Blaivybė – tautos gyvybė

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Šiais metais Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdis švenčia 25-erių metų jubiliejų. Teko būti prie šios organizacijos kūrimosi ištakų, dalyvauti veikloje, kartu džiaugtis kiekvienu pasisekusiu renginiu. Jaučiu pareigą „XXI amžiaus“ skaitytojams papasakoti žiupsnelį prisiminimų.

... Ėjo 1980-ieji metai. Jau buvo pastatyta didžiausia Sovietų Sąjungoje Ignalinos atominė elektrinė, išgriautos ir po žemėmis palaidotos senosios kaimo sodybos, numelioruoti laukai, po jų platybes ūžaudami pavasario vėjai nešiojo dulkes, kurių nebesulaikė joks medis ar krūmas. Džiūvo Jonavos pušynai, Kėdainių pediatrai sielojosi dėl vis gausėjančių kūdikių apsigimimų. O garbūs vyrai iš aukštų tribūnų džiaugėsi, kad kone kiekviename Lietuvos rajone yra po pagalbinę mokyklą, kurioje mokosi protiškai atsilikę vaikai. Buvo pats brandaus socializmo epochos klestėjimas.

Būtume netikslūs, jeigu pamirštume dar vieną svarbų jos bruožą. Visi laimėjimai buvo aplaistomi alkoholiu. Girdoma įvairiomis progomis. Ne tik per „raudonąsias“ šventes, bet ir gavus premiją, išleidžiant į komandiruotes ir grįžus iš jų, gimus kūdikiui, gavus taloną automobiliui ar baldų komplektui pirkti.

Ir štai tuo metu vieno vilniečio galvoje gimė fantastiška idėja: suremti pečius ir, kad ir kas būtų, įkurti blaivybės klubą, kurio nariai asmeniniu pavyzdžiu, paskaitomis, įvairiais renginiais įrodytų blaivaus gyvenimo būdo pranašumą. Prasidėjo valdiškų įstaigų slenksčių mynimas. Iš pradžių valdžios vyrai pareikalavo įstatų. Tačiau įtikti pasirodė neįmanoma. Vieną kartą įstatai atrodydavo per platūs, kitą kartą – per siauri, trečią kartą – per ilgi, ketvirtą – per trumpi. Potekstė buvo aiški: gal nusibos vaikščioti ir šios idėjos atsisakys. Neatsibodo ir idėjos neatsisakė, nors galop jie išgirdo nuosprendį: „Mes patys turime patikimų priemonių šiam procesui reguliuoti. Kol kas viskas vyksta taip, kaip reikia. Jūsų pagalbos nepageidaujame“.

Ir vis dėlto po didelių pastangų 1981 m. birželio 2 d. to minėto vilniečio darbovietėje įkuriamas statybininkų blaivybės klubas, gavęs „Sąjūdžio“ vardą. Patvirtinami nuostatai, darbo programa, išrenkama taryba, užregistruojami pirmieji nariai. Tačiau džiaugtis dar buvo anksti. Sujudo sukruto šios įstaigos kai kurie viršininkai: kai spintose šitiek išgertų ir neišgertų butelių, kai poilsio valandėlė sunkiai įsivaizduojama be taurelės konjako, tas „Sąjūdis“ prilygo uždelsto veikimo bombai, galinčiai sprogti pačiu netikėčiausiu metu. Iki tol toleruojamas klubo įkūrėjas, visiškas abstinentas, dabar pasirodė nebepageidaujamas. Kai viršininkas taikiais žodžiais išprašyti iš darbo jo nepajėgė, ėmėsi šantažo. „Tu vis tiek pas mus negalėsi dirbti. Jeigu geruoju neišeisi, aš tave paguldysiu į psichiatrijos ligoninę“, - ne juokais grasino. Inžinieriui teko atsisveikinti su pamėgtu darbu. Tačiau klubo veikla nenutrūko, nes jam ėmė vadovauti kitas inžinierius, dirbantis kitoje įstaigoje, blaivystės entuziastas Juozas Kančys. Kiek vėliau jis irgi buvo priverstas atsisveikinti su savo darboviete.

1981 m. rugsėjo 12-oji laikoma Vilniaus statybininkų blaivystės klubo „Sąjūdis“ įsteigimo oficiali data. Tuomet klubas pirmą kartą viešai prisistatė visuomenei, tuomet klubo taryba paskelbė deklaraciją, kurioje rašoma: „Ne! Nuo šiandien – ne! Aš supratau, kad mano pasyvumas – didžiausia klaida. Nuo šiandien aš ieškau kito žmogaus, žmogaus negirtaujančio, žmogaus, norinčio atsisakyti tavo sukurto girto pasaulio. Kartu mes suprantame, kad vien tavo pasaulio neigimu nedaug telaimėtume. Todėl kartu ugdysime žmonėse, jaunuomenėje aktyvų nepakantumą girtavimui, puoselėsime tradicijas, žmonių bendravimo kultūrą be alkoholio“. Ir kviečiama: „Tad buriamės patys ir kviečiame į klubą visus, kurie nusiteikę kovoti su girtavimu, kurie už pasaulį be alkoholinių gėrimų, už žmogų, apie kurį sakoma: „Ecce homo – štai žmogus“.

Tie, kurie buvome šiame renginyje, jo niekada nepamiršome. Gėlių ir nealkoholinių gėrimų paroda, kuklios vaišės, dainos, šokiai, liaudiški rateliai, akordeono muzika. Kažkas padainavo kupletų apie brandaus socializmo laimėjimus... Raudonais žiedais žydint bolševikinei epochai, atnešusiai į mūsų tėvynę okupacijos jungą, tą popietę pasijutome laisvais žmonėmis, praradome savisaugos instinktą, pamiršome, kad esame stebimi šnipų – KGB užverbuotų agentų, kurių visur tuomet buvo pilna. Kitą savaitę „Orgtechstatybos“ tresto, kurio patalpose buvo įkurtas klubas ir kur įvyko šis pirmasis viešas renginys, valdytojas ir partinės organizacijos sekretorius gavo nuobaudų. Klubui šios įstaigos durys užsidarė. Ir ne tik šios. Kiek kartų geri žmonės pažadėdavo salę, o paskutinę dieną atsakydavo. Vasarą visada priglausdavo gamta, o žiemą tekdavo samdytis šeimyninių pobūvių saloną, kuriame buvo švenčiami blaivininkų jubiliejai, nealkoholinės vestuvės ir krikštynos. Blaivininkų būta atkaklių – iš pasirinkto kelio atgal nė žingsnio. Juokavome: „Išmetė pro duris, lįsime pro langus. Užkals langus, lįsime per dūmtraukį“.

1985 metai. Paskelbiami sovietinės vyriausybės nutarimai prieš alkoholizmą, įstaigose surenkami pilni ir tušti alkoholinių gėrimų buteliai, net išmetamos taurės ir taurelės. Oficialioji statistika vėliau skelbia džiuginančius rezultatus: nustota girtuokliauti darbovietėse, 25,6 proc. sumažėjo kriminalinių nusikaltimų, įvykdytų neblaivių asmenų, 29,3 proc. – dėl neblaivių vairuotojų kaltės įvykusių autoavarijų, daugiau negu du kartus sumažėjo mirtinų apsinuodijimų alkoholiu. Buvome įsitikinę, kad ir mes bent nedidele dalimi savo veikla prisidėjome prie tų laimėjimų. Vylėmės, kad klubo „Sąjūdis“ veikla bus remiama ir vertinama. Deja. „Sąjūdis“ buvo apkaltintas nacionalizmu. Iš tikrųjų visuose renginiuose dainavome žemaitiškai, aukštaitiškai, dzūkiškai. Niekam niekada nekilo noras užtraukti „čaštušką“. 1988 metų žiemą, Atgimimo priešaušriu, „Vakarinėse naujienose“ pasirodė šmeižikiškas straipsnis apie klubo sielą – inžinierių J.Kančį. Tuomet dar buvo madingas sovietinių žurnalistų troškimas knaisiotis po veiklesnių žmonių biografijas. Gal jie, o jei ne jie, tai jų tėvai, dėdės, tetos, pusbroliai ar pusseserės tikrai bus kuo nors nusikaltę sovietų valdžiai. Tačiau nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Per spaudą, nors ir tokiu keistu būdu, buvo išreklamuota klubo veikla, apie mūsų „Sąjūdį“ sužinojo daugiau žmonių, pradėjo plaukti nauji prašymai, ėmė daugėti narių.

Dar keletas mėnesių, ir pradėjo viešai gausti Atgimimo varpai: „Pabudome ir kelkimės!“ Susikūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis, į kurio steigiamąjį suvažiavimą buvo pakviesti ir klubo tarybos nariai. Po pusantro mėnesio dar neveikiančioje, bet jau Lietuvos katalikams grąžintoje tautos šventovėje – Vilniaus Arkikatedroje įvyko Blaivystės sąjūdžio konferencija. Pranešimus skaitė žymūs mokslininkai, filosofai, pedagogai, kalbėjo gydytojai, inžinieriai, dvasininkai. Visi sielojosi dėl alkoholiu naikinamo tautos genofondo, pragertų vaikų, iširusių šeimų ir kitų didelių nelaimių. Juk 1987 metais Lietuva kartu su Estija užėmė pirmąsias vietas Sovietų Sąjungoje pagal svaigalų suvartojimą vienam gyventojui. Pagal šį požymį buvo pralenkta Latvija, Baltarusija, Ukraina, Rusija. Ir kaip nesisielosi, jeigu visiems aišku, kad nuo alkoholio pirmiausia nukenčia protas ir dvasia, o vėliau ir visas organizmas. Tuomet klausėme vieni kitų: ar apsvaigę galėsime kovoti už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę? Nė kiek neabejojome, kad pirmiausia patiems reikia išsilaisvinti nuo pražūtingų įpročių. Dar nuo vyskupo M.Valančiaus laikų nebuvo pamirštas posakis, kad blaivybė – tai tautos gyvybė.

Konferencijos metu buvo nutarta pasivadinti Vyskupo Motiejaus Valančiaus blaivystės sąjūdžiu. Kodėl? Todėl, kad šis ganytojas pirmasis perprato Jekaterinos II norą nutautinti imperijos pakraščius pasitelkus alkoholį. Prisimename pasaką apie girtą žmogų, įvykdžiusį tris mirtinas nuodėmes. Pamokslais, ganytojiškais laiškais, steigdamas blaivybės brolijas, vysk. M.Valančius pasiekė, kad per dvejus metus parduota net aštuonis kartus mažiau degtinės. Kai kuriose parapijose 70-90 proc. katalikų pasižadėjo visiškai nebegerti ir tvirtai laikėsi duotų įžadų. Caro žandarai bandė drausti blaivybės brolijas, grasino vyskupui, bet pasėta sėkla jau buvo sudygusi. Blaivystės daigai kalėsi pro persekiojimus, pro negandas ir subrandino pačius geriausius vaisius. Nepriklausomybės laikais (1918-1939) Lietuvoje vienam gyventojui per metus būdavo parduodama tik 0,7-1,4 litro alkoholio. Tuo tarpu sovietmečiu – dešimt kartų daugiau.

Blaivininkai buvo įsitikinę, kad organizuotai, vienas kitą palaikant siekti kilnaus tikslo yra lengviau negu pavieniui. Įsimintinos akcijos prieš alkoholio vartojimą. Vasario 16-osios progomis skelbiami penki „Ne“: negaminti, nepardavinėti, nepirkti, nevaišinti, negerti. 1989-ieji paskelbti Blaivybės metais, o tų metų gegužės mėnuo laikytas ne tik masinių antialkoholinių renginių mėnesiu, bet ir ypatingo blaivumo mėnesiu, nes pirmąjį sekmadienį švenčiame vieną gražiausių – Motinos dienos šventę. Tą mėnesį prie Vilniaus parduotuvių nusitęsusių eilių, sovietmečiui būdingo atributo, ne kartą stabteldavo automobilis su stogeliu, kurio užrašas skelbė Vydūno išmintį: „Blaivi tauta – laisva tauta“. Eilėse stovintieji turėjo progos išgirsti magnetofono įrašą, kad kiekviena išgerta alkoholio taurelė bloškia mus nuo Atgimimo atgal į stingulio metus, atgal į nelaisvę. Birželio pradžioje Vilniaus Kalnų parke įvyko antialkoholinis mitingas. Po jo tūkstančių žmonių akivaizdoje buvo išpilami svaiginamieji gėrimai. Vilniaus Arkikatedroje budintys blaivininkai iš įvairaus amžiaus žmonių surinko per penkis tūkstančius pasižadėjimų nevartoti alkoholio ilgesnį ar trumpesnį laiką. Manome, kad tas pasižadėjimas sulaikė ne vieną nuo lemtingos klaidos ar nelaimės. Nuo 1989 metų gegužės mėnesio pradėtas leisti laikraštis „Blaivioji Lietuva“.

Bėgant metams, Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio veikla neslopsta. Aktyviai veikia valančiukai, organizuojami jų sąskrydžiai, vasaros stovyklos, pažintinės kelionės po Lietuvą. Jeigu tik mokykloje atsiranda vadovas, bemat susikuria valančiukų kuopelė. Bent kol mokosi mokykloje, valančiukai nevartoja alkoholinių gėrimų, nerūko, taip pat nevartoja, neperka, nepardavinėja narkotikų. Jie rengia piešinių, literatūrinius, meninio skaitymo konkursus.

2000-aisiais Vilniuje įsikūrė folkloro ansamblis „Giedra“, puoselėjantis blaivystės idėjas, daug koncertuojantis ne tik Lietuvos sostinėje, bet ir provincijoje.

Kovo 3 dieną į Vilniaus M.Daukšos vidurinę mokyklą susirinkę Vyskupo M.Valančiaus blaivystės sąjūdžio aktyvistai ir jiems prijaučiantys inteligentai įkūrė Sveikatingumo forumą, kurio tikslas – parengti ir organizuoti seriją akcijų, žadinančių visuomenę, tai yra kelti žmones iš snaudulio, padėti jiems įveikti moralinę krizę, kibti į darbą, ugdyti svaigalų pasiūlai atsparius moksleivius. Tokia veikla būtų labai prasminga ir reikalinga. Juk tyrimais nustatyta, kad per 90 proc. vaikų yra ragavę alkoholinių gėrimų, apie 15 proc. jų vartoja stipriuosius narkotikus. Tačiau, besirūpindami kitais, nepamirškime savo artimiausios aplinkos, savo šeimos: ar ten nėra sąlygų tarpti svaigalams? Obuolys nuo obels netoli tenurieda. Gyvenimo patirtis byloja, kad ten, kur negeria tėvai, išauga blaivininkai vaikai – mūsų tėvynės ateitis ir viltis.

Gerbiami skaitytojai, jeigu į jūsų rankas pateks laikraštis „Valančiukų aidas“, mielai jį paimkite; perskaitę daug sužinosite apie valančiukų ir valančininkų veiklą. Perskaitę atiduokite kitiems. Šis laikraštis platinamas nemokamai.

© 2006 „XXI amžius“