|
Pasaulinė ligonių diena
Prof. habil. med. dr. Leonas Laimutis MAČIŪNAS,
Lietuvių katalikų mokslo akademijos
Medicinos skyriaus pirmininkas,
Pasaulinės gydytojų katalikų federacijos
Europos asociacijų valdybos narys
Kaip ir kiekvienais metais, šiemet popiežius Benediktas
XVI paskelbė laišką 15-ųjų Pasaulinės ligonių dienos metinių proga.
2007 m. vasario 11 d., kada Bažnyčia mini Lurdo Švč. Mergelės Marijos
liturginę šventę, pagrindinis Pasaulinės ligonių dienos minėjimas
bus surengtas Seule, Korėjoje. Čia vyks susirinkimai, konferencijos,
pastoracinės sueigos ir liturginės šventės su Korėjos Bažnyčios
hierarchais, sveikatos apsaugos bei slaugos personalu, ligoniais
ir jų šeimomis. Šiais metais Pasaulinė ligonių diena skiriama tam,
kad atkreiptume dėmesį į nepagydomus ligonius. Tokių ligonių galima
sutikti kiekviename žemyne, dažniausiai ten, kur vyrauja skurdas
bei vargas, kur stokojama lėšų ne tik tinkamai sveikatos apsaugai,
bet ir socialiniams reikalams, ten, kur patys žmonės nesirūpina
savo sveikata. Tokiems ligoniams reikia ne tik nuolatinės gydytojų
priežiūros, bet ir slaugos, dvasinės paramos. Šventasis Tėvas laiške
nurodo, kad šios dienos proga jis norėtų dvasiškai vienytis su ligoniais
ir dalyvauti krikščioniškų bendrijų sueigose, jų metu kylančiose
diskusijose, nori moraliai remti tokius ligonius ir stiprinti jų
dvasią, atkreipti dėmesį į priežastis, kurios dažniausiai ir sukelia
nepagydomas ligas. Suprantama, ši diena bus pažymima visame pasaulyje.
Lietuvoje ji irgi bus minima.
Kiekvienas suvokiame, kad mūsų gyvybė priklauso
nuo daugelio veiksnių, kurie greičiau ar vėliau veda į mirtį. Todėl
kiekvienas mūsų turime tai įsisąmoninti ir, tinkamai pasiruošę,
priimti šį gyvenimo iššūkį. Mintis apie mirtį negąsdina sąmoningo
krikščionio, jis su ja ramiai susigyvena. Tai galima pagrįsti daugeliu
pavyzdžių, žinomų iš krikščionybės persekiojimo metų Romoje ar socializmo
ir komunizmo statybos metų Sovietų Sąjungoje ir pan. Privalome suprasti
ir tai, kad, nors medicinos mokslas yra toli pažengęs, ne kiekvieną
ligą įmanoma išgydyti. Didelį vaidmenį siekiant išvengti nepagydomų
ligų vaidina atitinkama socialinė politika, kai sudaromos normalios
higienos sąlygos, veikia tinkamos sveikatos apsaugos organizacijos,
o svarbiausia visuomenė suvokia, kad reikia išsiugdyti sveikos
gyvensenos įgūdžius. Kiekvieno mūsų sveikata yra glaudžiai susijusi
su prasidėjimu, tai yra ji priklauso nuo apvaisinimo momento ir
augimo motinos įsčiose sąlygų, nuo tėvų genetinio kodo, nuo motinos
dvasinės ir fizinės būklės nėštumo metu. Paveldėti, o vėliau, susiklosčius
tam tikroms sąlygoms, dėl to greičiau prasidedantys susirgimai gali
sąlygoti ir nepagydomų ligų atsiradimą. Jas gali sukelti ir netinkamas
gyvenimo režimas, priklausantis nuo paties asmens. Apie visa tai
mažai kalbama Sveikatos apsaugos ministerijos programose, Vyriausybėje
(tai yra jos priimamuose įstatymuose ar potvarkiuose), žiniasklaidoje,
ypač radijo ar televizijos laidose. Nepagydomos ligos tai dažniausiai
širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo sistemų funkcijų nepakankamumas,
piktybiniai augliai, kai kurių traumų pasekmės ir daug kitų ligų.
Jau nuo mokyklos suolo kiekvienam mokiniui turėtų
būti išaiškinama, kad sveika gyvensena yra pagrindinis sveikatos
šaltinis, kurio jokios kitos priemonės negali pakeisti. Labai svarbu
ugdyti sampratą apie žalingų įpročių kenksmingą poveikį žmogaus
sveikatai. Todėl Vyriausybės, sveikatos apsaugos darbuotojų ir medikų
uždavinys ne tik stengtis, kad būtų gydomos ligos, bet ir rūpintis
profilaktika propaguojant prevencines priemones tiek fizines,
tiek ir moralines bei dvasines.
Pradėkime nuo paprasčiausio žalingo įpročio
rūkymo. Žinoma, kad kiekvienais metais Lietuvoje dėl rūkymo sukeltų
ligų miršta apie 7000 žmonių. Jau mokykloje daugelis vaikų, sekdami
vyresniųjų pavyzdžiu, išmoksta rūkyti. Ir kaip netrauksi dūmo, jei
rūko tėvai, mokytojai, valdžios vyrai, kurie su pavydėtinu atkaklumu
demonstruoja šį savo peiktiną įprotį netgi televizijoje. Nors per
daugelį metų šis žalingas įprotis sukelia daug sunkių ligų, kurios
galiausiai tampa nepagydomos, bet šis pavojus neįvertinamas, todėl
pastaruoju metu stebime įnirtingą rūkančiųjų kovą su apribojimais
rūkyti viešose vietose. Jie ne tik patys žudo save, bet verčia žudytis
ir nerūkančius, nes šie priversti kvėpuoti prirūkytu oru.
Kitas žalingas veiksnys tai alkoholis. 2005
metais Lietuvoje vienam gyventojui teko 10,7 l absoliutaus alkoholio
(šis skaičius kasmet didėja: 2000 metais jis siekė 9,9 l). Alkoholis
ne tik naikina asmens intelektą, skurdina jo kišenę, bet ir jį nužmogina,
girti žmonės sukelia daug nelaimių, smurtauja, dėl ko patenka į
kalėjimą, dėl girtuokliavimo išyra šeimos, taip pat susergama įvairiomis
ligomis, dažnai nepagydomomis. 2005 metais nuo ligų, kurias sukėlė
išgertas alkoholis, mirė 1242 žmonės, neblaivūs asmenys padarė 5600
nusikaltimų, 1139 eismo įvykių (juose žuvo 117, sužaloti 1583 asmenys);
2005 metų pradžioje buvo 16,4 tūkst. socialinės rizikos šeimų (iš
jų 63 proc. dėl girtavimo) su 36,5 tūkst. vaikų; dėl alkoholinės
psichozės gydėsi 3070, o dėl lėtinio alkoholizmo 68 753 asmenys.
Nors žalingas alkoholio poveikis visuomenės gyvenimui
aiškiai matomas pateiktuose skaičiuose, tačiau Vyriausybė nekreipia
į tai dėmesio ir neketina imtis veiksmingų priemonių kovai su šia
blogybe: alkoholis pardavinėjamas net degalinėse, nemažinamas jo
parduotuvių skaičius, jis gausiai reklamuojamas ir t. t. Žmonės
yra pasmerkti pražūčiai: dalis jų mirs dėl nepagydomų ligų.
Panaši padėtis ir dėl vis labiau plintančios narkomanijos.
2005 metų pabaigoje nuo priklausomybės narkotikams gydėsi 5370 asmenų.
Kasmet nuo narkotikų miršta 30-40 žmonių. Be to, dauguma narkomanų
padaro sunkių nusikaltimų, net žaloja ar žudo žmones. Narkomanijai
gydyti vis dar peršama nepateisinusi lūkesčių žalos mažinimo politika
(švirkštų ir metadono dalijimas), kurios užsienyje jau atsisakyta.
Statistikos departamentas pateikia duomenų, kad
2005 metais tūkstančiui gyventojų teko 12,8 mirusiojo. Tai didžiausias
mirtingumo rodiklis nuo 1950-ųjų ir jis didesnis nei Europos Sąjungoje
(9,9). 2005 metais daugiausia mirties atvejų (85,6 proc.) buvo dėl
kraujotakos sistemos ligų, piktybinių auglių ir išorinių veiksnių
(nelaimingų atsitikimų, apsinuodijimų, traumų), kuriuos dažniausiai
lemia alkoholio ar narkotikų vartojimas. Nuo kraujotakos sistemos
ligų mirė daugiau kaip pusė (23,8 tūkst., arba 54,5 proc.) visų
mirusiųjų, ir šis skaičius vis didėja. Nuo piktybinių navikų mirė
8048 (18,4 proc.) žmonių (padidėjo 6,8 proc.). Vyrai dažniausiai
mirė nuo kvėpavimo takų, prostatos ir skrandžio, o moterys nuo
krūties, gimdos ar kiaušidžių, odos ir storosios žarnos piktybinių
navikų. Dėl išorinių priežasčių mirė 5,5 tūkst. (12,7 proc.) žmonių:
1319 nusižudė, 314 nužudyti, 885 žuvo transporto įvykių metu, 506
mirė iš aukštai nukritę, 454 apsinuodiję alkoholiu, 390 paskendo,
376 sušalo. Vyrų mirtingumas dėl išorinių priežasčių buvo keturis
kartus didesnis negu moterų ir 55,7 proc. jų buvo 25-54 metų amžiaus.
Reikia nepamiršti ir lytiniu keliu užkrečiamos mirtinos ligos: ŽIV
nešiotojais buvo 1200 asmenų, AIDS sirgo 123, iš jų mirė 46.
Suprantama, nepagydomų ligonių gydymas yra sudėtingas,
nes jų išgydyti neįmanoma, o ligoniui tai suvokti yra sunku. Artimieji
ir pats ligonis dažnai imasi bet kokio gydymo, tikėdamiesi pasiekti
norimą rezultatą pasveikti. Čia ir ekstrasensai, burtininkai,
užkalbėtojai su savo patarimais, žolių antpilais, įvairiais gėrimais
ir kitomis priemonėmis teikia savo pagalbą. Neretai ligonis jau
pavėluotai suvokia, kad nesilaikė sveikos gyvensenos reikalavimų,
Dešimties Dievo įsakymų, nevengė Bažnyčios skelbiamų didžiųjų nuodėmių,
todėl pats yra kaltas dėl savo likimo. Dažniausiai nepagydomos ligos,
kurios priartina mirtį, yra sukeltos rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos,
jos atsirado, nes žmogus nesilaikė moralės principų, elgėsi amoraliai.
Žmogus, laiku supratęs, kad daugelio ligų galima išvengti nealinant
organizmo, susidarys sąlygas tinkamai pailsėti, racionaliai naudos
jėgas, vengs žalingų įpročių.
Ligonis, sirgdamas nepagydoma mirtina liga, susiduria
su problemomis: pirma slaugos ir globos, nes nežino, kas jį prižiūrės;
antra kančios (fizinės ir dvasinės) kas ją mažins; trečia
filosofine: kas jo laukia po mirties (ypač sunku atsakyti į šį klausimą
ateistui)?
Popiežius Benediktas XVI savo laiške padrąsina
visus tuos, kurie kasdieniu darbu laiduoja, kad nepagydomi ir mirtini
ligoniai bei jų šeimos susilauktų tinkamos ir meilės kupinos priežiūros.
Bažnyčia, sekdama gerojo samariečio pavyzdžiu, visada rodė ypatingą
dėmesį ligotiesiems. Per savo narius bei institucijas ji ir toliau
palaiko kenčiančiuosius bei mirštančiuosius, stengdamasi šiais reikšmingais
žmogiškosios egzistencijos momentais išlaikyti jų orumą. Daugybė
tokių asmenų sveikatos apsaugos ir pastoracijos darbuotojų, savanorių
ir institucijų visame pasaulyje nenuilstamai tarnauja ligoniams
slaugos ligoninėse bei paliatyviosios slaugos struktūrose, gyvenamųjų
namų kvartaluose ir parapijose. Todėl suprantama, kad, atsižvelgiant
į visa tai, turėtų būti skatinama politika, laiduojanti sąlygas,
kuriomis ligonis galėtų oriai pakelti nepagydomą mirtiną ligą. Tai
įgyvendinti galima steigiant daugiau paliatyviosios slaugos centrų,
kuriuose dirbtų šiam darbui atsidavę žmonės. Padėti žmogui numirti
vadinasi, padėti jam intensyviai išgyventi mirtį kaip paskutinę
gyvenimo patirtį. Kai įmanoma ir kai mirtinas ligonis pageidauja,
privalu sudaryti jam galimybę užbaigti savo gyvenimą šeimoje, pasirūpinant
atitinkama sanitarine priežiūra.
Aptardami kančios problemą, kurią sukelia mirtina
liga, vėl atsigręžkime į Šventojo Tėvo laišką. Jame sakoma: Akinu
jus įsimąstyti į nukryžiuoto Kristaus kančias ir, vienijantis su
Juo, gręžtis į Tėvą, visiškai pasitikint, kad visa gyvybė, ir konkrečiai
jūsų gyvybė, yra Jo rankose. Patikėkite, jūsų kančios, vienijamos
su Kristaus kančiomis, bus vaisingos Bažnyčios ir pasaulio poreikių
atžvilgiu. Meldžiu Viešpatį sustiprinti jūsų tikėjimą šia meile,
ypač užklupus išbandymams, kuriuos išgyvenate. Viliuosi, kad jūs,
kad ir kur būtumėte, visada surasite dvasinio padrąsinimo bei dvasinės
stiprybės, reikalingų jūsų tikėjimui maitinti bei jus prie gyvybės
Tėvo priartinti. Per savo kunigus bei pastoracijos darbuotojus Bažnyčia
trokšta jums pagelbėti ir būti šalia jūsų, padėdama jūsų vargo valandą,
ir taip Kristaus meilės kupiną gailestingumą darydama juntamą kenčiantiesiems.
Suprantama, bet kokia dvasinė parama kenčiančiajam yra labai svarbi
suvokiant, kad fizinę kančią galima sumažinti ar panaikinti ir vaistais.
Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijoje nurodoma,
kad prieš mirties paslaptį žmogus yra bejėgis; sukrėstos jo žmogiškosios
aksiomos. Ir būtent tokio sukrėtimo akivaizdoje krikščionio tikėjimas
tampa jam dvasinės pusiausvyros ir ramybės šaltiniu. Tai, kas, atrodė,
neturi reikšmės, įgauna prasmę ir vertę. Netikintysis mirties akivaizdoje,
suvokdamas savo bejėgiškumą ir ieškodamas dvasinės atramos, neretai
keičia savo pasaulėžiūrą ir atsigręžia į Dievą, kuris Jam suteikia
amžino gyvenimo viltį. Šią lemtingą jo gyvenimo valandą ypatingą
vaidmenį vaidina sveikatos apsaugos darbuotojų teikiamas Kristaus
tikėjimo ir vilties liudijimas. Šitaip vyksta aukščiausio lygio
mirties humanizavimas. Tai reiškia daugiau negu palengvinti kentėjimą.
Tai reiškia palengvinti nuėjimą pas Dievą. Taigi teisė gyventi mirtinam
ligoniui tai teisė mirti išlaikant krikščionišką ir žmogišką orumą.
Tai nereiškia teisės nusižudyti ar būti nužudomam taikyti eutanaziją,
kurioje slypi ne tik piktnaudžiavimo pavojus, bet ir žmogiško orumo
praradimas.
Minėdami Pasaulinę ligonių dieną, visi prisijungsime
prie Šventojo Tėvo maldos prašydami Viešpaties palaimos ir globos
sergantiesiems nepagydomomis mirtinomis ligomis jų fizinėje bei
dvasinėje kančioje, melsdami dvasinės stiprybės jų šeimos nariams
ir artimiesiems, linkėdami pasiryžimo ir ištvermės visiems sveikatos
apsaugos darbuotojams, prižiūrintiems, gydantiems ir slaugantiems
šiuos ligonius. Pamąstykime: ar mes laikomės sveikos gyvensenos
principų, ar neiname keliu, vedančiu į nepagydomą mirtiną ligą?
© 2007 XXI amžius
|
