bendradarbiauti su šalių vyriausybėmis, politiniais veikėjais bei kitais už tautų gerovę atsakingais asmenimis, visais geros valios žmonėmis, prisidėdami prie vertybių, dvasingumo ir žmogiškųjų tradicijų išsaugojimo ir plėtros.

„Mes, musulmonai ir krikščionys, esame neįkainojamų dvasinių turtų nešėjai, – tvirtino Šventasis Tėvas. – Mes pripažįstame tokius bendrus dalykus, tiesa, pagal savas tradicijas, kaip Gailestingojo Dievo garbinimą, patriarcho Abraomo ištakas, turime maldą, išmaldą ir pasninką. Tai elementai, kurie, kai yra nuoširdžiai patiriami, gali perkeisti gyvenimą, suteikti tvirtą pagrindą žmogiškajam orumui ir broliškumui“. Taip aiškindamas popiežius Pranciškus pacitavo šv. Joną Paulių II, kuris, lygiai prieš 45 metus lankydamasis Turkijos sostinėje Ankaroje, sakė, kad musulmonų ir krikščionių dialogu abipusiškai pripažįstant ir vystant sąveikaujantį šių dviejų religijų dvasinį paveldą, visuomenėje galima patikimiau palaikyti bendras moralines vertybes, taiką ir laisvę. Šventasis Tėvas akcentavo, kad ypač musulmonų ir krikščionių bendras kiekvienos žmogiškosios gyvybės sakralumo patvirtinimas tampa geru pagrindu vieningoms socialinėms iniciatyvoms reikšti solidarumą, užuojautą bei efektyvią pagalbą tiems, kurie labiausiai kenčia. Kaip pavyzdį popiežius Pranciškus nurodė bendrą Turkijos musulmonų ir krikščionių veiklą siekiant padėti šimtams tūkstančių pabėgėlių, atvykusių iš konfliktų ir karų apimtų šalių. Jis pasidžiaugė Turkijos religijų reikalų departamento bendradarbiavimu su Šventojo Sosto dikasterija, Popiežiškąja tarpreliginio dialogo taryba ir išreiškė viltį, kad šis bendradarbiavimas bus kūrybingai plėtojamas naujomis formomis visų naudai.

Popiežiaus malda mečetėje

Panašiai kaip popiežius Benediktas XVI vizito į Turkiją 2006 metais metu popiežius Pranciškus ką tik įvykusioje apaštalinėje kelionėje aplankė didžiausio šios šalies miesto Stambulo mečetę, kurioje trumpam susikaupė maldai, kartu su jį lydėjusiu vyriausiu muftijumi Ramiu Jeranu (Rahmi Yeran). Ši didinga islamo šventovė, kuri buvo Osmanų imperijos pagrindiniai maldos namai, tradiciškai vadinama Sultono Ahmedo mečete, kadangi ją XVII amžiaus pradžioje pradėjo statyti tuometinis valdovas Ahmedas I. Ji dar žinoma ir Mėlynosios mečetės pavadinimu, kadangi jos fasado sienos išklotos žydrai žalsvomis (turkio spalvos) keramikinėmis plytelėmis. Pasakodamas apie apsilankymą šioje mečetėje jau grįžtant iš Turkijos lapkričio 30 dieną lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje, Šventasis Tėvas aiškino, kad keliavo kaip piligrimas, o ne kaip turistas ir tai susiję tiek su krikščionių, tiek su musulmonų šventovių lankymu. „Atvykęs į mečetę aš juk negalėjau sakyti, kad dabar aš čia kaip turistas. Ne, juk tai irgi labai religinga aplinka“, – kalbėjo popiežius Pranciškus.

Jis prisiminė, kaip Mėlynojoje mečetėje vyriausias muftijus R. Jeranas jam viską gražiai aiškino, su būdingu nuolankumu citavo musulmonų šventraštį Koraną, minėjo Mariją ir Joną Krikštytoją, kuriems islamas irgi rodo didelę pagarbą. „Tuo momentu aš pajutau didelį poreikį melstis ir jam (muftijui) pasakiau: „Gal šiek tiek pasimelskime“, – pasakojo Šventasis Tėvas. Taigi, būtent jis šį kartą Stambulo mečetėje parodė iniciatyvą pasimelsti ir vyriausias muftijus tą siūlymą priėmė (popiežiaus Benedikto XVI atveju 2006 metais melstis toje mečetėje pasiūlė islamo dvasininkai, tačiau jie turėjo laukti, kol jis užbaigs savo gerokai ilgesnę meditaciją nei imamams būdinga 30 sekundžių malda). Popiežius Pranciškus žurnalistams sakė, kad Stambulo mečetėje nuoširdžiai meldėsi už Turkiją, muftijų ir save patį, bet pirmiausia meldėsi už taiką, prašydamas: „Viešpatie, užbaik visus tuos karus“. Baigiant šią apžvalgą dar galima priminti, kad pirmasis popiežius, kuris meldėsi veikiančioje musulmonų mečetėje, buvo šventasis Jonas Paulius II. Tai įvyko 2001 metais per jo vizitą į Siriją, kai Šventasis Tėvas aplankė garsiąją tos šalies sostinės Damasko Omojado mečetę, kuri anksčiau yra buvusi krikščionių šventovė ir kurioje pagal tradiciją marmuriniame sarkofage yra palaidoti šv. Jono Krikštytojo palaikai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija