„XXI amžiaus“ priedas apie pasaulio krikščionis, 2016 m. gruodžio 23 d., Nr. 4 (61)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

 

Ištikima „Opus Dei“ prelato tarnystė

Mindaugas Buika

Vyskupas Chavjeras Ečevarija
Rodrigesas (1932 – 2016)

Misija skleisti šventumą

Popiežius Pranciškus išreiškė gilų liūdesį mirus „Opus Dei“ asmeninės prelatūros vadovui (prelatui) 84 metų vyskupui Chavjerui Ečevarijai Rodrigesui (Javier Echevaria Rodriguez), kartu su padėka Dievui palankiai įvertindamas jo ištikimą tarnystę. Gruodžio 12 dieną Gvadelupės Dievo Motinos liturginėje iškilmėje Romos ligoninėje miręs vyskupas Ch. Ečevarija buvo antrasis „Opus Dei“ įkūrėjo šv. Chozėmarijos Eskrivos (Josemaria Escriva) įpėdinis. Jis daugiau kaip du dešimtmečius vadovavo vienintelei Katalikų Bažnyčioje asmeninei prelatūrai, savo struktūras turinčiai 69 pasaulio šalyse, taip pat ir Lietuvoje. 1928 metais įkurtai tikinčiųjų bendruomenei priklauso beveik 94 tūkstančiai narių (92 tūkst. pasauliečių ir 2 tūkstančiai kunigų, atstovaujančių 90 tautų). Jų misija Katalikų Bažnyčioje yra skleisti žinią, jog visi pakrikštytieji yra pašaukti į šventumą, į artimą bendrystę su Jėzumi Kristumi, yra pašaukti skleisti Evangeliją kasdieniniame gyvenime, bendradarbiauti krikščioniškai sprendžiant visuomenės problemas ir nuolat ištikimai liudyti savo tikėjimą.


Trečiasis šv. Jono Pauliaus II įpėdinis Krokuvoje

Krokuvos arkivyskupas
Marekas Jendraševskis

Gruodžio 8-ąją, ketvirtadienį, minint Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą, Lenkijoje paskelbti potvarkiai dėl pasikeitimo Krokuvos arkivyskupijos soste. Popiežius Pranciškus patenkino 78-uosius metus einančio arkivyskupo Stanislavo Dzivišo (Stanisław Dziwisz) prašymą atleisti iš pastoracinių pareigų, atsižvelgdamas į garbų ganytojo amžių. Į jo vietą paskirtas arkivyskupas Marekas Jendraševskis (Marek Jędraszewski), pastaruosius ketverius metus vadovavęs Lodzės arkivyskupijai. Kardinolas S. Dzivišas, istorinis šv. Karolio Vojtylos – popiežiaus Jono Pauliaus II – asmeninis sekretorius, vasarą priėmė į Krokuvoje vykusias Pasaulines jaunimo dienas atvykusį popiežių Pranciškų. Kardinolas S. Dzivišas vadovavo Krokuvos Bažnyčiai pastaruosius vienuolika metų. Jis šias pareigas perėmė iš kardinolo Francišeko Macharskio (Franciszek Macharski), užėmusio Krokuvos arkivyskupo sostą vietoj kardinolo Karolio Vojtylos, išrinkto popiežiumi ir pasivadinusio Jonu Pauliumi II. Kardinolas F. Macharskis mirė šiemet, rugpjūčio 2 dieną.


Mirė buvęs Jėzaus Draugijos vadovas

T. Peteris Hansas Kolvenbachas SJ

Lapkričio 26 dieną Libano sostinėje Beirute mirė buvęs Jėzaus Draugijos vyresnysis, iš Olandijos kilęs t. Peteris Hansas Kolvenbachas (Peter Hans Kolvenbach) SJ. Jis mirė likus keturioms dienoms iki jo 88 metų gimtadienio. Tėvas Peteris gimė 1928 m. lapkričio 30 d. Gerdelando provincijos miestelyje Drutene. Išrinktas jėzuitų vadovu vietoj 1983 metais mirusio t. Petro Arupės (Petro Arrupe) SJ, vadovavo Draugijai ketvirtį amžiaus ir pirmasis jėzuitų istorijoje grąžino savo įgaliojimus Draugijai 2008 metais. Jėzaus Draugijai ir visai jėzuitų šeimai gedint dėl buvusio vyresniojo t. P. H. Kolvenbacho SJ netekties, popiežius Pranciškus pareiškė užuojautą naujajam Draugijos vyresniajam t. Arturui Sosai Abaskaliui (Arturo Sosa Abascal) SJ ir visai Draugijai, kuriai pats priklausė, kol buvo išrinktas Romos vyskupu ir Popiežiumi. Šventasis Tėvas užuojautos telegramoje prisiminė tėvo Peterio ištikimybę Kristui ir Jo Evangelijai, dosnų įsipareigojimą su tarnystės dvasia vykdyti jam pavestas pareigas vardan Bažnyčios gerovės.


Mirė Brazilijos kardinolas

Kardinolas Paulas Evaristas Arnsas OFM

Gruodžio 14 dieną ligoninėje mirė San Paulo arkivyskupas emeritas pranciškonas kardinolas Paulas Evaristas Arnsas (Paulo Evaristo Arns). Jis buvo labai svarbi figūra pastarųjų penkių dešimtmečių Brazilijos Bažnyčios ir visuomenės gyvenime. „Dėkojame Dievui už kardinolo 95 gyvenimo metus, iš kurių 76 – vienuolinio gyvenimo, 71 – kunigiškos tarnystės, 50 – vyskupystės ir 43 – kardinolystės“, – pareiškė dabartinis San Paulo arkivyskupas kard. Odilijus Šereris (Odilio Scherer).

Brazilija mena P. E. Arnsą kaip vieną iškiliausių žmogaus orumo ir pamatinių asmens teisių gynėjų. Iš vokiečių imigrantų šeimos kilęs kardinolas protestavo prieš karinės diktatūros (1964–1985) nusikaltimus, įkūrus demokratiją mobilizavo Bažnyčią ir visuomenę prieš neteisingumą, prievartą ir nežmoniškas darbo sąlygas. Kardinolas su savo seserimi pediatre Zilda Arns Neumann Brazilijos Bažnyčioje 1985 metais pradėjo vaikų pastoraciją, ypatingai atsidėjo visuomenės nuskriaustųjų ir vargšų globai.


Šv. Kirilui ir Metodijui dedikuota bažnyčia Ukrainoje

Gruodžio 10 dieną Ukrainoje, Mukačiovo mieste, vyko bažnyčios dedikavimo šv. Kirilui ir Metodijui ceremonija. Mukačiovo vyskupo kvietimu jai vadovavo Rytų Bažnyčių kongregacijos prefektas kardinolas Leonardas Sandris (Leonardo Sandri). Į ceremoniją susirinko daugiau nei tūkstantis tikinčiųjų, kurie užpildė bažnyčią ir šventorių. „Šiais sunkiais šaliai laikais tikintieji taip paliudijo savo gilų tikėjimą, kuris susiduria su sunkumais, kaip kartu išgyventi priklausymą Viešpačiui, ištikimybę Šventajam Tėvui, troškimą būti gyvu bendrystės ir taikos ženklu šalies bendruomenei. Karų ir skausmo laikais noras statyti šventovę Dievui reiškia ir kurti autentišką vietą, kur tauta išgirsta Dievo kvietimą ir atranda išgelbėjimą“, – rašoma kongregacijos komunikate. Tai liudijo ir daugybė tikinčiųjų, šaltyje laukusių eilutėje, kad atliktų išpažintį, ar beveik tris valandas giedoję moterys, vaikai, seneliai; tai liudijo ir vyskupai, atvykę iš įvairių Ukrainos regionų ir kitų šalių – Rumunijos, Slovakijos. Liturgijoje dalyvavo ir valdžios atstovai bei geradarių šeima, kurios lėšomis pastatyta šventovė. Kardinolas vadovavo bažnyčios pašventinimo apeigoms, kurios kai kurios dalys buvo pagal bizantinį ritualą, bei pasakė homiliją, pabrėždamas būtinybę siekti vienybės ir taikos. „Visiems reikia saugumo ir stabilumo, kad galėtume gyventi dabar, kad galėtume svajoti apie šviesią ateitį mums ir mūsų vaikams. Tačiau tikrovė mus kartais ragina abejoti, nes matome aplink skurdą, karą, brolius, likusius be pastogės, matome korupciją, daugybę susiskaldymo formų. Mūsų pasaulis ir žmogaus planai dažnai būna trapūs, juk ir Viešpaties mokiniai kartais prisideda prie nesutarimų – nuodėmė skiria, apnuodija mūsų širdis. Esame silpni, esame nusidėjėliai, tad dar labiau suprantame, kad turime remtis uola, Dievu, jei visas pasaulis griūva. Dievas visada išlieka ištikimas, – kalbėjo kardinolas L. Sandris. – Mūsų pavyzdys – šventųjų gyvenimai. Šventieji Kirilas ir Metodijus buvo tikri Evangelijos tarnai, todėl galėjo tapti kultūros kūrėjais, vienybės tarp Bažnyčios ir tautų kūrėjais“. Cituodamas Jono Pauliaus II žodžius apie šiuos Europos globėjus, kardinolas L. Sandris sakė, kad jų skelbimas tapo sąmoningumo ir vienybės įrankiu tarp įvairių gimstančios Europos tautų, užtikrindamas šiandienos Europai bendrą dvasinį ir kultūrinį paveldą.


„Paskutiniai pokalbiai“ su popiežiumi emeritu

Rugsėjį Romoje pasirodė knyga – interviu su popiežiumi emeritu Benediktu XVI „Paskutiniai pokalbiai“. Tai – jau ketvirta vokiečio žurnalisto ir rašytojo Peterio Zėvaldo (Peter Seewaldo) parengta pokalbių su Jozefu Ratcingeriu (Joseph Ratzinger) knyga. Pirmose dviejose – „Žemės druska“ (1996) ir „Dievas ir pasaulis“ – (2000) P. Zėvaldas kalbina tuometinį Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektą kardinolą J. Ratcingerį. O 2010 metais pasirodė „Pasaulio šviesa“, kurioje kalbama su Katalikų Bažnyčiai vadovaujančiu popiežiumi Benediktu XVI. Dabar išleistoje ketvirtoje knygoje kalbinamas J. Ratcingeris – jau devyniasdešimtuosius gyvenimo metus einantis popiežius emeritas.

Ketvirtąją pokalbių su J. Ratcingeriu knygą sudaro 630 klausimų ir atsakymų. Kai kurie sudėtingi ir išsamūs, kiti – trumpi. Žinoma, visų pirma kalbama apie dabartinį popiežiaus emerito gyvenimą, apie šv. Petro tarnystės atsisakymo aplinkybes. Sugrįžtama prie J. Ratcingerio biografijos, jo kelio į kunigystę, teologijos profesoriaus karjeros, dalyvavimo Vatikano II Susirinkime, trumpo vyskupavimo Miunchene, paskyrimo kardinolu ir darbo Tikėjimo mokymo kongregacijoje. Maždaug trečdalis knygos skirta Benedikto XVI pontifikatui.


Popiežius Pranciškus įteikė Ratcingerio premijas

Lapkričio 26-ąją Vatikane įteiktos šiemetinės „Jozefo Ratcingerio – Benedikto XVI“ premijos. Jų laureatais tapo italas kun. Inosas Bifis (Inos Biffi) ir graikas stačiatikis prof. Joanis Kurempelesas (Ioannis Kourempeles). Lapkričio 25-osios vakarą abu teologus priėmė popiežius emeritas Benediktas XVI. O kitą rytą, dalyvaujant popiežiui Pranciškui, Vatikane įvyko oficialus laureatų pagerbimas. Įteikdamas premijas, popiežius Pranciškus pirmiausia paminėjo popiežių emeritą Benediktą XVI, kuris visus palydi savo malda. „Jam mūsų meilė ir dėkingumas“, – sakė Pranciškus. Popiežius paminėjo prieš šiemetinių Ratcingerio premijų įteikimą Romoje surengtą tarptautinį teologų simpoziumą, skirtą eschatologijos temai. „Žinome, – sakė popiežius Pranciškus, – kad eschatologijai daug dėmesio savo darbe skyrė profesorius Ratcingeris, kad ši tema buvo svarbi ir jo, kaip Tikėjimo mokymo kongregacijos prefekto, veikloje ir jo, kaip Popiežiaus, mokyme. Negalime užmiršti gilių apmąstymų apie amžinąjį gyvenimą ir viltį jo enciklikoje „Spe salvi“. Eschatologijos tema fundamentaliai svarbi, kai apmąstome mūsų gyvenimo ir istorijos prasmę, neužsidarydami materialistiniame požiūryje ir neapsiribodami vien šio pasaulio akiračiu“. Popiežius Pranciškus paminėjo ir pasibaigusį Gailestingumo jubiliejų, kurio dėmesio centre buvo Jėzaus „protokolas“, pagal kurį būsime teisiami: „Buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ (Mt 25, 35). „Jozefo Ratcingerio mokymas, pastatytas ant tvirto Biblijos ir Bažnyčios tėvų mokymo pagrindo, stiprintas tikėjimo ir maldos, mums padeda būti atviriems amžinybės horizontui, suteikia prasmę mūsų viltims ir mūsų žmogiškosioms pastangoms“.


Revoliucijos pasaulyje, kurio širdis surambėjusi, reikia švelnumo

Gailestingumo jubiliejaus vaisiai, laicizmo tema, iššūkiai jaunimui ir Europai, sinodinės Bažnyčios siekis, komunikacijos darbuotojų atsakomybė ir naudingi patarimai kunigams – temos, kurias aptarė popiežius Pranciškus ilgame interviu belgų katalikų savaitraščiui „Tertio“.

Nuostatos, kurios nori išstumti religiją iš viešo gyvenimo, yra pasenusios. Popiežius Pranciškus, išryškindamas skirtumą tarp pasaulietiškumo ir laicizmo, pastebi, kad pasaulietinė valstybė geriau nei konfesinė. Jis priduria, kad negerai, jei pasaulietiškumas užtrenkia duris transcendencijai. Tai – paveldas, kurį paliko Švietimo epocha. Atvirumas transcendencijai – žmogaus esybės dalis, ir kai politinė sistema to negerbia, ji paneigia žmogaus asmenį, negerbia žmogaus.


Pristatytas kardinolo, tapusio Popiežiumi, homilijų rinkinys

Generalinėje Jėzaus Draugijos kurijoje lapkričio 10-ąją buvo pristatytas rinkinys popiežiaus Pranciškaus homilijų ir kalbų, sakytų prieš išrinkimą šv. Petro įpėdiniu, kai jis buvo Buenos Airių arkivyskupas. Popiežiaus homilijas surinko, parengė spaudai, parašė įvadą italų jėzuitų dvisavaitinio žurnalo „La Civilta Cattolica“ redaktorius t. Antonijus Spadaras (Antonio Spadaro) SJ, per pastaruosius kelerius metus parengęs ir redagavęs jau kelias kitas knygas su Popiežiaus tekstais, paskelbęs kelis interviu. Knygą pristatė pats jo sudarytojas. Pristatyme kalbėjo Vatikano Valstybės sekretorius kard. Pietras Parolinas (Pietro Parolin).

Pristatyta knyga – didelės apimties, daugiau kaip 1000 puslapių tomas, į kurį sudėtos visos kardinolo Chorchės Marijaus Bergoljo (Jorge Mario Bergoglio) homilijos, kalbos ir pastoraciniai laiškai nuo 1999 metų iki išrinkimo popiežiumi. Tekstai pateikti chronologine tvarka, nerūšiuojant pagal žanrą ir tematiką. Nors knygoje yra ir išsamios rodyklės bei teminiai indeksai, pagal kuriuos nesunku sekti popiežiumi tapusio Buenos Airių ganytojo mokymą pagal specifines jo pastoracinės veiklos sritis – liturginių metų švenčių ir minėjimų homilijos, homilijos kasmetinių piligriminių kelionių į Luchano Marijos šventovę metu, kalbos socialinėmis temomis, kalbos per kasmetines padėkos pamaldas Argentinos nacionalinės šventės metu.


Palaimintųjų pėdsakais

Jeigu kongregacijai pritrūktų meilės, tegu Viešpats ją uždaro

Palaimintoji Jėzaus Marija RV

Kai 1923 m. sausio 27 d. Motinos Jėzaus Marijos akys užsimerkė paskutinį kartą, tarp žmonių pasklido kalbos, kad mirė šventoji. Šiemet, birželio 12 dieną, Monrealio katedroje tai buvo patvirtinta dar kartą – Motina Jėzaus Marija, Lurdo Nekaltojo Prasidėjimo seserų kapucinių (RV) kongregacijos steigėja, paskelbta palaimintąja. Ji gimė 1852 metais, kilmingoje šeimoje, gavo gerą išsilavinimą. Jos raštuose, laiškuose ir maldose atsiskleidžia gyvenimo ir pašaukimo kelias, susidedantis iš dviejų matmenų: viena vertus, iš kasdienio tam laikotarpiui ir tai vietai būdingo gyvenimo, kita vertus, iš vis gilėjančio Dievo pažinimo ir troškimo. Ji pasakoja apie savo vaikystę ir paauglystę. Būdama žvali, simpatiška mergaitė traukė vaikinų akį ir pati širdyje jautė panašų potraukį. Tuo pat metu jos gyvenime kartojosi ženklai, susitikimai, žodžiai, kurie subrandino sąmoningumą, vis aiškesnį norą pasišvęsti Dievui. Peržengus trečiąją dešimtį, išgyveno didelį išbandymą, šešiolika mėnesių trukusią ligą, tokią sunkią, kad negalėjo pajudėti, negalėjo užmigti, tokią skausmingą, kad kartais galėjo tik nuolatos rėkti. „Nedaug trūko, kad būčiau pamišusi“, – neslepia Jėzaus Marija, maniusi, kad mirtis jau arti. Gydytojai beveik niekuo negalėjo padėti, o artimųjų, kunigo ir dvasios tėvo žodžio paguoda buvo trumpa. Tuo pat metu ligą išgyveno maldos ir tikėjimo viduje, leisdama skausmui ištyrinti širdį. „Viešpats griovė manyje išdidumą ir puikavimąsi. Jei gyvensiu, sakė, nebegalėsiu apgauti savo sielos, visada atsiminsiu, kas atsitinka savo kančiai paliktam kūriniui, kai žmogiškoji pagalba neveikia. Tik Dievas didis. Per jį viskas gyva, viskas juda, išsilaiko, per jo valią sunyksta. Kas toks žmogus? Jei atimsite Dievo malonę, jam liks tik skurdas ir mirtis. Štai kur norėjo mane atvesti Viešpats. Norėjo atvesti iki išnykimo jausmo. Aš jaučiausi tarsi mirusi, viskas man buvo baigta. Pamačiau tikrąjį pasaulio pavidalą (...). Ir kai Viešpats mane pamatė toje būsenoje, panoro prikelti naujam gyvenimui“. „Aš noriu tapti šventa“, – parašė, aiškiai suvokdama, kad jai, tokiai silpnai, tai įmanoma tik su Dievo pagalba. Pagijusi jauna moteris toliau ieškojo savo kelio, kuriame norėjo suderinti du dalykus – maldą, ypatingą pamaldumą eucharistiniam Jėzui, ir tuo pat metu norą veikti vargšų ir kenčiančių labui. Įsiliejo į vienos, po to kitos bendruomenės gyvenimą, bet galiausiai su dar pora moterų įsikėlė į namelio dalį, padovanotą šeimos. Tai, galima sakyti, ir buvo naujosios kongregacijos pradžia.


Benediktinų kankinių liudijimas Ispanijoje

Spalio 29-ąją Madride, Almudenos katedroje, palaimintaisiais paskelbti keturi benediktinai, nukankinti 1936 metais  per persekiojimus Ispanijoje.

Kankinių Chozės Antono Gomeso (José Antón Gómez), Antolino Pabloso (Antolķn Pablos), Chuano Rafaelio Marijano Alkoserio Martineso (Juan Rafael Mariano Alcocer Martķnez), Luiso Eulochijo Vidaurasagos Gomeso (Luis Eulogio Vidaurrįzaga Gómez) beatifikacijos ceremonijoje Šventajam Tėvui atstovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato).

Pasak kardinolo, šie benediktinai paliudijo nebijantys kankinystės, ją pasitiko su krikščioniška stiprybe ir atleidimo dvasia, įgyvendindami benediktinų regulos žodžius: „Neatsilygink blogiu už blogį. Nesielk neteisingai, tačiau kantriai ištverk neteisybę. Mylėk priešus. Iškęsk persekiojimus vardan teisingumo“. Jie buvo sušaudyti savo tėvynėje, šaltakraujiškai nužudyti ne dėl to, kad būtų buvę piktadariai, bet todėl, kad buvo kunigai. Vienas iš jų, Antolinas, jau kartą buvo išvengęs persekiojimų Meksikoje, tačiau vėliau pasmerktas egzekucijai kartu su kitais 430 asmenų Ispanijoje. Mirė kartodamas: „Tegyvuoja Kristus Karalius!“


Septyniolikos Laoso kankinių beatifikacija

Gruodžio 11 dieną Laoso katalikai dalyvavo 17 kankinių beatifikacijos iškilmėse, kurioms vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Andželas Amatas (Angelo Amato). Beatifikacijos iškilmės vyko Laoso sostinėje Ventiane, Šventosios Širdies katedroje. Iš maždaug 11,5 tūkstančio Laoso katalikų į šventę atvyko apie tris tūkstančius. Tam reikėjo gauti vyriausybės leidimą.

Tarp septyniolikos Laoso kankinių yra šeši laosiečiai, kunigas ir penki pasauliečiai, katechetai, aktyvūs katalikai, ir vienuolika misionierių kunigų, dešimt prancūzų ir vienas italas. Visi jie buvo nužudyti dėl neapykantos tikėjimui 1954–1970 metais. Tuo metu Laosas kaip ir kitos regiono valstybės išgyveno labai sunkų ir nestabilų laikotarpį. Šalis įgijo nepriklausomybę nuo Prancūzijos, bet tuo pat metu pateko į šaltojo karo verpetus, dekolonizavimo sunkumus, kaip ir kitose kaimyninėse šalyse čia gimė ar iš kitur atvyko komunistine ideologija besivadovaujančios grupės, kurios vardan šviesios ateities nesibodėjo pralieti tūkstančių asmenų kraujo. Krikščionys joms buvo privilegijuotas taikinys.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija