„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2014 m. gruodžio 12 d., Nr. 5 (55)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Šventųjų pėdsakais

Šventieji yra Dievo karalystės paveldėtojai

Mindaugas Buika

Naujieji Bažnyčios šventieji:
kunigas Kuriakozė Elijas Čavara
(1805–1871), sesuo Eufrazija
Eluvatingal (1877–1952), Amatas
Ronkonis (1226–1292), vyskupas
Jonas Antanas Farina (1803–1888),
brolis Mykolas Longobardietis
(1650–1709), kunigas Liudvikas
Kazorietis (1814–1885)

Šv. Petro aikštėje Šventąjį
Tėvą džiugiai pasitinka gausūs
Indijos krikščionių maldininkai

Popiežius Pranciškus sveikina
į kanonizaciją atvykusius
sirų malabarų ganytojus

Į Romą atvykę Sirų Malabarų
Bažnyčios tikintieji laiko savo
naujųjų šventųjų atvaizdus

Indijos krikščionių kanonizacija

Popiežius Pranciškus, praėjusį pavasarį jau kanonizavęs savo pirmtakus šv. Joną XXIII ir šv. Joną Paulių II, užbaigdamas liturginius metus Kristaus Karaliaus šventėje paskelbė dar šešis Bažnyčios šventuosius, tarp kurių buvo vyskupas, du kunigai, brolis vienuolis, sesuo vienuolė ir pasaulietis, visi priklausę pašvęstojo gyvenimo (ypač pranciškonų) bendruomenėms arba buvę jų steigėjais. Ypač didelio dėmesio susilaukė tai, kad lapkričio 24 dieną Romos Šv. Petro aikštėje vykusioje kanonizacijos iškilmėje į šventųjų gretas kartu su keturiais italais buvo įrašyti du Indijos krikščionys iš senosios, kaip teigia tradicija, dar apaštalo šv. Tomo įkurtos sirų malabarų apeigų katalikų bendruomenės, kuri daugiausia susitelkusi tos šalies pietvakarinėje Keralos valstijoje. Taip šventuoju buvo paskelbtas sirų malabarų kunigas Kuriakozė Elijas Čavara (Kuriakose Elias Chavara, 1805–1871), kuris pats įsteigė dvi (vyrų ir moterų) Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo karmelitų vienuolines bendruomenes. Šis sielovadininkas buvo žinomas savo dvasiniu vadovavimu, jis suvaidino svarbų vaidmenį XIX amžiaus viduryje gelbstint sirus malabarus nuo grėsusios schizmos (skilimo), pelnė garbingą šeimų globėjo vardą. Kaip tik jo įkurtai karmeličių bendruomenei priklausė lapkričio 24-ąją šventąja paskelbta sesuo vienuolė Eufrazija Eluvatingal (Euphrasia Eluvathingal, 1877–1952), kuri buvo kilusi iš sirų malabarų aristokratų šeimos ir būdama devynerių metų pasiaukojo skaistybei (Indijoje tėvai savo vaikus sutuokia ankstyvoje jaunystėje), o sulaukusi dvidešimties rinkosi vienuolinį gyvenimą, vėliau išgarsėjo kaip pamaldi mistikė.

Sveikindamas į šių sirų malabarų Bažnyčios narių kanonizaciją atvykusias gausias Indijos tikinčiųjų delegacijas su vyriausiu vyskupu kardinolu Džordžu Alenčeriu (George Alencherry) ir kitais ganytojais, popiežius Pranciškus sakė, kad džiaugiasi „galėdamas prisidėti prie jų padėkos Viešpačiui už dviejų naujų šventųjų iš Keralos iškėlimą į altorių garbę“. Pabrėždamas, kad tokia piligrimystė prie Apaštalų kapų stiprina tikėjimą ir bažnyčių bendravimą, Šventasis Tėvas sakė, kad naujų šventųjų gyvenimo ir atliktų nuostabių darbų Viešpačiui kontempliavimas dar labiau intensyvina dvasingumą Indijos žemėje, kuri ir taip yra derlinga kunigų ir vienuolių pašaukimais, kai kitur, ypač Vakarų pasaulyje, šiuo atžvilgiu juntama „sausra“. „Kanonizuoti kunigas K. Čavara ir sesuo E. Eluvatingal primena kiekvienam iš mūsų, kad Dievo meilė yra viso šventumo versmė, palaikymas ir tikslas, o meilė artimui (per gerus darbus) yra aiškiausia tos meilės Viešpačiui raiška“, – pabrėžė Popiežius. Jis priminė, kad šventasis kunigas Kuriakozė Elijas buvo veiklus, bet kartu ir kontempliatyvus vienuolis, kuris visą savo gyvenimą paskyrė Bažnyčiai ir savo darbuose vadovavosi maksima: „Sušventinti save ir gelbėti kitus“. Šventoji sesuo Eufrazija gyveno gilioje vienybėje su Dievu, ir šis jos liudijimas buvo padrąsinantis pavyzdys kitiems, kurie ją vadino „maldos motina“. Šventasis Tėvas linkėjo, kad nauji šventieji suteiktų stiprų misijų impulsą Bažnyčiai Indijoje, kuri, nors ir būdama aiškioje mažumoje tarp vietos gyventojų, yra tikras darnos, susitaikymo, solidarumo ir broliško sambūvio pavyzdys. „Brangieji broliai ir seserys, tegul šie nauji šventieji padeda branginti jų evangelinio gyvenimo pamokas, – linkėjo popiežius Pranciškus sirų malabarų maldininkams. – Ženkite jų pėdomis, sekite juos ypatingu būdu per meilę Jėzui Eucharistijoje ir meilę Bažnyčiai, darydami nuolatinę pažangą šiame šventumo kelyje“.

Meilės tarnystės pavyzdžiai

Kristaus Visatos Valdovo pagerbimo iškilmėje šventuoju buvo paskelbtas XIII amžiuje gyvenęs italas Amatas Ronkonis (Amato Ronconi, 1226–1292), priklausęs trečiajam pranciškonų pasauliečių ordinui ir išgarsėjęs savo maldingomis kelionėmis į į tolimąją Santjago de Kompostelo šventovę Ispanijoje bei pats buvęs pėsčiomis keliaujančių vargingų piligrimų globėjas, įkūręs jiems ligoninę ir prieglaudos namus. Tose pačiose apeigose Šventasis Tėvas kanonizavo ir italą vyskupą Joną Antaną Fariną (Giovanni Antonio Ferina, 1803–1888), Vinčensos vyskupijos ganytoją bei Šv. Dorotėjos dukterų mokytojų vienuolinės kongregacijos įkūrėją. Šios bendruomenės narės rūpinosi kurčnebylių, aklų ir iš neturtingų šeimų kilusių mergaičių ugdymu, ligonių ir senelių globa. Šventasis vyskupas J. Farina išgarsėjo artimo meilės darbais ir buvo vadinamas „vargšų ganytoju“. Jis dalyvavo Vatikano I Susirinkime (1869–1870), be kita ko, paskelbusiame Popiežiaus neklaidingumo tikėjimo klausimais dogmą. Lapkričio 24 dieną šventuoju paskelbtas ir italas brolis vienuolis Mykolas Longobardietis (Nicola da Longobardi, 1650–1709), priklausęs Šv. Pranciškaus Pauliečio kongregacijai. Savo bendruomenėje ėjęs paprasčiausias (sodininko, durininko, virėjo) pareigas, jis išgarsėjo kaip apylinkėse gyvenusių šeimų vaikų katechetas, daug padėjęs vargšams ir ligoniams. Tose pačiose apeigose buvo kanonizuotas italas pranciškonas kunigas Liudvikas Kazorietis (Liudovico da Casoria, 1814–1885), kuris įkūrė Pranciškonų artimo meilės brolių ir Šventos Elžbietos seserų pranciškonių bendruomenes bei savo šalyje steigė karitatyvinius ir kultūrinius centrus apleistiems seneliams, ligoniams, iš Afrikos vergiškam darbui atgabentiems jauniems žmonėms. Sakytoje kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus pabrėžė, kad dabar šiomis iškilmėmis Bažnyčia pristato naujus pavyzdžius šventųjų, „kurių kiekvienas savo būdu tarnavo Dievo karalystei ir būdami dosniai atsidavę Viešpačiui bei broliams ir seserims, patys tapo tos karalystės paveldėtojais“.

Paskelbti šventieji su jiems būdingu nepaprastu išradingumu atsiliepė į Dievo ir artimo meilės įsakymą, be jokių išskaičiavimų nuspręsdami tarnauti silpniausiems, mažiausiems ir vargingiausiems. Šventasis Tėvas aiškino, kad jo kanonizuoti Katalikų Bažnyčios nariai, tokį besąlyginio tarnavimo bruožą pajuto ir ištobulino per savo stiprų asmeninį santykį su Dievu, iš kurio ir trykšta tikroji meilė artimui. Todėl didžiojo sprendimo valandą jie faktiškai išgirdo švelnų Viešpaties kvietimą: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ (Mt 25, 34). Taigi, anot popiežiaus Pranciškaus, per kanonizacijos iškilmę buvo dar kartą išpažintas Dievo Karalystės slėpinys kartu su Kristaus Karaliaus, savo kaimenę be galo rūpestingai mylinčio Gerojo Ganytojo, pašlovinimu. Šventasis Tėvas linkėjo, kad nauji šventieji savo liudijimu ir užtarimu stiprintų tikinčiųjų žengimo Evangelijos keliu džiaugsmą ir pasirengimą ryžtingai vadovautis Evangelijos patarimais kaip savuoju gyvenimo kompasu. Reikia sekti šventųjų pėdomis ir imti iš jų pavyzdį, kad viltis nebūtų uždaryta į nemoralumo kiautą ir kad mes nebūtume išblaškomi žemiškųjų ir laikinųjų įgeidžių. „Tegul Švč. Mergelė Marija, mūsų Motina ir visų šventųjų Karalienė, vadovauja mums kelyje į dangiškąją karalystę“, – užbaigdamas homiliją prašė popiežius Pranciškus. Po kanonizacijos šv. Mišių, prieš kalbėdamas šventadienio vidurdienio „Viešpaties Angelas“ maldą, Šventasis Tėvas sveikino į kanonizaciją atvykusius piligrimus iš naujų šventųjų gimtųjų vietovių ir dar kartą linkėjo, kad jų pavyzdys ir užtarimas gaivintų bendradarbiavimo ir darnos dvasią siekiant bendrojo gėrio ir skatintų su viltimi žvelgti į ateitį, pasitikint artimu ir pagalba Dievo, kuris niekad neapleidžia, net sunkiausiais išbandymų momentais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija