|
Atsiverkime meilei ir tiesai
Aldona KAČERAUSKIENĖ
Jau kelinti metai Pasaulinės gyvybės dienos proga
sostinėje rengiamos konferencijos. Tokia konferencija Pasaulinės
gydytojų federacijos Už žmogaus gyvybę Lietuvos asociacijos (pirmininkė
doc. dr. Alina Šaulauskienė), Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus (vad. prof. dr. Leonas Laimutis Mačiūnas) ir
Lietuvos teisininkų sąjungos Už šeimą ir gyvybę rūpesčiu įvyko
ir šiemet. Kai sostinė blaivėsi po nemiegotos šurmulio nakties,
gegužės 1-ąją Vilniaus Antakalnio poliklinikos konferencijų salėje
buvo aptartos moralinės pradėtos žmogaus gyvybės orumo ir neliečiamumo
apsaugos sampratos. Konferencijoje dalyvavo žinomi gydytojai kovotojai
už žmogaus gyvybę. Pranešimus skaitė doc. A. Šaulauskienė, doc.
Grąžina Drąsutienė, Janina Tartilienė, Danielius Serapinas, gydytojas
ir teologijos daktaras kun. Andrius Narbekovas. Į aptariamas problemas
naujai pažvelgė iš Kroatijos atvykęs medicinos etikos specialistas
dr. Antun Lisec.
Pirmiausia buvo aptarta nerimą kelianti Lietuvos
demografinė situacija. Nuo 1994 metų mūsų šalyje nebėra natūralaus
gyventojų prieaugio daugiau žmonių miršta negu gimsta. Vaisingo
amžiaus moteriai tenka tik 1,2 vaiko. Kad tauta neišnyktų, būtina,
jog moteris pagimdytų bent 2,1 vaiko. Tačiau Europa taip pat iš
lėto miršta. Aukščiausias vaisingumo rodiklis yra Airijoje ten
moteris per savo amžių pagimdo 1,95 vaiko. Žemiausias rodiklis yra
Italijoje tik 1,1 vaiko. Vidutiniškas Europos rodiklis 1,3 vaiko.
Nuo 1955 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu
Lietuvoje leidžiami medicininiai chirurginiai nėštumo nutraukimai
pagal moters norą iki dvyliktos nėštumo savaitės. Kas leidžiama,
tas galima, ne vienas taip galvoja. Konferencijoje konstatuota,
jog nuo 1955 metų per 49 metus netekome, pagal oficialiąją statistiką,
apie tris milijonus pradėtų žmonių gyvybių. Kartu su šiuo skaudžiu
praradimu Lietuvoje stebimi ir kiti mirties kultūros ženklai: visuomenės
senėjimas, gyventojų mažėjimas, neigiamas natūralus gyventojų prieaugis,
dideli abortų skaičiai (palyginti su kitomis Europos šalimis), moterų
ir vyrų vaisingumo mažėjimas, asmeninės atsakomybės stoka, moralinis
kritimas, piktnaudžiavimas prenatalinėmis technologijomis, užuominos
apie eutanaziją ir šeimos krizė (civilizacija be tėvo, įstatymu
įteisintos partnerystės principai, sandraugos ir kt.).
Pastaraisiais metais pastebimas nežymus abortų
skaičiaus mažėjimas. Tačiau dėl to labai džiūgauti nereikėtų didėja
kontraceptinių priemonių vartojimas.
Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, Lietuvoje
abortų skaičius nėra mažas. 2002 metais jų buvo 12 495, arba šimtui
gyvų gimusių kūdikių teko 42,5 aborto. Mums pavyzdžiu galėtų būti
Malta, Airija ir Lenkija, kur veikia Gyvybės apsaugos įstatymas.
Tačiau Europos Sąjungoje esama šalių, iš kurių šiuo atžvilgiu mokytis
nederėtų. Švedijoje ir Olandijoje negimusio kūdikio nužudymas traktuojamas
tik kaip medicininė procedūra, ir niekas nekalba apie abortų skaičiaus
mažinimą, pradėtos gyvybės išsaugojimą. Bene vienuolikoje ES valstybių
(Austrija, Belgija, Danija, Prancūzija, Suomija, Graikija, Ispanija,
Olandija, Liuksemburgas, Vokietija, Švedija) leidžiama vartoti tabletes,
sukeliančias abortą.
Konferencija atkreipė dėmesį į tai, jog abortų
pagal moters norą priskyrimas medicinos pagalbai yra neteisėtas,
nes pradėtas vaikas yra ne liga. Abortai negali būti daromi ligoninėse
ir ambulatorinėse įstaigose, kur gelbėjama žmogaus sveikata ir gyvybė.
Pasaulyje yra abortų klinikos, pačios išsilaikančios iš gaunamų
mokesčių už atliktas procedūras. Valstybė, remianti pradėtos gyvybės
orumo ir neliečiamumo pažeidimus, yra be ateities. Kadangi Lietuvoje
veikia legalaus aborto įstatymas, mūsų šalis papildo ES šalis, kuriose
negerbiama gyvybė nuo jos pradėjimo. Lietuva yra mažų Europos valstybių
grupėje, tad mirštančioje Europoje XXI a. pabaigoje galime išnykti
vieni pirmųjų. Todėl visų pirma turėtume išspręsti dirbtinių medicininių
abortų problemą. LR Seimui buvo pateiktas svarstyti Embriono teisių
apsaugos įstatymo projektas. Deja, buvo atmestas. Šį įstatymą reikėtų
pataisius vėl pateikti Seimui.
Abortas yra blogis. Doc. A.Šaulauskienė teigė:
Abortas yra moralinė, asmeninė ir šeimos problema. Abortas socialinė
visuomenės problema. Tai daugelio pasaulio valstybių dvasinė žaizda.
Gyvename abortinio mentaliteto visuomenėse ir turime apie šią problemą
prabilti skelbdami tiesą.
Kas kaltas dėl tiek daug nužudytų negimusių kūdikių?
Nužudytų ir vis tebežudomų? klausė dr. A.Lisec. Ne tik klausė,
bet ir davė atsakymą: mes visi. Pedagogai, gydytojai, žurnalistai,
dvasininkai, kad per mažai aiškina visuomenei apie baisias aborto
pasekmes, kad žino ir tyli arba kalba tarsi puse lūpų. Seksualinis
gyvenimas taps atskirtas nuo vaikų gimdymo. Saugaus sekso mokymas
mokyklose tai mokymas, kaip vengti atsakomybės, nekurti šeimos,
eiti moralinio palaidumo keliu. Su nėščia moterimi, nusprendusia
daryti abortą, turėtų kalbėti gydytojas ir kunigas. Gal ji nežino,
ką nusprendė padaryti? Gal nesuvokia pasekmių? Reikia melstis vieniems
už kitus, melstis drauge. Rengti maldingas manifestacijas prie klinikų,
kur daromi abortai, siūlė dr. A.Lisec.
Gyd. D.Serapinas, remdamasis naujausiais moksliniais
pastebėjimais, kalbėjo apie negimusio kūdikio reagavimą į skausmą,
į motinos stresą. Kai motina galvoja apie tai, kaip atsikratyti
pradėta gyvybe, vaisius patiria stresą. Jeigu kūdikiui leidžiama
gimti, motina mintyse turi jo atsiprašyti už nedorus ketinimus.
O ką daryti tiems, kurie žinojo ką daro ir vis
tiek darė? Mirties patirtis pasąmonėje, nepriklausomai nuo žmogaus
noro, palieka pėdsakus. Abortas palieka randus žmogaus sieloje.
Kaltę jaučia negimusio kūdikio motina ir tėvas, patarėjai, gydytojai
ir padėjėjai... Kaltė įvyko, jos negrąžinsi. Dabar yra tik vienas
kelias iš kaltės kalėjimo atgaila, atsiprašymas Dievo, netekto
kūdikio ir artimųjų. Dievas atleidžia. Reikia sugebėti atleisti
sau pačiam. Tik per atgailą sulaukiama dvasinio atgimimo, susitaikymo
su savimi ir Dievu. Reikia praeiti ilgą dvasinio aukos gedėjimo
labirintą, kad patirtum vidinę šventę džiaugsmą. Reikia drąsaus
tiesos liudijimo, kad pripažintum kaltę. Atgailauti sunku, bet būtina
atsitiesti. Būtina atgailaujančiam žmogui įkvėpti šventumo troškimą,
esminį atsivertimą ir asmeninį atsinaujinimą. Tai galima pasiekti
meldžiantis ir vienijantis, dažnai pasinaudojant tarpusavio pagalba,
tai doc. A.Šaulauskienės patarimai.
Pasak gyd. D.Serapino, kaltės dėl padaryto aborto
jausmą įveikti padeda pagimdytas ir su meile auginamas kūdikis
Dievo dovana. Dr. kun. A.Narbekovo nuomone, žmogiškojo gyvenimo
menas yra dorovė. Mūsų veiksmai sukuria mus pačius, jie mus apibūdina,
palieka pėdsaką asmenybėje. Kiekvienu veiksmu pridedame po plytą
prie asmenybės kūrimo ar išimame iš jos pamatų. Reikia sugebėti
aprėpti bendraminčius. Vienintelis santykis tarp žmonių yra meilė.
Ne pinigai, ne sotumas žmogų padaro laimingą, tik meilė. Visuomenė
turi pamatyti, kad yra kitaip gyvenančių ir kitokias vertybes išpažįstančių
žmonių.
Konferencija priėmė programinį pareiškimą, pateikė
siūlymus:
- Būtina nedelsiant Lietuvoje priimti embriono
apsaugos įstatymą.
- Leidimas pagal moters norą nutraukti pradėtą
gyvybę net iki dvyliktos nėštumo savaitės turi būti sutrumpintas
iki septynių aštuonių savaičių, nes tai nesuderinama su šiuolaikinio
mokslo pasiekimais, kai po aštuonioliktos pradėto vaiko gyvenimo
dienos sustabdoma širdies veikla.
- Būtina nustatyti trijų šešių dienų laikotarpį
po gydytojo siuntimo nėštumo nutraukimui, kad tėvai turėtų laiko
apsvarstyti lemtingą sprendimą.
- Už pradėtos naujos žmogaus gyvybės sunaikinimą
turi būti atsakingi abu tėvai, todėl būtinas tėvo sutikimas.
- Nėštumo nutraukimai negali būti vykdomi bendrose
ligoninėse ar ambulatorinėse įstaigose; turi būti atskiros abortų
klinikos, išsilaikančios iš savo lėšų, nes vaikas - ne liga, o
abortas - ne gydymas.
Užbaigti norėtųsi popiežiaus Jono Pauliaus II
enciklikos Evangelium vitae žodžiais: Net sunkumų ir netikrumo
apsuptas kiekvienas, nuoširdžiai atviras tiesai ir gerumui, proto
šviesos ir paslaptingo malonės veikimo dėka gali atpažinti prigimtiniuose,
širdyse įrašytuose įstatymuose (plg. Rom 2, 14-15) šventą žmogaus
gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos ir gali patvirtinti
kiekvienos žmogiškosios būtybės teisę į aukščiausią pagarbą šiai
pamatinei gėrybei. Visos žmonių bendrijos ir pati politinė bendrija
grindžiama šios teisės pripažinimu.
© 2004 "XXI amžius"
|
