"XXI amžiaus" priedas apie gyvybės apsaugą, 2003 m. liepos 25 d., Nr. 7 (32)

PRIEDAI









Žmogaus išmintis ir tikrovė: teisė gyventi pagal žmogiškąjį orumą

Koks baisus gali būti protas, jei jis netarnauja žmogui!

Sofoklis

Tiesdami pagarbos gyvybei kelią, leiskime dvasiai ir protui atsiverti tikrovei. Privalome laimėti rungtį su dvasinės dykumos pasaulėžiūra.
Štai mūsų tikrovė: žmogaus poreikių ir norų tenkinimas be apribojimų, žmogaus prigimtimi ir patirtimi pagrįstos moralės atmetimas.
Kas lemia mūsų tikrovę? Tai stiprios ir turtingos visuomenės grupės (parlamentai, seimai, vyriausybės, tautų sąjungos, partijos, pasaulinės organizacijos) ir jų priimtų susitarimų nuostatos, įteisinamos įstatymais ir įsakymais. Visada iškyla klausimų, pranokstančių medicinos ribas ir siekiančių žmogaus būklės šiame pasaulyje esmę – nelygstamą kiekvieno žmogaus asmens vertę.
„Visuminė žmogaus ir ligos samprata: saugoti ir gerinti sveikatą, tarnauti gyvybei aprėpiant jos visumą“ („Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“, Vatikanas, 1995).
Žmogaus gyvybė – tai sielos ir kūno vienovė. Popiežius Pijus XII 1952 metais pabrėžė, kad kiekvienas pacientas yra saistomas vidinio tikslingumo, kurį nustato prigimtis. Šis natūralus tikslingumas riboja teisę naudotis savo žmogiškosios prigimties galiomis ir jėgomis. Pagrindinė žmogaus teisė – teisė gyventi pagal žmogiškąjį orumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties.
Paciento teisių ir galių ribos pagal „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartiją“ (Vatikanas, 1995) apibrėžiamos taip: gyvybės valdymo teisės neturi nei pacientas, nei sveikatos apsaugos darbuotojas, nes gyvybė susijusi su tikslais, sąlygotais prigimties, ir yra tų tikslų apribota. Sveikatos apsaugos darbuotojas tik įtvirtina teisę į gyvybę. Jo profesijos pagrindinis tikslas yra teigti žmogaus teisę į savo gyvybę ir orumą.
Biomedicinos technologijų dinamiškos plėtros laikais didėja manipuliacijų žmogaus gyvybe rizika. Deja, ne visuomet mokslas eina išvien su išmintimi. Ne visa, kas techniškai įmanoma, savaime turėtų būti laikoma ir morališkai leistina (plg. „Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija“, Vatikanas, 1995). Mokslas ir technika negali patys savaime nurodyti žmogaus būties ir jo pažangos prasmės.
Lietuvos Respublikos reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas buvo parengtas 2002 metais. Parengė Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija bei Šeimos planavimo ir seksualinės sveikatos asociacija. Visuomeninės organizacijos, ginančios žmogaus gyvybės teises, net nežinojo apie tokį projektą. Nežinojo net Vilniaus akušerių ir ginekologų draugija bei Vilniaus universiteto moterų klinika.
Projekte pateiktos nuostatos, parengtos pagal Kairo konferencijos nutarimus. Štai iš ten ir atsirado reprodukcinės sveikatos terminas medicinoje ir apibrėžimas: “Reprodukcinė sveikata yra visiškos fizinės, psichinės ir socialinės gerovės būsena, o ne vien tik ligos ar negalios nebuvimas, susijusi su reprodukcine sistema ir jos funkcijomis bei procesais” (Tarptautinė konferencija visuomenės ir plėtros klausimais, Veiksmų programa, 7.2 paragrafas, 1994).
Reprodukcija – tai atgaminimo procesas. Šis terminas buvo pritaikytas ryšių sistemai (reproduktorius – radijo taškas, televizoriaus kineskopas ir pan.) ir veterinarijai (veislinis patinas). Šis terminas perkeliamas į mediciną, ir reproduktore tampa moteris. Patiko tai ir Pasaulinei sveikatos organizacijai (PSO).
Reprodukcinės teisės pagal tarptautinę konferenciją visuomenės ir plėtros klausimais bei jos Veiksmų programą (7.2 paragrafas, 1994) yra visų porų ir atskirų asmenų teisė priimti sprendimus dėl reprodukcijos be diskriminacijos, prievartos ir smurto.
Pagrindinės žmogaus reprodukcinės teisės pagal programą ir pas mus pateiktą įstatymo projektą yra: teisė į šeimos planavimą, teisė į saugų nėštumą ir gimdymą, teisė į dirbtinį apvaisinimą, teisė į medicininį abortą, teisė į reprodukcinės sveikatos priežiūrą ir apsaugą, teisė į informaciją ir švietimą (kontracepciją), teisė į lygybę ir laisvų nuo diskriminacijos ir stigmatizacijos dėl seksualinio gyvenimo, teisė naudotis naujomis, saugiomis, veiksmingomis ir individualiai priimtinomis reprodukcinės sveikatos technologijomis.
Lietuvos Respublikos reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto nuostatos štai kaip suprantamos: embrionas – žmogaus gemalas gimdoje nuo dviejų savaičių po apvaisinimo iki septintos-aštuntos nėštumo savaitės; pastojimas – apvaisintos kiaušialąstės įsitvirtinimas gimdoje.
Kodėl žmogaus pradžia yra tik po dviejų savaičių nuo gyvybės pradėjimo? Atsakoma, kad iki dviejų savaičių yra priešembrioninė stadija ar kažkas panašaus, t.y. “priešžmogis”. Štai čia ir yra šiuolaikinio medicinos mokslo pagrindinė prieštara žmogui. Kodėl? Ogi, jei dviejų savaičių pradėtas žmogus yra ne žmogus, su juo galima elgtis kaip norima. Galima eksperimentuoti, kurti teisę į dirbtinį apvaisinimą, propaguoti abortuojančiai veikiančius kontraceptikus, daryti ankstyvus abortus. Galima steigti užšaldytų embrionų bankus ir jų perteklių ramiai sunaikinti po numatyto termino.
Lietuvos Respublikos reprodukcinės sveikatos įstatymo projekte (2002 m.) pateikiamos teisės į medicininį abortą: teisė į nemokamą medicininį abortą mažas pajamas gaunančioms, socialiai remtinoms, išžagintoms, kraujomaišos aukoms ir moterims iki 18 metų, teisė nutraukti nėštumą pastojus po išžaginimo arba kraujomaišos iki 22 nėštumo savaitės pabaigos, teisė nutraukti nėštumą savo valia ne vėliau kaip iki dvyliktos nėštumo savaitės, gydytojų konsiliumo sprendimu nėštumą dėl medicininių indikacijų galima nutraukti neatsižvelgiant į nėštumo laiką.
Ypač gudriai sukurptas medicininio aborto apibrėžimas: “Medicininis abortas – nėštumo nutraukimas moters pageidavimu įstatymų nustatyta tvarka, kai pavartojamos tam tikros medikamentinės priemonės ar chirurginės intervencijos (LR Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, 2002 m.)”. Tik tarp kitko yra vienintelėje šioje vietoje paminėtas medikamentinis abortas. Taigi, dar nepradėjus net mifepristono įteisinimo Lietuvoje, jau 2002 metais kuriant šį projektą buvo numatytas ir medikamentinio aborto “prastūmimas”, t.y. įteisinimas.
Nepamiršta projekte ir chirurginė sterilizacija, kai: žmogus vyresnis nei trisdešimt metų, šeimoje yra du ir daugiau vaikų, žmogui, paveldimos ligos nešiotojui, ne jaunesniam kaip 18 metų, kai nėštumas gali sukelti realų pavojų sveikatai, kai nėštumas buvo nutrauktas tris arba daugiau kartų (LR Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, 2002 m.)
Persistengta su leistinu sterilizuotis žmogaus amžiumi. Pasirinktas pats anksčiausias – vos 30 metų, kai kitose šalyse jis siekia per 35 ar 40 metų. Suprantama, juk Lietuva maža, ir biznis bus didesnis, jei išsterilizuosime kuo jaunesnius. Beje, nėštumas visuomet gali sukelti realų pavojų sveikatai, todėl, esant daugybei ligų, parodymams sterilizacijai atsiveria platūs horizontai. Apie Hipokrato priesakus gydyti ligas pamirštama. Leistina pjaustyti sveikus žmogaus organus.
Ypač pelninga yra kontracepcijos plėtra medicinoje. Štai projekte numatytos nuostatos dėl kontraceptinių priemonių: skubios kontraceptinės priemonės be receptų, nemokamai arba sumažintomis kainomis socialiai remtiniems asmenims, priklausantiems rizikingo elgesio grupėms.
Taigi skubios, t.y. kenksmingos moteriai ir ypač paauglystėje, “piliulės po” bus be receptų. Suprantama, ir be tėvų sutikimo.
Apie dirbtinį žmogaus apvaisinimą pasakytina daug, todėl paranku jį Seime prastumti kartu su kitomis “teisėmis”, nors visdėlto taip padaryti nebuvo labai lengva - projektui prieštaravo kai kurie parlamentarai, Bažnyčia, ir jį teko grąžinti tobulinti.
Ypač šokiruoja požiūris į paauglių ir jaunimo reprodukcinės sveikatos priežiūrą: teisė į reprodukcinės sveikatos informaciją ir draugiškas paslaugas, paauglių iki 18 metų amžiaus teisė į nemokamas reprodukcinės sveikatos paslaugas (LR Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, 2002 m.). Taigi nemokamos, draugiškos paslaugos (abortas, kontracepcija) bus teikiamos paaugliams be apribojimų, be tėvų žinios.
Reprodukcinės sveikatos žinių skleidimas ir leidimas
Reprodukcinės sveikatos paslaugų tikslai – ne tik pašalinti reprodukcinės sistemos sutrikimus ar sumažinti neigiamą jų poveikį sveikatai, bet ir palengvinti dėl to kylančią emocinę įtampą, stiprinti teigiamą reprodukcinės sveikatos paslaugų poveikį sveikatai bei didinti reprodukcinės sveikatos paslaugų draugiškumą jų vartotojams. “Draugiškos paslaugos – vartotojui palankios, specifinius jo poreikius atitinkančios paslaugos” (LR Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektas, 2002 m.). Štai kaip suprantamos specifinius poreikius atitinkančios “draugiškos” paslaugos.
Pagal tokias nuostatas ketinama įtraukti į moksleivių mokymo ir ugdymo programas ir dėstyti atskira disciplina lytinį auklėjimą ir rengimą šeimyniniam gyvenimui. Akivaizdu, kad projekto rengėjai suplaka į viena ugdymo ir švietimo sampratas. Apie tėvų leidimus tokie mokytojai net neužsimena. Koks baisus gali būti protas, jei jis netarnauja žmogui! (Sofoklis).
Koks būtų Sofoklio šauksmas Seimui priėmus šį Reprodukcinės sveikatos įstatymą!

Dr. doc. Alina ŠAULAUSKIENĖ
Ričardo Šaknio nuotrauka

© 2003"XXI amžius"


Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija