Krikštydamas kūdikius, Popiežius priminė tėvams jų moralines pareigas

Popiežius Jonas Paulius II šypsosi Ildei (dešinėje) ir Vinčesui Morgantei, laikantiems du iš krikštui Siksto kapeloje atneštų trynukų

Kaip ir kiekvienais metais, sausio 12 dieną, per Jėzaus krikšto Jordano upėje liturginę šventę, kuria buvo užbaigtas Kalėdų liturginis laikotarpis, popiežius Jonas Paulius II krikštijo kūdikius. Viešpaties krikšto iškilmė yra viena iš tų retų ir ypatingų progų, kada Šventasis Tėvas viešai suteikia Krikšto sakramentą naujagimiams. (Per Velykas jis teikia Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus suaugusiems žmonėms ir katechumenams.)
Praėjusį sekmadienį Krikšto apeigos vyko restauruotoje Siksto koplyčioje. Per Popiežiaus vadovaujamas šv. Mišias buvo pakrikštyti 22 kūdikiai – 18 berniukų ir keturios mergaitės. Visi jie buvo italai, išskyrus libanietį Eliją Dau ir lenkaitę Mariją Faustiną Kordiaš. Pirmą kartą Šventasis Tėvas pakrikštijo trynukus – keturių mėnesių brolius Frančeską, Pietrą ir Serdžijų Morgantesus. Jų tėvai yra kilę iš Sicilijos: tai Italijos valstybinės televizijos RAI korespondentas Vinčensas ir jo žmona architektė Ilda. Kaip visuomet tokiais atvejais, vienam iš Popiežiaus pakrikštytų kūdikių suteiktas Jono Pauliaus vardas.

Atskirtos Gvatemalos Siamo dvynės grįžo į tėvynę

Marija Teresė

Gvatemalos dvynės, septyniolikos mėnesių mergaitės, suaugusios galvomis ir pernai rugpjūtį atskirtos Kalifornijos universiteto Matelio vaikų ligoninėje, pirmadienį išvyko namo papuoštos tiaromis. Mergaičių giminės, atvykę iš pietinės Gvatemalos pakrantės tolimo kaimo, džiaugsmingai sveikino jas Gvatemalos miesto oro uoste, kur jas parskraidino specialų reisą užsakiusi kurjerių bendrovė "FedEx".
"Visi taip džiaugiamės, kad jos grįžo", - neslėpė susijaudinimo mergyčių, vadinamų Marytėmis, senelis iš tėvo pusės Venčeslavas Kviechas, netrukus apkabinęs savo sūnų ir marčią, išlipusius iš lėktuvo su abiem mergaitėmis.
Medicinos paslaugos, suteiktos dvynėms JAV ligoninėje, kainavo milijonus dolerių, bet chirurgai ir kiti gydytojai dirbo nemokamai.
Juodomis aksominėmis suknelėmis aprengtos sesutės - Marija de Chesus ir Marija Teresė Kviech-Alvares atrodė kiek suglumusios, kai V. Kviechas ir senelė iš mamos pusės laikė jas, o būrys fotografų fotografavo.

Kenčianti naujųjų amžių dvasia

Ar galime šiandien teigti, kad kenčianti dvasia yra būdingas XX-XXI amžių bruožas, nusakantis pagrindinę žmogaus būseną? Šis klausimas yra daugialypis ir surasti vienareikšmį atsakymą būtų labai sunku. Pamąstykime, ar galėjo būti kitaip, atsižvelgiant į sąlygas ir aplinkybes, kuriomis ši būsena susiformavo: du pasauliniai karai, atominio ginklo išbandymas, ekologinė krizė ir kitos nelaimės, kurias dar būtų galima ilgai vardyti, įspraudė žmogų į patį baisiausią jo būties kampą. A.Šopenhaueris rašė: “Beprasmiška užmerkti akis ir nenorėti pripažinti aiškiai išreikštos tiesos, kad tikrasis žmogaus egzistavimo tikslas yra kentėjimas”. Tačiau A.Šopenhauerio teorija, nors ir teigė kenčiančių žmonių solidarumą, įprasminant gyvenimą užuojauta kenčiančiajam bei dalyvavimu kito kančioje, iš esmės vedė prie priešiškos krikščioniškai sampratai nuostatos, tai yra prie pozityvios gyvenimo prasmės neigimo. Tai turėjo nemažos reikšmės formuojantis tolesnei Vakarų kultūrai.

Kančios išgyvenimas ribinėse situacijose

Praktinis kančios išgyvenimas buvo ypač aktualus egzistencialistams. Šiandien visų yra pripažįstama, kad žmogaus egzistencija vyksta per ribines situacijas: kaltę, kovą, kančią ir mirtį. Stipriausias ir pagrindinis kančios išgyvenimas vyksta žmogui susidūrus su mirtimi. „Mirties akivaizdoje labiausiai išaiškėja žmogiškosios būties paslaptis. Žmogus kankinasi ne vien dėl skausmo ir kūno irimo, bet dar labiau dėl amžinojo išnykimo baimės. Visiškai teisingai jis elgiasi, kai širdies nujautimu atmeta ir bjaurisi galutiniu ir visišku savo asmens suirimu. Amžinybės sėkla, nesuvedama į gryną medžiagą ir esanti žmogaus viduje, sukyla prieš mirtį” (II Vatikano susirinkimo dokumentai; GS,18). Nuo šios kovos išgyvenimo bei suvokimo priklauso individo elgesys ribinėse situacijose. Žmogus gali tiesiog rezignuoti, jaustis nepajėgus ką nors pakeisti. Tokiu atveju jį užvaldo beprasmybės jausmas, vidinis tuštumos pojūtis, atimantis viltį prasmingai gyventi, kas neretai priveda prie savižudybės. Žmogus gali bėgti nuo pasaulio, užsidarydamas savo „egzistenciniame vakuume”, arba šį bėgimą išreikšti taip pat savižudybe. Individas į kančią gali reaguoti ir herojiškai, surasdamas joje prasmę bei pasitikėdamas vien savo jėgomis. Pagaliau kančioje jis gali įžvelgti religinį metafizinį pagrindą, dėl ko žmogus nesijaučia vienas, o savo egzistenciją sieja išimtinai su Dievu, kur atsivėrimas visaapimančiai Būčiai yra ir atsivėrimas kančiai.