Medikai ir pacientai įvairių
pagundų akivaizdoje

Lietuvos Respublikos Seimui pateikta Nacionalinės
sveikatos tarybos metinė ataskaita

Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, KMUK generalinis direktorius prof. dr. Juozas Pundzius

Nacionalinė sveikatos taryba, Lietuvos Respublikos Seimui atskaitinga sveikatos politikos koordinavimo institucija, įpareigota kasmet rengti ir teikti pranešimą Seimui apie gyventojų sveikatingumą ir sveikatos politikos įgyvendinimo būklę. Metinį pranešimą Seimui pateikė Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas, Kauno medicinos universiteto klinikų generalinis direktorius prof. dr. Juozas Pundzius. Gerbiamą prof. J.Pundzių paprašėme pakomentuoti šį pranešimą.

Nacionalinės sveikatos tarybos pranešimas pateikiamas tradiciškai kasmet. Pirmoji metinio pranešimo dalis – sveikatą sąlygojančių veiksnių analizė. Antrąja dalimi siekiama atkreipti Lietuvos Respublikos Seimo ir visuomenės dėmesį į užkrečiamųjų ligų keliamas problemas. Kodėl toks išskirtinis dėmesys būtent užkrečiamosioms ligoms?

Užkrečiamosios ligos – viena svarbiausių visuomenės sveikatos problemų ir prioritetinė ES visuomenės sveikatos programos sritis. Oficialiais duomenimis, Lietuvos sanitarinės higienos būklė yra patenkinama. Labiau neramina ligos, plintančios lytiniu būdu, būdingos tam tikriems sluoksniams, atskirties grupėms: kaliniams, prostitutėms, homoseksualams ir t.t. Palyginti su Latvija ir Estija, mūsų situacija yra geresnė, palankesnė. Žinoma, nekalbant apie Kaliningrado sritį, kurioje yra pats didžiausias visoje Rusijoje AIDS židinys. Turėdami tokius kaimynus, tokį ugnikalnį šalia, negalime ramiai sėdėti ir nekreipti dėmesio. Privalome galvoti, ką reikėtų daryti, kad išvengtume narkomanijos proveržio. Šiuo metu atkreiptas gana rimtas dėmesys į narkotikų, ŽIV / AIDS prevenciją. Veiklos programos buvo patvirtintos. Šiai prevencijai skiriama 20 mln. litų, sudarytos komisijos Seime, įsteigta narkotikų prevencijos tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, paskirti atsakingi asmenys. Tačiau pagrindinis profilaktikos klausimas, kalbant apie narkotikų plitimą, yra žmonių švietimas, jų sąmoningumo ugdymas. Europos ekspertai akcentuoja, kad moralinė degradacija, vertybių devalvacija yra pagrindinė narkotikų paklausos plitimo priežastis. Reikia auklėti žmones, kad jie būtų atsparūs įvairiems gundymams pabandyti narkotikų. Tai viena esminių priemonių, kalbant apie užkrečiamąsias ligas. Manau, kad dauguma Seimo narių atkreipė dėmesį į Nacionalinės sveikatos tarybos rūpestį šiomis problemomis.

Kokia yra bendroji sveikatos priežiūros padėtis Lietuvoje Nacionalinės sveikatos tarybos požiūriu?

Negalime skųstis, kad Lietuvoje asmens sveikatos priežiūra yra bloga. Tai garantuoja mūsų tradicijos, Lietuvos gydytojai ir slaugytojos, kurie yra labai aukštos kvalifikacijos, teikia pagalbą net nepalaikomi gausiais finansiniais ištekliais. Mūsų medikų atlyginimai yra mažesni nei latvių, estų medikų. Tai veda krizės link, nes, atsivėrus Europos sienoms ir erdvei, atsiradus laisvai mobilumo galimybei, bus dar didesnė medikų emigracija į Vakarus, kur labai trūksta gydytojų ir slaugytojų. Ir neliks mus gydančiųjų – sakiau tai iš Seimo tribūnos.

Kokios susilaukėte reakcijos?

Įvairių klausimų buvo pateikta. Net nelogiškų: gal reikėtų mažiau rengti medikų, tada mažiau išvyks? Į tokį klausimą norisi atsakyti retoriškai: gal galima rengti medikus taip blogai, kad jie netiktų ES? Žinoma, visi supranta, kad tai nėra išeitis. Nei KMU, nei jokia kita aukštoji medicinos mokykla tikrai niekada neplanuos rengti blogų specialistų Tai tik pajuokavimas.

Tai kokia išeitis?..

Lieka vienintelis kelias, norint sulaikyti gydytojus Lietuvoje, – atlyginimų kėlimas.

Po jūsų pranešimo, pagal Seimo darbotvarkę, buvo svarstomas biudžeto paskirstymas...

Prašiau, kad Seimas, antruoju klausimu svarstantis biudžetą, paskirtų 600 mln. litų, kurie leistų padidinti atlyginimus medikams. Žinoma, prašymas nerealus. Lietuvoje šiandien negali būti planuojami ir tuo labiau skiriami tokie pinigai. Bet politikai privalo žinoti, kiek apytikriai reikia skirti, kad būtų galima bent jau tikėtis, jog Lietuvos medikų atlyginimai būtų ne dešimt kartų mažesni už ES medikų atlyginimus, o, sakykime, kokius penkis kartus. Tuomet galėtumėme apeliuoti į jų patriotizmą, prisirišimą prie šeimos šaknų, atsakomybę prieš savo Alma Mater ir pan. Apskaičiuota riba: jei atlyginimas kitose šalyse viršija daugiau kaip šešis kartus, tuomet jau jokie argumentai ar motyvai nesulaiko bet kurios pasaulio šalies piliečių savo tėvynėje. Žmogaus tokia prigimtis: jis išeina dirbti paskui pinigus.

Kokie buvo jūsų siūlymai?

Teoriškai paskaičiavus, jeigu maždaug dvigubai pakeltume atlyginimus, beveik pasiektume kritinę ribą. Žinoma, išgirdus šią sumą, reakcijų buvo įvairių. Iš valstybinių institucijų, pagal gaunamą atlyginimą, medikai yra priešpaskutinėje vietoje ir jų gaunami atlyginimai yra žymiai mažesni nei kitų šalių šios profesijos atstovų. Per mažo atlyginimo klausimas yra natūralus, keliamas teisėtai ir jį reikia akcentuoti, kad politikai žinotų esant tokią opą. Tačiau negalima sakyti, kad nieko nedaroma. Dabartinis Lietuvos Respublikos SAM ministras J.Olekas ir Vyriausybė surado 62 mln. litų, ir jie skiriami gydymo įstaigoms. Žinoma, norėtųsi bent du kartus pakelti dabartinį medikų atlyginimą, kad tik būtų mažesnis vidurkio, palyginti su ES šalių medikų atlyginimų vidurkiu, skirtumas. Tik tuomet pajusime tą 10 proc. papildomą finansavimą Lietuvos sveikatos apsaugai.

Jūsų mintys siejasi su neseniai vykusiu medikų piketu.

Reikalauti reikia, bet linkėčiau, kad Lietuvos medikai, reikalaudami savo darbo vertinimo ir atlyginimo, nebijotų pripažinti, kas jau padaryta. Sutinku, kad tai mažai, bet šiandien padėtis yra tokia. Organizuojant akciją, paremtą tiesa, ji atrodytų daug solidžiau, nepasigirstų kaltinimų melo skleidimu. Nesistebiu, kad ministras J.Olekas reagavo priešiškai. Jis pirmasis Lietuvos SAM ministras, kuris nepriklausomybės laikotarpiu daug dėmesio skyrė šiam klausimui, surado galimybę skirti minėtą finansavimą, rūpinosi tuo netgi direktyviniais metodais. Ir kai jam sakoma: niekas nedaroma, pinigų neskirta, natūralu, kad ir ministras gali tokius teiginius priimti kaip melagingus. Kalbantis tarpusavyje ir siekiant susitarimo, nereikia provokuoti pykčio, reikia kalbėti paprastai ir teisingai, įvertinant Lietuvos galimybes. Nors aš suprantu kolegas medikus. Žemdirbiai gauna kvotas, pajamas už užaugintą produkciją ir vis viena grubiomis priemonėmis (blokuoja kelius) siekia savo. Medikai inteligentiškai tyli, todėl jų niekas neklauso. Ką padarysi, pas mus atkreipiamas dėmesys tik į tuos, kurie kalba garsiai, eina į gatves... Medikai buvo priversti taip pasielgti, bet geriau, kad šito nereikėtų, kad Vyriausybė daugiau padarytų medikų labui.

Kokius minėjote kriterijus, rodiklius, apie kuriuos anksčiau nebuvo diskutuojama?

Kalbėjau apie papildomus rodiklius, kurie leidžia nustatyti sveikatos priežiūros prioritetus. Anksčiau sergamumas, mirtingumas nuo įvairių ligų, jų palyginimas su kitų šalių rodikliais būdavo tie atskaitos taškai, pagal kuriuos buvo galima nustatyti prioritetus. Reikia paminėti, kad niekas šių prioritetų Lietuvoje iki šiol rimtai neanalizavo. KMU prof. I.Misevičienės, prof. Ž.Padaigos ir Lietuvos sveikatos informacijos centro direktorės dr. A.Gaižauskienės dėka visuomenei ir Seimui pateikti rodikliai – Lietuvos gyventojų prarastųjų gyvenimo metų analizė. Paskaičiuota, kad per paskutinius dešimt metų prarasta du milijonai gyvenimo metų. Išvada: žmonės miršta anksčiau. Didžiausios priežastys yra ne kardiovoskulinės sistemos ligos (kaip buvo manoma), bet traumos, onkologiniai susirgimai ir savižudybės, kurios šiandien yra didžiausia Lietuvos bėda ir gėda. Į psichikos sveikatos gerinimą turime atkreipti labai didelį dėmesį. Vienkartine finansine injekcija nieko negalima padaryti, turi būti kompleksinis visuomenės psichikos gydymas, pradedant žiniasklaida, kuri yra užnuodyta smurtu, pornografija ir įvairiomis kitomis vertybių devalvacijomis. Reikia atkreipti dėmesį į švietimo sistemą, į šeimos santykių nutraukimus ir iš to kylančias pasekmes, kai žmogus moraliai degraduoja. Aukščiausiame valstybiniame lygmenyje turi būti sprendžiama, kaip mums patiems, mūsų visuomenei keisti požiūrį į jaunimo auklėjimą. Neapsieisime nepakvietę į talką Bažnyčios, bendruomenės narių, šeimų. Bendromis pastangomis privalome ugdyti, brandinti visuomenę, imdami pavyzdžiu kitas šalis, kur visuomenė jau brandesnė, sprendžia paklydusių žmonių, įtrauktų į vienokį ar kitokį gyvenimo liūną, klausimus, kad bent kiek optimistiškiau galėtume žiūrėti į ateitį. Nupirkti šunį, kuris užuodžia per sieną įvežamus narkotikus – nėra problemos sprendimas ir narkomanijos prevencija.

Ar akcentavote vadinamąsias visuomenės ligas?

Kalbėjau ir apie programas, kurias galima vadinti jaunimo moralės griovimo programomis. Pasisakiau prieš atitinkamai naudotinas ir taikytinas saugaus sekso mokymo programas, kurios gali būti priimtinos kaliniams ar prostitučių švietimui, bet netaikomos bendrojo lavinimo mokyklose. Tačiau tas pačias programas norima diegti bendrojo lavinimo mokyklose vaikams, net jaunesniųjų klasių moksleiviams mokyti. Tai aiškus vaikų ir jaunimo vertybių skalės žlugdymas bei moralės griovimas programomis, kurios gali būti taikomos asmenims, kuriems visuomenė jau nieko nebegali padėti, kai ištraukti žmones iš jų gyvenimo būdo išties yra labai sunku. Skambiai pavadinta „Jaunimui palankių paslaugų programa“ silpnina ryšius su šeima, tarp vaikų ir tėvų. Pasinaudodamas ja, paauglys gali tvarkyti savo reikalus nežinant tėvams. Tai nedrausmins jo, ir jaunuoliai gali būti skatinami vartoti narkotikus, pradėti ankstyvą seksualinį gyvenimą. Seimo nariai šioms mano mintims pritarė.

Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas buvo pavadintas drąsiu...

Taip, komentuojant įvardytas drąsiu pranešimu. Reikia kalbėti apie skaudulius, bet negalime sakyti, kad viskas pas mus tik blogai. Yra daug teigiamų poslinkių. Pajudėjo restruktūrizacijos procesai, kurie paskutiniu metu buvo aprimę dėl kitų politinių įvykių. Kovojant su kai kuriomis ligomis, rezultatai gerėja. Lietuvos sveikatos programoje numatyti tam tikri siekiniai, kuriuos reikia įvykdyti iki 2010 metų. 2005 metai – tarpinė rezultatų peržiūra. Trumpai peržvelgiau, kas pasiekta iki šių metų. Užsibrėžta sumažinti bendrą mirtingumą 10-15 proc., o kai kurių ligų – net 30 proc. Per šešerius metus pajėgta pasiekti vos 1 proc., kai kur 1,5 proc. Kitus procentus teks vykdyti per likusius aštuonerius metus. Ar pajėgsime? Akcentavau sritis, kurias galima paveikti protingai organizuotomis priemonėmis. Pvz., gimdos kaklelio vėžys, kurio profilaktika moksliškai įrodyta, visame pasaulyje yra efektyvi, jei ji vykdoma. Kitos onkologijos sritys, pvz., krūties vėžys, sunkiau, bet irgi paveikiamas taikant profilaktikos priemones. Kitos sritys yra sunkiau valdomos. Valdomų procesų sritims kitos šalys skiria finansavimą profilaktikai ir pasiekia neblogų rezultatų. Pvz., Ispanijos moterų sergamumas gimdos kaklelio vėžiu yra penkiolika kartų mažesnis nei lietuvių. Pas mus šiai sričiai nebuvo reikiamo dėmesio, nebuvo finansuota prevencija, sergamumas šia liga išaugo. Šios mintys toli gražu ne visiems patiko. Bet yra susidariusi tokia situacija ir apie ją kažkas turi prabilti.

Turbūt buvo klausimų ir posėdžiui pasibaigus?

Po posėdžio visuomet sulaukiu klausimų. Taip buvo ir pernai, ir šiemet. Seimo nariai sakė, kad pranešimas išsamus, aktualus, jie turi žinoti esamą padėtį. Tokia ir yra mūsų, Nacionalinės sveikatos tarybos, misija: analizuoti padėtį ir referuoti ją aukščiausiems šalies pareigūnams.

Dėkoju jums už pokalbį ir išsamų komentarą.

Kalbėjosi Džiuljeta KULVIETIENĖ

© 2004 "XXI amžius"