Kaip Irako žmonėms bandoma primesti mirties kultūrą

Irakietės moksleivės keliauja į savo mokyklą Bagdade

Pietų Irako arabų buitis

Irakietis ligoninėje rūpinasi savo sužeista dukrele EPA-ELTA nuotraukos

Dabar, kai, pasibaigus karo veiksmams, Irake dėmesys sutelkiamas į atstatymo būdus, daugelis katalikų lyderių svarsto, kokios rūšies visuomenę Jungtinės Valstijos ir Jungtinių Tautų Organizacija nori sukurti šitoje Artimųjų Rytų valstybėje ir ar nebus bandoma primesti jai vakarietišką mirties kultūrą.
Praeityje tokios organizacijos kaip JAV agentūra tarptautinei pažangai (USAID), kuriai Vašingtonas skiria milijardines sumas Irakui atstatyti, taip pat Jungtinių Tautų Gyventojų fondas (UNFPA), paprastai pirmenybę teikdavo vadinamajam šeimos planavimui, tarp jų ir abortams. Tokios „pažangos“ skatinimas Irake gali sukelti priešingą reakciją tiek vietos musulmonų daugumos, tiek ir vietos krikščionių, kurie laikosi tradicinių nuostatų.
„Aš žinau, kad ten, kur pasirodo USAID ir UNFPA, seka abortai ir kontracepcijos platinimas“, - amerikiečių katalikų žiniasklaidai sakė Ostinas Riusas, JAV katalikų šeimos ir žmogaus teisių instituto prezidentas. Ši organizacija visada rūpinasi, kad Jungtinėse Tautose būtų skiriamas pakankamas dėmesys gyvybės gynimo klausimams.
Abortų ir kitų panašių „šeimos planavimo“ priemonių skleidimu išgarsėjusios Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos (IPPIF) Amerikos skyriaus pirmininkė Glorija Feldt jau padarė pareiškimą, kuriame sakoma: „Jeigu mes kovojome už laisvę Irake, tai ši laisvė turi garantuotai apimti ir moteris“. Jos manymu, „fundamentaliausia laisvė yra reprodukcinio apsisprendimo laisvė“, nes „reprodukcinė sveikata yra esminė sveikatos apsaugos dalis“. Kaip žinoma, minėta organizacija „pagrindiniu reprodukcinės sveikatos patarnavimu“ kaip tik laiko abortą.
JAV katalikiško Demografinių tyrimų instituto prezidentas Stivas Mošeris sako, kad jeigu USAID ir UNFPA darbuotojai neskatintų kontracepcijos ir abortų Irake, tai „būtų išimtis iš bendros taisyklės“. Kaip pavyzdį savajame interviu amerikiečių katalikų laikraščiui „National catholic registery“ jis pateikė kaimyninį Iraną, kuriame aštuntajame dešimtmetyje, valdant šachui Rezai Pechleviui, buvo užsieniečių platinamos prievartinio šeimos planavimo programos. Visa tai daug prisidėjo prie to, kad iniciatyvą Irane perimtų šiitų religiniai vadovai - ajatolos, ir šalyje buvo įvestas teokratinis režimas.
Panaši situacija gali pasikartoti ir Irake, kur musulmonai šiitai taip pat sudaro gyventojų daugumą ir kur S.Huseino slopintas jų religingumas dabar prasiveržė ypač audringai. USAID veiklą Irake koordinuojantis Alfonsas Agiliaras patvirtino, kad kol kas ši organizacija nevykdo šalyje šeimos planavimo programų. „Dabar mūsų uždavinys - atkurti bendrą sveikatos apsaugos sistemą“, - sakė jis. Tačiau dėl ateities jis nieko negali tvirtai pasakyti. Šiaip ar taip, USAID paskelbtose reikalavimų nuostatose, pateikiamose toms grupėms, kurios nori dalyvauti Irako atstatyme ir tam gauti lėšų iš JAV biudžeto, taip pat yra skyrius, pavadintas „Šeimos planavimas ir kita demografinė veikla“.
Tiesa, valdymą Jungtinėse Valstijose perėmus prezidento Džordžo Bušo administracijai (šis politikas yra žinomas gyvybės gynimo nuostatomis), naujieji USAID vadovai stengiasi perorientuoti šios valstybinės organizacijos politiką, pavyzdžiui, anksčiau didelį dėmesį skyrė kontracepcijos Afrikoje platinimui, o dabar USAID programos, skirtos kovai su šiame žemyne epidemiškai paplitusia AIDS, prioritetą teikia seksualinės abstinencijos arba seksualinės veiklos apribojimo ugdymui, ypač tarp jaunimo. „Ugandoje, kur ŽIV užkrečiamumo lygis sumažėjo nuo penkiolikos iki penkių procentų visų šalies gyventojų, USAID analizė parodė, kad būtent abstinencijos ugdymas ir religinių socialinės paramos organizacijų pastangos nulėmė tokį gerą profilaktikos rezultatą“, - balandžio mėnesį dienraštyje „The Washington Times“ pripažino USAID viena iš administratorių Ana Piterson.
Kaip žinoma, prezidentas Dž.Bušas atstatė dar prezidento Ronaldo Reigano 1984 metais pradėtą vadinamąją „Mexico City“ politiką (jos pavadinimas susijęs su tais metais Meksikos sostinėje vykusia pasauline demografinių problemų konferencija, kurioje pirmą kartą bandyta Trečiojo pasaulio valstybėms primesti gyventojų daugėjimo ribojimo pastangas, kaip sąlygą ekonominei paramai gauti), pagal kurią JAV vyriausybė draudžia skirti lėšas toms paramos užsieniui organizacijoms, kurios remia abortą, kaip gyventojų skaičiaus reguliavimo arba šeimos planavimo priemonę. Dėl abortų rėmimo, ypač komunistinės Kinijos „vieno vaiko“ šeimos politikoje, JAV liovėsi finansuoti ir Jungtinių Tautų institucijas - Gyventojų fondą ir Vaikų fondą (UNICEF). Beje, prieštaraudama šiam JAV administracijos žingsniui, minėtas JT institucijas ėmė dar daugiau finansuoti Europos Sąjunga, skubiai dalį lėšų, skirtų žemės ūkiui paremti, permesdama į negimusių kūdikių žudymo rėmimą, taip atskleisdama savo abejotinus prioritetus.
Kaip veikia JT Gyventojų fondo atstovai tarp afganų pabėgėlių Pakistane, neseniai aiškinosi minėto JAV Demografinių tyrimų instituto darbuotojai. Daugelis į Afganistaną iš Pakistano sugrįžusių pabėgėlių moterų jiems pasakojo nerimą keliančias istorijas apie Jungtinių Tautų „paramos“ organizacijų veiklą pabėgėlių stovyklose. Paaiškėjo, jog nemažai stovyklose gyvenančių moterų - net 25 proc. - buvo priverstos darytis abortus arba patyrė sterilizacijos procedūras. Nė viena iš apklaustų moterų nesakė, kad pati norėjo daryti abortą ar kad jai reikėjo kontracepcijos. Visa tai leidžia su didele tikimybe manyti, kad Pakistano pabėgėlių stovyklose abortai buvo atliekami negavus tinkamo sutikimo.
Yra pranešimų, kad JT Gyventojų fondo „mobilios ginekologų brigados“jau veikia ir Irake, ypač pabėgėlių stovyklose. Žinoma, daugelį gali jaudinti matomi televizijos ekranuose pokarinio Irako vaizdai, kai, esant dideliam skurdui, sugriuvusiai ekonomikai ir bendrai ūkio struktūrai, daug dabar gimstančių vaikų susidurs su badu, ligomis ir kitais nepritekliais. Bet argi tokiu atveju vienintelis priimtinas sprendimas būtų irakiečių kūdikių gyvybės naikinimas dar jiems negimus? Tokia iš išorės primesta šeimos planavimo veikla, iš esmės reiškianti ne paramą, bet Irako visuomenės žlugdymą, gali dar labiau supykdyti po sekuliaristinio S.Huseino režimo religiškai atgimstančius vietos musulmonus bei krikščionis ir sustiprinti ir taip realų jų nepasitikėjimą Vakarais.
Vasario 11 dieną, dar prieš prasidedant karinei kampanijai, JAV valstybės sekretoriaus pavaduotojas Markas Grosmanas, kalbėdamas Senato užsienio reikalų komitete, išdėstė tokius prezidento Dž. Bušo administracijos prioritetus Irake: „Pirma, mes parodysime Irako žmonėms ir visam pasauliui, kad Jungtinės Valstijos nori Iraką išvaduoti, o ne okupuoti. Antra, mes turime eliminuoti Irako cheminius ir biologinius ginklus bei branduolinio ginklo kūrimo programas… Trečia, mes turime taip pat eliminuoti Irako teroristinę infrastruktūrą ir jo ryšius su terorizmu. Ketvirta, mes stengsimės išsaugoti Irako teritorinį vientisumą… Ir penkta, vykdant ekonominio ir politinio atstatymo darbus, sieksime, kad Irakas žengtų laisvės ir gerovės keliu“.
Reikia tikėtis, kad šie prioritetai bus išlaikyti ir pokariniame Irake, nebandant Artimiesiems Rytams primesti nuo religinių ir dvasinių šaknų atitrūkusių vakarietiškų gyvensenos ir elgsenos modelių. Tiek kontracepcija ir abortais grindžiamas šeimos planavimas, tiek visuomeninė aplinka, paženklinta sekuliarizmu ir praktiniu ateizmu bei radikaliuoju individualizmu, kuri Europą atvedė į demografinį nuosmukį su atitinkamomis socialinėmis pasekmėmis, arabų pasauliui kol kas yra nepriimtini ir atkaklus jų brukimas gali duoti priešingų rezultatų.
Štai kodėl geriausia būtų, kad amerikiečiai ir jų sąjungininkai Irake pastangas sutelktų į ekonominio ir politinio atstatymo darbus, o humanitarinės paramos sritis būtų patikėta ne JTO struktūroms, kuriose vyrauja mirties kultūros nuostatos, bet krikščioniškoms ir kitoms tikėjimu grindžiamoms grupėms, besivadovaujančioms gyvybės kultūros mokymu.
O humanitarinė padėtis Irake iš tikrųjų nėra lengva. Dar prieš prasidedant karui, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ataskaitose buvo pažymima, kad 1991 metais įvestas ekonominis embargas ir kitos sankcijos smarkiai pakenkė šalies sveikatos apsaugos sistemai, buvo gerokai apribotas vaistų ir medicininės aparatūros tiekimas. Dėl šių sunkumų, taip pat dėl bendrojo skurdo ir maisto stygiaus, gyventojų, ypač moterų ir vaikų sveikatos būklė pastebimai pablogėjo. Tarp 1989 ir 2002 metų kūdikių mirtingumas padvigubėjo – nuo 52 iki 108 mirčių tūkstančiui gimimų.
Dėl karo dar labiau suprastėjus aprūpinimui maistu, švariu vandeniu, elektra ir medikamentais, padėtis tapo dar sunkesnė. Yra vertinimų, kad daugiau kaip pusė Irako moterų yra anemiškos, ketvirtadalis kūdikių gimsta turėdami pavojingai mažą svorį arba su įvairiais defektais. Esant karo nepriteklių sukeltam dideliam depresijos lygiui, streso sąlygotiems psichologiniams sutrikimams, padaugėjo persileidimų ir priešlaikinių gimdymų, todėl irakiečių šeimoms ir bendruomenėms iš tikrųjų reikalinga neatidėliotina parama.
Tačiau nei JT Gyventojų fondas, nei jo „sesuo dvynė“, didžiausia abortų skatintoja pasaulyje Tarptautinė planuotos tėvystės federacija nėra tos struktūros, kurios gali suteikti realią paramą vargstančioms irakiečių šeimoms. Jų siūloma „skubi pagalba reprodukcinei sveikatai“ iš esmės yra eufemizmas, pridengiantis cinišką antinatalinės politikos vykdymą pagal principą: kuo mažiau gimsta kūdikių, tuo geriau, ir atvirkščiai – gyventojų gausėjimas yra laikomas didžiausiu pavojumi visuomenės gerovei. Ši kontroversinė nuostata iš dalies yra atsakinga už pasaulyje vis labiau ryškėjančius minėtos demografinės krizės požymius, už moterų nevaisingumo didėjimą, už jų fiziologinę bei psichologinę mutaciją, kai priešinamasi prigimčiai ir motinystės pašaukimui, už šeimos tradicinių ryšių irimą.
Kaip neseniai protestuodamas prieš fondo veiklą Irake priminė Didžiosios Britanijos Negimusių kūdikių gyvenimo draugijos (SPUC) vadovas Antonis Ozomikas, vykdydama savuosius gyventojų skaičiaus kontrolės sumanymus, UNFPA nesibodi bendradarbiauti su totalitariniais režimais. Be jau minėtos šios Jungtinių Tautų antinatalinės veiklos komunistinėje Kinijoje, ne mažiau liūdnai išgarsėjo vykdomas masinis moterų sterilizavimas Lotynų Amerikos šalyse, ypač bendradarbiaujant su Peru buvusia korumpuota Fudžimorio diktatūra.
Į UNFPA paramos buvo kreipęsis ir buvęs Jugoslavijos diktatorius Slobodanas Miloševičius, kuris savojoje etninio valymo politikoje kaip įmanydamas stengėsi mažinti gimstamumą savarankiškumo siekusioje Kosovo musulmonų visuomenėje. JT Gyventojų fondas kartu su IPPF (jos Irake veikianti šaka vadinama Šeimos planavimo asociacija) buvo sudarę „trišalę sutartį“ su S.Huseino režimu, kuriam taip pat nerimą kėlė „per didelis gimstamumas“ tarp priešininkų kurdų ir šiitų. Tiesa, S.Huseinas visgi neišdrįso Irake legalizuoti aborto, kas būtų sukėlę didžiulį musulmonų nepasitenkinimą, todėl „šeimos planavimą“ teko apriboti kontraceptikų platinimu ir gana atsargiu seksualiniu švietimu.
Jeigu minėtoms Jungtinių Tautų struktūroms Irake bus leidžiama neribotai plėtoti agresyvią demografinės kontrolės politiką, pasitelkiant abortą (kurio draudimo Irake kol kas niekas nepanaikino), tai šitai būtų vertinama kaip rimtas išpuolis prieš vietos gyventojus – tiek musulmonus, tiek krikščionis – pirmiausia prieš jų dvasines ir kultūrines vertybes. Galima svarstyti, kiek teisingai ar neteisingai pasielgė JT Saugumo Taryba, atsisakiusi sankcionuoti amerikiečių ir britų sėkmingą karinę ofenzyvą nuverčiant S.Huseino nusikalstamą režimą. Tačiau UNFPA ir „sąjungininkų“ veiksmai, skatinant Irake abortus, kontracepciją bei sterilizaciją, prisidengus rūpinimosi „reprodukcine sveikata“ ar socialine gerove motyvais, yra neabejotinas pasikėsinimas į silpniausius irakiečių sluoksnius – moteris bei kūdikius – ir turi būti sustabdyti.

Mindaugas BUIKA

© 2003"XXI amžius"