"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2002 m. spalio 11 d., Nr.10 (23)

PRIEDAI








Mama, nežudyk!

Kai sužinome apie įvykusias nelaimes, žuvusius žmones, savaime suprantama, visi būname sukrėsti. Tačiau, kai kasmet tautoje žudomi tūkstančiai, o visame pasaulyje - milijonai negimusių vaikų, mes, regis, su tuo barbarišku vyksmu lyg ir apsiprantame. Dažnas, linkęs tylomis apeiti vykdomą mažutėlių genocidą, kartais pagalvoja:"O ar tas, vos užsimezgęs motinos įsčiose, vaisius yra žmogus? Gal tai tik mažas beformis mėsos gabaliukas, kurio dar neįmanoma vadinti žmogumi?"
Paryžiaus Rene de Kartano universiteto genetikos profesorius daktaras Džeromas Le Džunas sako: "… kiekvienas žmogus turi visiškai aiškų savo prasidėjimo momentą. Paveldimumo materialus pagrindas yra dezoksiribonukleininė rūgštis (DNR), esanti kiekvienoje organizmo ląstelėje, joje esančiose chromosomose. Visose organizmo ląstelėse yra 23 poros chromosomų, t.y. kiekvienoje ląstelėje yra 46 chromosomos. Lytinėse ląstelėse (gametose) iš viso yra 23 chromosomos. Kai tik vyriška ir moteriška gametos susijungia, atsiranda ląstelė, turinti naujojo organizmo paveldimumo ženklus su 46 chromosomomis. Tai ir yra žmogaus gyvenimo pradžia.
Dviejų mėnesių negimęs vaikelis yra mažesnis negu mažasis pirštas. Šis žmogeliukas tilptų į riešuto kevalą, tačiau jame yra viskas: rankos, kojos, galva, vidaus organai, smegenys. Apytikriai nuo ketvirtos savaitės jis jau turi tam tikrą sąmoningumą, nes tuo metu formuojasi smegenų žievė. Jau plaka mažylio širdis ir galima nustatyti jo pirštų antspaudus. Taigi po to, kai įvyko apvaisinimas, egzistuoja nauja žmogiška būtybė".
Šventasis Raštas daug kartų nurodo, jog žmogaus gyvybės pradininkas motinos įsčiose yra Dievas. Senajame Testamente skaitome: "Taigi Boozas ėmė Rutą ir su ja apsivedė; jis pas ją įėjo, ir Viešpats jai davė, kad ji pradėtų ir pagimdytų sūnų" (Rut 4,13). Dovydo psalmė gyvai liudija Dievo ir žmogaus artumą: "Nes Tu padarei mano strėnas, išaudei mane mano motinos įsčiose… Ir mano sielą Tu žinai tobulai, nebuvo paslėpta Tau mano būtybė, kada buvau audžiamas žemės gilybėse" (Ps 138,13-15).
Taigi Dievas tvarko žmogaus prasidėjimo vyksmą. Jis įkvepia naują gyvybę motinos įsčioms. Todėl kiekvieną žmogaus prasidėjimą reikia vertinti kaip Viešpaties meilės ženklą, padovanotą tėvams, kad jie suvoktų, jog nėra ir negali būti pasaulyje atsitiktinio kūdikio, kurio nepageidautų visos kūrinijos Karalius. Šventoji Dvasia per pranašą Izaiją byloja: "Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jei ji ir užmirštų, aš tavęs niekad neužmiršiu" (Iz 49, 15). Nors čia labiau kalbama apie Dievo išrinktąją tautą Izraelį, tačiau, be abejo, Išganytojui rūpi kiekvienas žmogus, nes Jėzus savanoriškai ištiesė rankas ir dėl Jį kryžiuojančių žmonių, ir dėl… bejėgių mažutėlių, esančių dar motinos įsčiose.
1936 metais arkivysk. J.Skvireckas savo pamoksle apie negimusios gyvybės žudymą kalbėjo: "Kasmet Lietuvoje nužudoma apie 15 000 negimusių kūdikių… Ar tas nekaltųjų kūdikių kraujas nešaukia dangaus keršto tautai, kuri tai pakenčia?" Kokio dangaus keršto dabar gali susilaukti mūsų tautiečiai, kai skaisčiausios saulės neišvysta kelis kartus daugiau nužudytų bejėgių kūdikėlių? Jei mūsų planetoje kasmet gimsta daugiau negu 120 mln. vaikų ir apytiksliai 60 mln. žūsta nuo abortų, vadinasi, vyksta nepaskelbtas karas prieš silpniausiuosius pasaulyje - vaikelius. Tada netenka stebėtis, kad pasaulyje plinta karai. Kurie kartą nutraukė gyvybę negimusiam kūdikiui, tie greičiau gali išdrįsti kėsintis į moterų, senelių ir vaikų garbę, sveikatą bei gyvybę.
Motina Teresė iš Kalkutos 1994 m. vasario 4 d. Vašingtone, vieno tarptautinio susitikimo metu, kur dalyvavo ir buvęs JAV prezidentas B.Klintonas, sakė: "Aš jaučiu, kad šiandien didžiausia grėsmė taikai yra abortai, nes tai karas prieš vaiką, sąmoningas nekalto kūdikio žudymas, o žudikė - pati motina. Jeigu mes sutinkame, kad motina nužudytų savo vaiką, tai kaip pasieksime, kad kiti žmonės nežudytų vienas kito? Kaip įtikinti moterį nedaryti aborto? Mes turime įtikinti ją primindami, kad meilė reikalauja skausmingo pasiaukojimo. Jėzus už mus atidavė netgi savo gyvenimą. Moteriai, kuri galvoja apie abortą, reikia padėti mylėti - tai reiškia paaukoti savo planus ar laisvalaikį vardan savo vaiko. To vaiko tėvas, kad ir kas jis bebūtų, taip pat privalo pasiaukoti… Visos šalys, įteisinusios abortus, neišmoko žmonių mylėti, o leidžia jiems užsiimti prievarta. Taigi abortai labiausiai griauna meilę ir taiką".
Motina Teresė tęsė: "Aš žinau, kad poros turi planuoti, kokia bus jų šeima, šeimos planavimas yra būtinas. Tačiau šeimą planuoti būtina natūraliai, be kontracepcijos. Kontracepcija sužlugdo galią teikti gyvybę, ir vyras ar žmona ima rūpintis tik savimi. Jie kreipia dėmesį tik į save, ir griūva jam ir jai duota meilės dovana. Mylėdami vienas kitą, natūraliai planuodami šeimą, vyras ir žmona turi rūpintis vienas kitu, o ne savimi, kaip atsitinka kontracepcijos atveju. Jeigu meilę sugriauna kontracepcija, dažniausiai netrukus daromas abortas".
Tais pačiais metais šventai gyvenanti Teresė iš Kalkutos kreipėsi į moteris, ragindama jas nedaryti abortų. Ji savo kreipimesi rašė: "Jeigu motinai leista nužudyti savo vaiką, vadinasi, pripažįstama teisė visiems žmonėms žudyti vienas kitą. Vienas Dievas gali atimti gyvybę. Tokios teisės neduota nei motinai, nei tėvui, nei gydytojui, vyriausybei ar konferencijai".
Kai kas gali paklausti: "O ką daryti žmogui, kuris jau kartą kėsinosi į negimusio kūdikio gyvybę? Ką daryti motinai, kuri nepajėgė suprasti, kad jos įsčiose esantis vaikelis yra Dievo kūrinys, kurį būtinai reikėjo išsaugoti? Ar gali teisingasis Dievas žiūrėti pro pirštus į šią nuodėmę?" Ne, kai daromos piktadarybės, Viešpats neužsidengia akių. Tačiau Jis gali atleisti nusidėjėliui, gali suteikti visiškos ramybės ir taikos su Dievu būseną. Visa tai įvyksta, jei žmogus išdrįsta malda kreiptis į Jėzų ir Mariją, prašydamas pasigailėjimo ir susitaikymo malonės, atlieka Atgailos sakramentą. Po savo kalčių numazgojimo, tyra ir dėkinga širdimi priėmęs Švč.Sakramentą, buvęs nusikaltėlis - jau ne prasikaltėlis, jis - Dievo vaikas ir dangaus karalystės paveldėtojas. Gailestingasis Jėzus ir Švč. M.Marija tepasinaudoja mūsų maldomis ir aukomis pagelbėdami paklydusioms ir gyvenimu nusivylusioms sieloms.

Kun. Vytenis VAŠKELIS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija