Pasaulio demografinė kaita:
mitai ir realybė

Mindaugas BUIKA

Ideologinės nuostatos sąlygoja tvirtinimų vienpusiškumą

Ne tik katalikiškoje, bet ir pasaulietinėje tarptautinėje žiniasklaidoje buvo smarkiai sukritikuota aiškų ideologinį atspalvį turinti Jungtinių Tautų gyventojų fondo UNPFA ataskaita „Pasaulio gyventojų padėtis 2004“ („State of World Population 2004“), kurioje nepagrįstai manipuliuojama statistikos duomenimis reikalaujant didesnį dėmesį skirti gimstamumo kontrolei ir kontracepcijai. UNPFA, kuris yra liūdnai pagarsėjęs savo agresyvia gyventojų skaičiaus ribojimo politika, įskaitant sterilizacijos ir aborto skatinimą, - jis pats tai vadina „reprodukcinės sveikatos ir šeimos planavimo priemonėmis“, - naujajame pranešime reikalauja padidinti metines kontracepcijai skirtas lėšas 55 proc. (nuo 7,1 mlrd. dolerių iki 11 mlrd.). Taigi, anot Jungtinių Tautų gyventojų fondo, bus stabdomas žmonių skaičiaus augimas Trečiajame pasaulyje, kuris neva yra atsakingas už skurdą, badą ir ekologines problemas.

UNPFA rugsėjo viduryje paskelbto dokumento, skirto prieš dešimtmetį (1994 metais) Kaire vykusiai pasaulinei demografijos klausimais konferencijai prisiminti, duomenimis, planetos gyventojų skaičius, dabar siekiantis 6,4 milijardo, kasmet išauga 76 milijonais. Ir nors augimas yra sumažėjęs, - praėjusį dešimtmetį pasaulio gyventojų kasmet priaugdavo iki 90 milijonų, - tačiau prognozuojama, kad 2050 metais planetoje bus 8,9 milijardo žmonių arba 40 proc. daugiau nei dabar. Apie 90 proc. gyventojų skaičiaus augimo tenka besivystančioms Trečiojo pasaulio valstybėms, kur yra rimčiausios socialinės problemos: UNPFA teigia, kad iki 2050 metų penkiasdešimties varginiausių valstybių gyventojų skaičius patrigubės ir sudarys 1,7 mlrd.

Toks tvirtinimų vienpusiškumas tiesiog „bado akis“, ypač žinant, kad demografai vis dažniau perspėja dėl gimstamumo mažėjimo - pasaulyje vidutiniškai gimstamumas sumažėja nuo šešių vaikų vienai moteriai 1972 metais iki 2,9 vaiko dabar – ir jo neigiamų socialinių pasekmių. (Beje, UNPFA savo ataskaitoje irgi priverstas konstatuoti spartų visuomenės senėjimo procesą, ypač ryškų per ateinančius penkis dešimtmečius: gyventojų, kurių amžius viršija 65 metus, dalis Šiaurės Amerikoje per tą laiką išaugs nuo 12 proc. iki 21 proc., Europoje – nuo 13 proc. iki 28 proc., o Azijoje netgi patrigubės – nuo 6 proc. iki 19 proc.)

Atsiliepdamas į Jungtinių Tautų institucijos minėtame pranešime tebesitęsiantį prognozavimą dėl „demografinio sprogimo“ neigiamų pasekmių, žinomas apžvalgininkas Maiklas Mejeris populiariame JAV savaitraštyje „Newsweek“ paskelbtame straipsnyje tai pavadino „nebaigta istorija“. Iš tikrųjų iki 2050 metų pasaulio gyventojų skaičius dar didės, bet vėliau dėl gimstamumo smukimo ims sparčiai mažėti, todėl, jo nuomone, dabar veikiau reikėtų kalbėti apie „depopuliacijos procesą“, kuris daugelyje šalių jas prasidėjęs ir turi atitinkamų socialinių pokyčių.

Gyventojų stygiaus neigiamos socialinės pasekmės

Daugelis jau priprato prie žinių apie neigiamas demografines tendencijas Europoje, kur beveik visose šalyse gimstamumas yra žemesnis nei 2,1 vaiko vienai moteriai, kas reikalinga tėvų kartai atstatyti. M.Mejeris kaip pavyzdį nurodo Vokietiją, kurioje gimstamumas – 1,4 vaiko moteriai (maždaug toks dabar yra visos Europos vidurkis) ir kuri, ekspertų tvirtinimu, per ateinančius 40 metų praras penktadalį gyventojų – precedento neturintis atvejis taikos laikotarpiu. Jeigu Vakarų Europos šalyse, kuriose gyventojų tankis yra palyginti didelis bei tam tikrą stabilumą palaiko nuolatinė imigracija, tai kas po pusės šimto metų bus „ištuštėjusioje“ Rytų Europoje, kur mažą gimstamumo problemą dar labiau aštrina jaunų žmonių išvykimas gyventi į užsienį bei bendras palyginti nedidelis gyventojų tankis, sunku net ir numatyti.

Pavyzdžiui, Estijos ir Olandijos plotas panašus – 45 ir 41 tūkstantis kvadratinių kilometrų. Tačiau Estijoje gyvena 1,3 mln. žmonių, o Olandijoje – 16 milijonų. Dėl mažo gimstamumo iki 2050 metų abi šalys gali prarasti po 25 proc. gyventojų, tačiau dėl mažo gausumo Estijoje demografinė padėtis bus nepalyginti sunkesnė. Pokomunistinėse Rytų Europos šalyse jaunimo kol kas yra daugiau nei Vakarų Europoje, kur žmonių gimstamumo krizė jau tęsiasi du tris dešimtmečius. Dėl to kai kuriuose miestuose, pavyzdžiui, Austrijos sostinėje Vienoje, pensininkai jau sudaro didesnę pusę gyventojų. Tačiau dabar sumažėjęs gimstamumas Rytų Europoje dramatiškai atsilieps ir šio regiono gyventojų skaičiaus smukimui: prognozuojama, kad iki XXI a. vidurio Rumunija neteks 27 proc. gyventojų, o Bulgarija – net 38 proc.

Aptardamas galimas socialines demografinės krizės pasekmes M.Mejeris pateikia Italijos ekspertų prognozes (šioje šalyje gimstamumas yra mažiausias Europoje – vidutiniškai 1,2 vaiko tenka vienai moteriai), kad per ateinančius keturis dešimtmečius darbinio amžiaus gyventojų skaičius sumažės 40 proc. Atitinkamai išaugusi pagyvenusių žmonių dalis sąlygos vartojimo mažėjimą (senieji nesivaiko madų ir naujovių, jų poreikiai kuklesni), o tai neigiamai atsilieps ekonomikai. Sąlyginė pensininkų gausa perkraus valstybės socialinę sistemą, kurią išlaikyti savo mokesčiais turės vis mažesnis dirbančiųjų skaičius. M.Mejeris pastebi, kad neseniai vykusios demonstracijos ir streikai Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje bei Austrijoje, protestuojant dėl vyriausybių pastangų pradėti pensijų sistemos reformą, rodo, kad ateityje Europoje vyks dar didesnės socialinės grumtynės tarp vyresniųjų ir jaunesniųjų kartų.

Besivystančiose šalyse padėtis dėl spartaus gimstamumo mažėjimo gali tapti dar labiau dramatiškesnė, nes pensijų ir bendrai socialinės rūpybos sistemos jose yra silpnos arba jų iš viso nėra. Kinijos ekonomika dėl užsienio investicijų gausos dabar rodo įspūdingą augimą, tačiau jau apie 2015 metus dėl „vieno vaiko šeimos“ politikos išryškės pigios darbo jėgos stygius. Kinų ekspertai kalba apie vadinamąją 4-2-1 socialinę problemą, kai vienas dirbantis žmogus bus atsakingas už dviejų savo tėvų ir keturių senelių išlaikymą. Daugelyje kitų Trečiojo pasaulio šalių tokios griežtos gimstamumo kontrolės kaip Kinijoje nėra, tačiau plintanti urbanizacija, skatinama kontracepcija, sterilizacija ir abortai sąlygos didelius neigiamus demografinius pokyčius.

Šventojo Sosto ryžtinga laikysena Kairo konferencijoje

Meksikoje senėjimo procesas toks spartus, kad po kelių dešimtmečių šalies gyventojų skaičius ne tik nustos augęs, bet amžiaus vidurkiu netgi pralenks Jungtines Valstijas. Panaši padėtis yra daugelyje kitų Lotynų Amerikos valstybių, taip pat ir Brazilijoje, kur praėjusiais dešimtmečiais nemaža dalis moterų įvairiais apgaulės būdais buvo sterilizuotos. Gimstamumo rodikliai Afrikos šalyse lieka didžiausi, bet ir ten jie mažėja, nors neatrodo, kad dėl to „juodojo žemyno“ visuomenė taptų turtingesnė. Greičiau atvirkščiai: kaip teigia demografinį procesą stebintis Italijos katalikų laikraščio „Awenire“ žurnalistas Rikardas Kasčiolis, per pastarąjį dešimtmetį gimstamumo lygis Afrikoje sumažėjo vidutiniškai nuo 6,65 vaiko vienai moteriai iki 4,91 vaiko, tuo tarpu skurdas per tą patį laikotarpį žemyne išaugo 43 proc.

Pasak jo, nepagrįsti gąsdinimai dėl „demografinio sprogimo“ ir vaisingumo mažinimo propaganda, kuo nuolat užsiima Jungtinių Tautų gyventojų fondas, visuomet buvo argumentas tam tikrai daliai Vakarų visuomenės politinio elito, kuris siekia visuotinio konsensuso dėl aborto bei kitų su krikščioniška morale nesuderinamų būdų įteisinimo gyventojų skaičiaus kontrolei. „Problema yra ta, kad tarptautinių institucijų lygiu vietoje realių demografinių problemų sprendimo bandoma prastumti savas ideologines nuostatas, - sakė R.Kasčiolis duotame interviu katalikų žinių agentūrai „Zenit“. – Tai veda prie finansinių resursų skyrimo politikos, kuri ne tik yra nenaudinga, bet netgi pavojinga dėl dviejų priežasčių – minėtos lėšos nepanaudojamos tikrajai besivystančių šalių pažangai paremti, bet nukreipiamos gyventojų senėjimo tendencijoms stiprinti“.

1994 metais, vykstant minėtai pasaulinei demografijos problemų konferencijai, buvo bandoma priimtoje Veiksmų programoje kaip gimstamumo kontrolės priemonę pirmą kartą įteisinti ir abortą, tačiau Šventasis Sostas tam griežtai pasipriešino. Po aštrių diskusijų, Vatikaną parėmus dar 40-iai valstybių, buvo pasiektas konsensusas ir patvirtintoje Veiksmų programoje aiškiai įrašyta nuostata, kad „abortas jokiu atveju negali būti laikomas šeimos planavimo priemone“. Tačiau UNFPA savo propaganda ir veiksmais – pavyzdžiui, paremdamas Kinijos komunistų režimo vykdomą „vieno vaiko šeimos“ politiką – toliau stengiasi plėtoti negimusios gyvybės naikinimą pasaulyje.

Atsižvelgdama į tai, Jungtinių Valstijų prezidento Džordžo Bušo administracija 2002 metais nutraukė UNFPA finansinę paramą. (Iki tol amerikiečiai Jungtinių Tautų gyventojų fondui iš biudžeto skirdavo 34 milijonus dolerių. Galima prisiminti, kad 1994 metais Kairo konferencijoje – tuomet JAV prezidentas buvo liberalus demokratas Bilas Klintonas – JAV delegacija, vadovaujama viceprezidento Alo Goro, su visu radikalumu priešinosi Šventojo Sosto pozicijai dėl gyvybės ir šeimos gynimo ir stengėsi įtvirtinti aborto metodą Veiksmų programoje. Tačiau Vatikaną parėmė dar apie 40 katalikiškų ir musulmoniškų valstybių, todėl tas pastangas pavyko užblokuoti.)

Vyriausybės turi kontroliuoti lėšų naudojimą

Taigi dabartinė prezidento Dž.Bušo vyriausybė, nutraukdama UNFPA finansavimą ir tuo sukeldama didelį liberaliosios Europos Sąjungos vadovybės pasipiktinimą, iš esmės veikė suderintai su Kairo konferencijoje pasiektu konsensusu, jog mokesčių mokėtojų pinigai negali būti skiriami abortui – Kinijos atveju, netgi prievartiniam abortui – skatinti prisidengus „humanitarinės paramos“ etikete. Dėl panašios priežasties prieš kelerius metus Šventasis Sostas nutraukė paramą Jungtinių Tautų vaikų fondui UNICEF, nes po šios institucijos priedanga besivystančiose šalyse veikia grupės, bandančios primesti savąjį moters „reprodukcinės sveikatos“ supratimą, nesibodėdamos pradėtosios gyvybės naikinimo.

Rugsėjį UNFPA savo naująja ideologiškai angažuota ataskaita „Pasaulio gyventojų padėtis 2004 metais“ ir raginimais toliau stiprinti kontracepcijos bei šeimos planavimo finansavimą iš esmės pažeidžia Kaire pasiekto tarptautinio susitarimo nuostatas, todėl nusipelno visuotinio pasmerkimo. Tą pažymėjęs Vatikano Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas priminė Jungtinėms Tautoms priklausančių šalių vyriausybių pareigą kontroliuoti, kaip yra naudojamos valstybių skiriamos lėšos įvairioms JT struktūroms. „Privalo būti priminta, kad organizacijos teturi tik vykdomąją galią ir neturi viršyti mandato suteikiamų įgaliojimų pagal vyriausybių pasirašytus susitarimus“, - aiškino kardinolas R.Martinas, kuris pats ilgą laiką yra buvęs Vatikano nuncijumi Jungtinėse Tautose.

Jam pritaria ir dabartinis Šventojo Sosto stebėtojas JT institucijose Ženevoje arkivyskupas Silvanas Tomazis, kuris neseniai CESPAS žurnale paskelbtame pareiškime pabrėžė, kad 1994 metų Kairo konferencija nustatė pasaulinės demografinės politikos „filosofinius pagrindus“, todėl naujos ideologijos jai primesti negalima. „Bandant įteigti, kad neva gyventojų perteklius skatina skurdo didėjimą, yra atmetama prigimtinė teisė, o žmogiškojo asmens vertė ir orumas tampa nesvarbiu dalyku“, - aiškino arkivyskupas. Jis taip pat pastebėjo, kad, įsivyravus požiūriui, jog gerovė prasideda ir baigiasi ekonomika, kas sąlygoja socialines ir politines programas, tada „religijos taps tiek priimtinos, kiek derinsis prie šių nuostatų, o jeigu kliudys – turės būti eliminuotos“.

Arkivyskupas S.Tomazis taip pat teigė, kad UNFPA savo dokumentuose nuolat deklaruoja kovą su skurdu, tačiau pagrindinis jo tikslas – ne rūpinimasis bendruoju gėriu, bet gimstamumo kontrole, kuris yra parodomas kaip neva pagrindinė kliūtis pažangai. Tačiau iš tikrųjų neretai yra priešingai: labiausiai atsilikusios šalys nebūtinai turi daug gyventojų, o kai kuriose jų netgi jaučiamas stygius. „Svarbiausias pažangos šaltinis yra žmonių kūrybingumas, tuo tarpu, kaip rodo patyrimas, visuomenės, kuriose vyksta spartus senėjimo procesas, yra nepajėgios inovacijoms“, - pabrėžė Vatikano atstovas.

Vyskupas S.Tomazis taip pat priminė, jog pažangai skatinti yra būtini ir kiti faktoriai: žmogiškųjų resursų ugdymas, geresnis materialinės gerovės paskirstymas, kam dažnai priešinasi politinė valdžia, bei neturtingų šalių turimos produkcijos patekimas į tarptautines rinkas, ką neretai žlugdo turtingų valstybių protekcionistinė politika.

© 2004 "XXI amžius"