Skyrybų problemos

Angelė eidama mąstė: tik tas gali pajusti žodžiais nenusakomą sielos virpulį, kas po penkerių metų, praleistų kalėjime, grįžta namo. Ar kas jos laukia, ar pasitiks išskėstomis rankomis ir džiaugsmingai apkabins, seniai atleidęs už patirtas nuoskaudas? O gal priešingai: atstums ir dar priekaištų žarijomis apsvilins? Ji buvo tvirtai įsitikinusi, kad neužsitarnavo tų gėdos ženklu pažymėtų penkerių metų, kad mažiausiai kalta dėl to, kas įvyko ir už ką teko skaudžiai nukentėti. Tačiau nusprendė niekam nesiskųsti, kad dėl didelių trūkumų, rastų parduotuvėje revizijos metu, ne ji viena kalta, o teisingiau, - mažiausiai kalta. Darbo draugės pasinaudojo jos nuolankumu ir nesugebėjimu gintis, todėl visą kaltę suvertė jai vienai, nepatyrusiai, neįgudusiai, vos pradėjusiai pardavėjos darbą.

Gal tie penkeri nelaisvės metai nebūtų taip kankinamai prailgę, jei artimiausias žmogus, josios teisėtas vyras, būtų bent retkarčiais ją lankęs. Tiesa, pirmaisiais mėnesiais vos ne kasdien ją lankydavo. Vos ne kasdien atnešdavo mandarinų, vynuogių, dėžutę saldainių, gėlių puokštelę įteikdavo. Ji su kameros draugėmis dalydavosi skanumynais, pamerkdavo dovanotas gėles į indelį, pastatydavo ant iškleipoto staliūkščio – ir niūri kameros aplinka kaip mat prašviesėdavo. Mylimo vyro atneštos gėlės žiedas tarsi skleisdavo atlaidžią šypseną, praskaidrindavo ne tik jos, bet ir likimo draugių nuotaiką. Tai būdavo gražu! Tai būdavo miela! Nubraukus šilto jaudulio išspaustą ašarą, norėdavosi uždainuoti, jei tik kalėjimo režimas nedraustų. Angelė buvo rami, nes žinojo, kad Robertas ją myli ir ilgisi jos artumo.

Tačiau visa tai tęsėsi bene tris mėnesius. Po to dingo pradingo josios Robertas. Visa savo esybe, visa išvargintos dvasios jėga ji veržėsi prie jo, stengėsi pramušti storą nežinomybės sieną, kad tik paaiškėtų visa tiesa apie jį: ar sveikas, ar gyvas, ar dar tebemyli ją, savo žmoną. Jai atrodė, jog visas pasaulis griūva, jog žemė po kojomis veriasi. Kaskart vis labiau aiškėjo, kad jos teisėtas vyras neleistinai pakeitė savo, o kartu ir jos gyvenimą.

Kelias į namus trumpėjo, o Angelės išsekusi ir serganti siela vis labiau audrinosi. Su baimingu virpuliu pravėrė savo būsto duris. Ją pasitiko aitrus narcizų kvapas ir… nepažįstamos moters žvilgsnis.

- Jūs?.. – Angelė sutriko ir nepajėgė išspausti klausimo. Pirmoji skausmingai draskančio jaudulio banga ją privertė palaukti.

– Jūs… esate šių namų šeimininkė? O gal aš klystu? – sunkiais akmenimis krito žodžiai.

Moteris šyptelėjo. Tačiau jos šypsnyje Angelė įžvelgė negudriai užslėptą ironiją.

- Taip, aš, - tvirtai, valdingai ištarė moteris.

Štai tada Angelei paaiškėjo, kodėl Robertas, tris mėnesius ją lankęs, neatsispyrė pagundai parsivesti į savo namus šitą moterį.

Netrukus įėjo Robertas. Įtampa plėtėsi, didėjo. Pagaliau svetima moteris prabilo:

- Aš privalau išeiti, nes, kaip suprantu, grįžo tavo tikroji žmona.

– Ne, tu niekur neisi! Tu pasiliksi. Su Angele negyvensiu: ji ne tik sau, bet ir man padarė gėdą. Nepatogiai jaučiuosi prieš gimines, darbo draugus.

Angelė tylėjo. Gal ir privalėjo teisintis, įrodinėti, kad ji beveik nekalta dėl to, kas įvyko ir už ką teko ilgai kalėti. Bet ji nepratarė nė žodžio: buvo per daug išdidi, kad keliaklupsčiautų prieš šitą chameleoną. Trenkė durimis ir išėjo. Išsinešė begalinę nuoskaudą, netekimo kartėlį ir šiurpius prisiminimus. Patraukė pievomis į vakarų pusę, kur saulė jau ruošėsi atgulti nakties poilsiui. Moteris vis ėjo į gūdžią nežinią, į jai vienai skirtą mįslingą likimo naktį. Trapi figūrėlė pievų platybėse tolo nutolo, įsisupusi į tamsėjančią prieblandos maršką…

Tai tik vienas šeimų irimo ir skyrybų vaizdelis. O jų galima rasti begales. Visais laikais buvo, yra ir dabar, ir ateityje bus įvairių šeimyninių problemų, nuomonių nesuderinamumo, buitinių konfliktų. Bet tokių gausių skyrybų, kaip dabar, nebuvo niekada: statistika teigia, kad vos ne pusė šeimų Lietuvoje išyra. Drįstame tvirtinti, kad mūsų šalyje religingų žmonių yra apie 80 procentų. Todėl įsiklausykime į Evangelijoje įrašytus mūsų Išganytojo įspėjimus: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 9) ir: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11-12). Tai gana aiški ir nediskutuotina Viešpaties nuoroda į šeimos nesuardomumą.

Prieškario Lietuvoje skyrybos buvo laikomos gėdingu ir griežtai smerktinu reiškiniu, netoleruotina antimoraline gėda. Tada šeimos buvo kur kas patvaresnės ir narių skaičiumi gausesnės. Šiandien beveik visose šeimose puikuojasi automobiliai, kurių Lietuvoje priskaičiuojama per milijoną. Tad spręskime, ko Lietuvoje daugiau: vaikų ar automobilių?

Sutuoktuvių skyrybos išplitusios tarsi baisi epidemija. Įvairiausių problemų, šeimyninių nesusipratimų būdavo ir ankstesniais laikais, tačiau skyrybos buvo gana retos. Dabar jos tapo lyg ir mada, o veikiau – susirūpinimą kelianti moralinė liga. Sunku suvokti, kaip mokytojas gali auklėti mokinius, diegti jiems svarbiuosius moralės principus, jei pats jų nesilaiko. Pažįstu nemažai išsiskyrusių, palaidai gyvenančių mokytojų. Argi tokie pedagogai gali būti doros pavyzdžiu savo mokiniams? Kas gali garantuoti, jog jų auklėtiniai ateityje nepaseks tokių mokytojų pėdomis? Arba vėl: kokios pagarbos ir pasitikėjimo gali tikėtis aukšti valdžios pareigūnai, suardę savo šeimas? Buvęs prezidentas, vėliau premjeras A.M.Brazauskas metė savo teisėtą žmoną ir atplėšė nuo Butrimo Kristiną, iškart išardydamas dvi šeimas. Sunku suprasti, kaip toks žmogus gali užimti aukštus valdžios postus, būdamas pažeistos moralės. Arba Seimo pirmininku tapęs A.Paulauskas, buvęs Seimo narys, dabar jau europarlamentaru tapęs, A.Sakalas, „ubagų karalius“ V.Šustauskas… Šį gėdos antspaudu pažymėtą sąrašą galima ilgai tęsti.

Dažniausios skyrybų priežastys – charakterių, nuomonių bei interesų susikryžiavimas, nesibaigiantys sutuoktinių konfliktai. Nemažos paskatos skyryboms turi ir vieno sutuoktinių neigiami įpročiai: alkoholio, narkotikų vartojimas ir kt. Ne paskutinę vietą užima ir susižavėjimai svetimu vyru ar žmona bei paviliojimai.

Nepatvariose šeimose pirmiausia labiausiai nukenčia vaikai. Nesiliaujantys tėvų barniai, ginčai, keiksmų lavinos, muštynės nepilnamečius moraliai traumuoja, stumia į gatvę ieškoti ten dvasinės šilumos. Gatvės auklėjimas, deja, palieka dažniausiai tik negatyvius pėdsakus.

Patvarios ir gausios šeimos – stipri valstybė. Todėl įvairios valdžios institucijos privalo aktyviau kovoti už patvarias, darnias šeimas, ryžtingai ir nuosekliai šalinti skyrybų priežastis. Sugebėję išsilaisvinti iš okupacijos žabangų, argi nesugebėsime išsivaduoti iš antimoralinio skyrybų bumo, stumiančio į tautos ir valstybės degradaciją? Valdžios žmonės, taisykite, tobulinkite įstatymus, ginančius ir puoselėjančius morališkai tvirtą, patvarią šeimą. Bet visų pirma atidžiau žvilgtelėkite į savo moralę, kad nebūtų panašu į priežodį: klausyk, ką aš tau sakau, bet nedaryk to, ką aš darau.

Antanas MARČIULAITIS

Ilgakiemis, Kauno rajonas

© 2004 "XXI amžius"