Iðgydymas

Ðiandien didþiausià rûpestá kelia
serganti visuomenë…

Arkivyskupas Sigitas TAMKEVIÈIUS

Antroje Karaliø knygoje pasakojama apie raupsais sirgusá kariuomenës vadà Naamanà. Norëdamas pasveikti, jis atvyko pas pranaðà Eliziejø. Pranaðas liepë serganèiajam septynis kartus pasinerti Jordano upëje, ir þmogus pasveiko. Dëkodamas uþ patirtà malonæ, Naamanas norëjo palikti dovanà, taèiau Dievo þmogus grieþtai atsisakë jà priimti, – pranaðui reikëjo ne dovanos, bet þmogaus atsigræþimo á tikràjá Dievà. Tuomet pagydytasis paþadëjo, jog nuo ðiol jis tarnausiàs tiktai vienam Vieðpaèiui (plg. 2 Kar 5). Þmogus visiðkai pasveiko: dingo raupsai, o ðirdyje suðvito tikëjimas Dievu.

Sunkios ligos kamuojamas Naamanas galvojo tik apie savo sveikatà ir nesuvokë, jog pati didþiausioji jo bëda – stabmeldystë. Ir ðiandien daugelis ligoniø mano, kad sveikata yra pats didþiausias jø turtas ir dël jos jie nieko negaili. Daþnai sveikatos ieðkoma uþsienyje, ryþtamasi net pavojingiausiems eksperimentams, kad bet kokia kaina bûtø susigràþinta sveikata. Tik maþuma þmoniø supranta, jog didþiausias turtas yra ne fizinë, bet dvasinë sveikata, kurios pagrindas – þmogaus vidinë darna, pasiekiama per dorà gyvenimà ir tikëjimà Dievu. Dvasinë sveikata yra tokia svarbi, jog daþniausiai nuo jos priklauso ir fizinë sveikata.

Naujajame Testamente randame daug pasakojimø apie Jëzaus pagydytus þmones. Jëzus visada klausdavo ligonio, ar jis tikás, ir tik tuomet pagydydavo. Kai raupsuotasis atëjo padëkoti uþ sugràþintà sveikatà, Jëzus jam pasakë: Tavo tikëjimas iðgydë tave (Lk 17, 19).

Ðiandien didþiausià rûpestá kelia ne paskiro þmogaus liga, nes ligoniø visada bus, bet serganti visuomenë. Visuomenës ligos poþymiai – tai moraliniø normø nepaisymas, didelis nusikalstamumas, pakrikusios ðeimos, likimo valiai palikti vaikai ir daugybë beprasmiø saviþudybiø. Atrodo, tarsi kaþkoks demonas bûtø apsëdæs visà visuomenæ. Kur iðeitis? Perskaitæ partijø programas, nuðvieèianèias Lietuvos ateities vizijà, rasime samprotavimø apie algas ir pensijas, planus ir pinigus, bet tik nedaugelis bando þvelgti giliau ir kalbëti apie dvasinæ tautos sveikatà.

Tavo tikëjimas iðgydë tave, – pasakë Kristus pasveikusiam raupsuotajam. Kodël tikëjimas neiðgydo mûsø visuomenës? Juk tikinèiaisiais save laiko vos ne visi mûsø tautieèiai. Anà dienà tikybos mokytoja papasakojo apie savo patirtá mokykloje. Ji per pamokà pirmokëliø paklausë, ar jie yra kà nors girdëjæ apie Jëzø. Vaikai susiþvalgë, bet niekas neþinojo, kas gi yra tas Jëzus. Pagaliau vienas vaikas pasakë ið tëvø girdëjæs apie Jëzø. Kà rodo ðitas faktas? Ðeimose daugelis tëvø nekalba su vaikais apie Dievà, nes jø kasdieniame gyvenime svarbiausi yra pinigai, televizija, kasdieniai rûpesèiai, tik ne Dievas. Norëdami vaikams gero, tëvai leidþia juos á tikybos pamokas, vildamiesi, jog tikëjimas pravers jø gyvenime. Taèiau lieka neatsakytas klausimas, ar mokyklos suole pasëta tikëjimo sëkla prigis vaikø ðirdelëse, kai namie tikëjimui augti nëra sàlygø? Neabejotinai sunyks. Ar tuomet vos rusenantis tikëjimas galës bûti atrama þmogaus gyvenimo kelionëje? Gyvenimo patirtis liudija, jog negalës.

Jëzus Kristus mums paliko brangø Evangelijos ir Atpirkimo slëpiniø turtà, kuriuo pasinaudodami galime susikurti nuostabiai graþø gyvenimà èia, þemëje, ir saugiai keliauti á amþinuosius Tëvo namus. Taèiau tas turtas daugeliui lieka kaip nepasiekiamas lobis, ir þmonës blaðkosi tarp piramidþiø, burtø, ufonautø ir kitokiø „Naujojo amþiaus“ prietarø.

Dievo þodis kvieèia mus ieðkoti ne tiek fizinës sveikatos, kiek gilesnio Dievo paþinimo. Kà padës kompiuteriai, internetas ar stipri sveikata, jei nemokësime mylëti, jei skaldysimës á tarpusavyje besikivirèijanèias partijas ir koalicijas, jei garbinsime tik Mamonà, bet nepaþinsime mus iðgelbëti galinèio Jëzaus Kristaus.

Apaðtalas Paulius, bûdamas kalëjime, tikëjimo broliui Timotiejui raðë: Mylimasis! Prisimink prikeltàjá ið numirusiø Jëzø Kristø. (…) Jei mes su juo numirëme, su juo ir gyvensime. Jei iðtversime, su juo ir karaliausime (2 Tim 2, 8 – 12)). Štai ko reikia mûsø visuomenei ir kiekvienam ið mûsø. Gerai paþinti Jëzø ir Jo Baþnyèià yra svarbiau nei loterijoje iðloðti milijonà. Ðiandien daugelis dorø lietuviø baiminasi, kad, neduok Dieve, nauji tautos gelbëtojai nenuvestø Tëvynës á Rusijos glëbá. Ði baimë pagrásta. Taèiau ne maþiau pavojingi ir materializmo bei hedonizmo ðunkeliai. Daugelis norinèiøjø bûti tautos vedliais dvasiðkai serga ir, kas skaudþiausia, ðito net nesuvokia. Taèiau turëkime viltá. Apie jà kalba apaðtalas: Dievas yra iðtikimas net tuomet, kai mes bûname jam neiðtikimi. Jëzus Kristus, kadaise pagydydavæs raupsuotuosius, prikeldavæs net mirusiuosius, prikels ir mus gyvenimui, jei su tikëjimu atsigræðime á Já. „Tavo tikëjimas iðgelbëjo tave“, – nûdienos sutemose neðiokime savo ðirdyse ðiuos Vieðpaties þodþius kaip didþiausià geresnio gyvenimo viltá.

Homilija Kauno Arkikatedroje 2004 m. spalio 10 d.

© 2004 "XXI amþius"