|
Išeiti iš narkotikų labirinto - būtina!
Rasa NORKUTĖ
Lietuvos nepriklausomybė atnešė viltį, jog žmonės
sieks ir vidinės laisvės. To paties mokys ir savo vaikus. Kol vaikai
nuo pat pirmos klasės skrajoja savo sielų labirintuose ieškodami
savojo kelio, Švietimo ministerija kepa ir įteikia parengtus vienodus
receptus. Pagal tuos receptus kiekvienam dalykui numatomas žinių
bagažas. O kur žinios apie savarankišką gyvenimą, mokėjimą orientuotis
jauniems žmonėms įvairiose gyvenimo situacijose?
Vaikai vystosi, bręsta. Kai tėvai lieka vaiko
nesuprasti, kaltinama mokykla, kuri vaiką pradeda auklėti nuo šešerių
septynerių metų. Iki tol auklėja tėvai, seneliai, močiutės, darželis.
Tačiau svarbiausia tėvų meilė, švelnumas savo vaikui, paisymas
jo nuomonės, atjauta, supratimas. Šeimoje ir mokykloje vaikas turi
jaustis saugus.
Koks vaikas išeis į gyvenimą, jei jo namai mūšio
laukas, o mokytojai nesidomi, kas vyksta vaiko sieloje? Tada jis
pajunta priešiškumą tėvams, mokyklai, užsidaro savyje, tampa pasyvus,
abejingas. Kartais vaikas, tarsi keršydamas už savo netikusį gyvenimą,
stengiasi daryti ką nors bloga: darkyti, laužyti suolus šitaip
patirti aštrių pojūčių.
Būkime atviri: daugiau nei pusė vaikų iš tėvų
namų ir mokyklų išsineša pačius geriausius prisiminimus. Norėdami
pakeisti padėtį, pirmiausia turi keistis tėvai ir mokytojai. Tad
juos pirmiausia reikia išmokyti.
Taigi išaugo išorinio pasaulio pažinimas. Dabartiniai
mokslo tyrimai patvirtino Bažnyčios mokymą apie žmogaus dvasinę
kilmę ir pabrėžė dvasinio peno būtinybę. Tenka apgailestauti, jog
ekonominės pažangos trauka užgožia dvasinius reikalus. Jautresnės
sielos žmonės dažnai palūžta, bėga nuo gyvenimo. Skaudžiausiai į
tai reaguoja vaikai. Tad visų nedorybių ir jų priežasčių reikia
ieškoti vidiniame žmogaus pasaulyje ir rasti priežastis, kodėl jauni
žmonės tampa rūkoriais, alkoholikais, narkomanais.
Sugriuvus sienoms į Lietuvą atkeliavo narkotikai.
Tai opi problema mūsų visuomenei. Toji problema, tarsi koks svetimžodis,
mums buvo tolimas, neturįs nieko bendra su mūsų gyvenimu. Žinojome,
kad kažkur, už geležinės uždangos, keistuoliai save linksmina įvairiais
kvaišalais: hašišu, opijumi, visokiais haliucionogenais ir daugybe
kitų.
Dabar jau ir mes žinome. Tad, nelaukdami dar didesnio
narkomanijos protrūkio, paklauskime savęs ar nėra čia ir mano
kaltės? Kai suprasime save, tada ir vaikams galėsime pateikti gyvenimo
sampratą be narkotikų. Poetas J.Marcinkevičius 1983 metais Dienoraštyje
be datų rašė: Suprasti žmogų! Tai be galo daug, tai beveik nepasiekiama,
nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje.
Taigi suprasti save suprasti kitą suprasti save.
Kada Lietuvoje prasidėjo kvaišalomanija? Ji buvo
pastebėta hipių judėjimo laikais, apie septintojo dešimtmečio vidurį.
Antrąjį žingsnį pagreitino naminis heroinas. Liūdniausia, jog tai
įvyko po nepriklausomybės atkūrimo. Vartoti kvaišalus pradėjo vis
jaunesnio amžiaus moksleiviai, akademinis jaunimas. Šalia narkotikų
visada žengia AIDS. 60 proc. sergančiųjų vartojo narkotikus.
Šiandien kvaišalus vartoja trylikamečiai ir jaunesni.
Deja, beveik visi iš jų jau ragavę alkoholio ir rūkalų. Nuo 1999
metų kvaišalų, alkoholio ir cigarečių vartojimas pradėjo artėti
prie pavojingos ribos. Ne vienas bandė žudytis arba žudyti kitus.
Narkomanijos prevencijai valstybė skiria milijonus litų. Kur tie
milijonai? Jų nebėra! Ir girdžiu per televiziją: kova su narkomanija
beviltiška. Gal narkotikus įteisinti? klausia kažkas. Vienas
Seimo narys kartą tą pasiūlė. Kai kurie gydytojai netgi tikina:
yra žmonių, gimstančių su polinkiu į kvaišalus.
Kalbama apie centrus narkomanų reabilitacijai.
Tokių vienas kitas jau yra. Negi buvęs ar esantis narkomanas nesupranta
jei iš narkotikų liūno ir išlįsi, vis tiek teks ligą ilgai gydyti,
ir tai tik didžiulėmis valios pastangomis. Kvaišalas lyg kokia džiova
išsigydei, jei dar nepavėluota, bet vis tiek būk atsargus.
Jaunas žmogus, paragavęs normalią narkotikų
dozę, pajunta ypatingą būseną, vadinamą kaifu. Atrodo, pajuto
žvalumą, jaudulį, kažkokią jėgą. Tai labai apgaulinga būsena, keistas
atsipalaidavimas nuo skubančio laiko, atsakomybės nebereikia logiškai
samprotauti, mokytis ar dirbti. Atrodo, pasimėgavai ta palaima,
ir užtenka. Narkotikas besotis: jo reikės rytoj, poryt ir vis didesnėmis
dozėmis, kurioms prakeikimas! reikia pinigų! Jaunas žmogus
priklausantis nuo tėvų iš kur ims litų? Šitaip žengiama į nusikaltimą.
Galutinai savo auką pasiglemžia giltinė!
J.Marcinkevičius rašė: O amžiau, prakeiktas ir
mylimas amžiau! Nuvertinai Dievą, nuvertinai žmogų, iškeldamas robotą
aklą mašiną dėsningą gyvybės idėjos smukimą.
Sustatykime į eilę narkotikus, kuriuos vartojant
sutrinka psichika ir elgesys. Štai jie: alkoholis, opiodai, kanapinoidai,
raminamieji ir migdomieji, kokainas, stimuliatoriai ir kofeinas,
haliucinogenai, uostomieji klijai, tabakas ir kt.
Pavyzdžiui, heroinas morfijaus ekstraktas. Jį
leidžia į raumenis. Suleidus nešvariu švirkštu, pasirodo kraujas.
Ši liga panaši į Parkinsono ligą suparalyžiuoja! Jaunuolis pasakojo,
kad jam reikėjo ne tik heroino, bet jį apsėdo beprotiškas noras
badytis adatas. Iš pradžių lyg ir pajuto malonumą, bet kartu užvaldė
ir noras jausti badymosi skausmą. Po dvejų metų giltinė užsimojo
dalgiu
Pažinojau Steponą, pirmo kurso studentą. Gabus
buvo, mokslininko karjeros siekė. Jis pasakojo: Pirmą kartą parūkiau
žolės. Lengviau pasidarė. Tik nesupratau, kodėl kitą dieną vėl
norėjau pajutau sunkiai paaiškinamą trauką, kažkokį salsvą kvapą,
kurio man prireikė kasdien. Nesugebėjo šis jaunas žmogus atsikratyti
baisaus įpročio pasikorė.
Skaitome žiaurias pasakas, kur žmonės nelabiesiems
gyvenimus parduoda už pinigus. Nelabieji žmogų dažnai apgauna. Morfijus
paprasčiausiai suvilioja malonumais ir pribaigia.
Klausiau devintokų, dešimtokų, spėjusių paragauti
narkotikų. Suko akis į šalį, bet vis tiek sakė madinga, problemos
sumažėja, linksmiau šokti, dainuoti. Tik sunkiau mokytis pasidaro,
kol išsipagirioji.
Kai dar ne visai degradavusį, bet be narkotikų
nebegalintį gyventi paklausiau suaugusįjį, šis su kartėliu pastebėjo:
Potraukis narkotikams formuojasi vaikystėje, kai niekas nesulaiko,
kai šeimoje nepadedami tvirti pamatai.
Reikia pripažinti, kad nemažos dalies šiuolaikinių
žmonių vidinis pasaulis būna skurdus: jie niekuo nesidomi, žiniasklaida
jų taip pat nedomina. Ne vien tų, kurie teisinasi nerandą darbo,
nesą pinigų. Ir turtuoliai, ir jų vaikai įklimpsta į narkotikus.
Narkomanas praranda bet kokią baimę: vogti, žudyti, ropoti keturiom,
smirdėti. Laiku įspėjus nuo cigarečių išsigelbstima, nuo baltosios
karštligės ar kepenų cirozės irgi kartais pavyksta, nuo narkotikų,
jei per toli nueita, - NIEKADA!
Grįžkime prie narkotikų prevencijos tos - mokamos.
Įvairūs užsiėmimai mokyklose, klasėse, būreliuose. Paskaitos, šūkiai:
Narkotikams ne! Ką tai duoda? Nieko! Ar tėvai, mokytojai su
kiekvienu vaiku pakalba atskirai? Negirdėjau. Ar paskaita visai
klasei minios šauksmas? Taip. Ar paklausia tėvai ar mokytojai
vaiko, kodėl jį traukia draugo ar svetimo pasiūlytas kvaišalas?
Kodėl tik už kampo beveik verčiamas ragauti veltui? Negirdėjau
tokių atvirų klausimų.
Jei mokytojas nori išmokyti vaikus gimtosios kalbos,
matematikos, istorijos ar kitų mokslo disciplinų, jis tuos dalykus
turi pats gerai išmanyti ir labai juos mylėti. Ir su tokia pat meile
juos perteikti savo mokiniams.
Garsusis psichologas G.Jungas teigė, kad išsigelbėti
nuo įvairių kvaišalų žmogus turi išmokti keisdamas požiūrį į save
ir pasaulį, keisdamas pasaulėžiūrą. Pirmiausia viso to moko tėvai,
paskui mokykla. Jei to neišmokstama, tai ir lieka žmonės nesupratę,
kad narkomanų gviešiasi giltinė, o narkobiznis pelningas verslas,
kurio prekijai sėda į kalėjimus.
Neužtenka tėvams kalti į vaikų galvas, kad jie
turi būti geriausi, darbščiausi, mokyčiausi, negerti, nerūkyti,
nuo narkotikų bėgte bėgti. Ir mažas vaikas supranta: nepateisins
jis tėvų lūkesčių. Tada pradeda ieškoti kitų, kuriems nereikės
tapti tėvų įkaitais. Tad apsisvaiginimas narkotikais sušvelnina
nepakenčiamą vaiko gyvenimą. Taip ir ateina į paauglystės metus
savo problemas slėpdamas savyje, pasiteisindamas kvaišalais. Jeigu
dar tėvų nesutarimai, skyrybos ar vieno iš jų kalėjimas?
Tėvai vargsta, dirba, krauna materialines gėrybes
vaikai tegul mokosi. Ir auga vaikas, neradęs paaiškinimo apie
buvimo esmę šioje žemėje. Taip ir užkliūva už narkotikų saujos.
Prisiminkime poetės Aldonos Puišytės ketureilį:
Ak, skubantys vieškeliais, broliai ir sesės.
Nors mirksnį sustokim po amžių svarstyklėm.
Ką mylim, ką ginam, kur skubam, kuo tikim.
© 2004 "XXI amžius"
|
