Popiežius Meksikoje

Popiežius Pranciškus prie Gvadalupės Dievo Motinos, Meksikos ir visos Amerikos globėjos, paveikslo

Vasario 12-17 dienomis Meksikoje su apaštališkuoju vizitu lankėsi popiežius Pranciškus. Apžvelgiame jo kelionę šioje Šiaurės Amerikos šalyje.

Visiems piliečiams reikia galimybių būti savo likimo kūrėjais

Po ilgo skrydžio iš Romos ir kelių valandų sustojimo Havanoje, kur įvyko istorinis susitikimas su Maskvos patriarchu, vasario 12-osios, penktadienio, vakarą (Lietuvos laiku – šeštadienio rytą) popiežius Pranciškus pasiekė Meksikos sostinę. Oro uoste jo laukė šalies prezidentas Enrikė Penja Nietas ir vyskupai. Sutiktuvės buvo neformalios, be oficialių kalbų ir valstybinių himnų. Pirmas oficialus Popiežiaus vizito Meksikoje įvykis – susitikimas Meksikos prezidentūroje – Tautos rūmuose – vasario 12-osios rytą. Jame dalyvavo Meksikos valdžios vadovai, visuomenės atstovai ir užsienio šalių diplomatai, o popiežius Pranciškus pasakė pirmąją šios kelionės kalbą.

Interpretacijos kentėjimų akivaizdoje

Apie padėties Ukrainoje minėjimą Havanos deklaracijoje

Šventasis Tėvas ir Maskvos patriarchas apsikeičia dovanomis

Popiežiaus Pranciškaus ir Maskvos patriarcho Kirilo susitikimas Kubos sostinėje Havanoje bei jų pasirašyta bendra deklaracija susilaukė prieštaringų komentarų Ukrainoje. Šventajam Tėvui grįžtant iš apaštalinės kelionės Meksikoje vasario 18 dieną lėktuve surengtoje spaudos konferencijoje Prancūzijos žinių agentūros AEP korespondentas jam uždavė tokį klausimą: „Susitikimas su Rusijos stačiatikių patriarchu Kirilu ir bendros deklaracijos pasirašymas visame pasaulyje buvo priimtas kaip istorinis žingsnis. Tačiau dabar Ukrainoje Rytų apeigų katalikai jaučiasi išduoti ir jie kalba apie tą (deklaraciją) politinį dokumentą, kuris remia Rusijos politiką. Toje srityje įsivyravo tikras žodžių karas“. Prieš išsamiau pristatant popiežiaus atsakymą į šį prancūzų žurnalisto Žano Lui de la Veserio (Jean Louis de la Vaisserie) pastebėjimą dėl kritiškos ukrainiečių Rytų katalikų didžiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko nuomonės, verta apžvelgti kai kuriuos to „žodžių karo“ bruožus tiek Ukrainos, tiek ir Rusijos pusėje.

Reformacijos 500 metų jubiliejus: ką minėsime?

Pagrindinė Švedijos liuteronų katedra Upsaloje

Pasaulinė liuteronų federacija įkūrė interneto portalą (http://2017.lutheranworld.org), kuris skirtas Reformacijos 500 metų sukakčiai. Reformos pradžia simboliškai laikomi 1517 metai, kai Martynas Liuteris, tuometinis augustinų ordino vienuolis, paskelbė 95 tezes – pasak tradicijos, pakabindamas jas ant Vitenbergo bažnyčios durų, nors dėl šio fakto nėra visiško tikrumo.

Jau prieš keletą metų pasigirdo balsų, kad į Reformos sukaktį pirmą kartą galėtų būti pakviesti ir katalikai: juk gyvename ekumenizmo amžiuje. Tačiau dar 2012 metais Popiežiškosios krikščionių vienybės tarybos pirmininkas kardinolas Kurtas Kochas iškėlė klausimą: ką būtent liuteronai ir katalikai gali kartu minėti? Ir tuoj pat atsakė, kad tai negali būti džiūgavimas, jog XVI amžiuje Bažnyčios vienybė suiro, pažeidžiant Kristaus valią, kilo kruvini religiniai karai. Taigi buvo sukurta bendra liuteronų ir katalikų komisija, kuri parengė dokumentą „Nuo konflikto iki bendrystės“. Šis dokumentas publikuotas keliomis kalbomis tiek Vatikano, tiek jubiliejiniame Reformos portaluose. Jo intencija – paminėti Reformos sukaktį ne kaip vienos pusės triumfą, bet kaip bendrą tikėjimo išpažinimą, bendrą paklusnumą Viešpačiui, bendras vienybės paieškas. Dokumentas „Nuo konflikto iki bendrystės“ svarbus tuo, kad jame yra daug abiejų pusių pastangų išgryninti istorinę atmintį nuo vienpusiškumų.