Užšaldytų embrionų saugojimo etinė problema

Bažnyčios požiūriu, žmogaus embrionas turi asmens statusą. Todėl lygiai taip, kaip vieno suaugusio žmogaus negalima nužudyti dėl kito žmogaus naudos, taip ir embriono negalima sunaikinti tokiu tikslu.

Nuosekliai išlaikydama savo poziciją, Bažnyčia pasisako prieš „atsarginių“ embrionų kūrimą ir jų užšaldymą su tikslu panaudoti vėliau. Tačiau ne tik pats užšaldymo faktas savaime yra problematiškas, bet ir elgesys su jau užšaldytais embrionais.

Tarptautinių katalikų žinių agentūrai „Zenit“ duotame interviu jėzuitas Alanas Metjuzas, moralinės teologijos ekspertas, aptarė šiuos kontroversiškus bioetikos klausimus.

Žmogaus embrionai yra užšaldomi dėl dirbtinio apvaisinimo technikų poreikių, dėl to, kad nereikėtų keliskart kartoti kiaušinėlių paėmimo procedūros tuo atveju, jei iš pirmo karto apvaisinimas nepasisektų ir prireiktų papildomų embrionų. Netgi apsiribojant tik techniniu-juridiniu požiūriu, galima klausti: kieno nuosavybė yra paimtos ląstelės ar embrionas – klinikos ar donoro? Ar, kai jų nebereikia, juos galima pamiršti bei išmesti? Na, o jei embrioną, nuo pat jo pradėjimo, laikysime žmogiška būtybe, tada jo užšaldymas yra moraliai nepriimtinas. Niekas neturi teisės kitos žmogiškos būtybės uždaryti tokiame „ledo kalėjime“, keliant jai realią mirties grėsmę, atskiriant nuo motiniškos globos, sukuriant sąlygas tolesniems manipuliavimams.

Sudėtingas yra embriono tėvų atsakomybės klausimas. Jei poros atsakomybė už gimusį kūdikį yra akivaizdi, tai kokia atsakomybė už jų pradėtą embrioną? Viena vertus, jie dalyvauja nemoraliame veiksme, antra, taip pat gerai žinome apie jų gerą valią ir troškimus. Svarbu yra tai, kad tėvai būtų supažindinti ir aiškiai žinotų apvaisinimo technikos detales. Atsakomybės klausimas vargu ar išsprendžiamas pasirašant atitinkamą dokumentą ir juridiškai perleidžiant atsakomybę klinikai ar valstybei. Tai, kas juridiškai teisėta, nebūtinai moralu. Tėvai yra pirmieji ir paskutinieji, kuriems tenka atsakomybė už embrioną. Jie negali jo atsisakyti, padėdami parašą, lyg tai būtų „daiktas“. Jų atsakomybė išlieka net ir tuo atveju, jei vaisius buvo užmegztas su medikų pagalba.

Tačiau ką turėtų daryti tėvai, jei vėliau įsisąmonintų savo atsakomybę ir užšaldytos žmogiškos būtybės orumą? Jau užšaldyti embrioną buvo blogis, tačiau laikyti jį užšaldytu, naudoti vėlesniems bandymams – dar vienas papildomas blogis. Tad gal reikėtų juos perkelti į motinos kūną, suteikti galimybę toliau vystytis? Bet žinome, kad tai jau kartais neįmanoma, kai kurie procesai yra nebegrįžtami ir nebeatsinaujinantys. Be to, embriono sušaldymas, o vėliau atšildymas gali jį sužaloti ir nebeleisti natūralaus vystymosi. Bet kokiu atveju, tėvo A.Metjuzo nuomone, vis tiek dera išlaisvinti embrionus iš ledo gniaužtų ir, suvokiant kas daroma, leisti jiems sulaukti natūralios pabaigos, tuo pačiu juos patikint dieviškajam gailestingumui.

Užšaldytų embrionų problematika yra plati, nes žmogaus embrionų kūrimas yra paplitęs visame pasaulyje. Nėra tikslių susistemintų duomenų, tačiau manoma, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose yra apie 400 tūkst., Prancūzijoje apie 80 tūkst., Belgijoje apie 24 tūkst. užšaldytų žmogaus embrionų.

Pagal VR

© 2007 „XXI amžius“