„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (79)

2007-iųjų birželio 8 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Popiežiaus Benedikto XVI kalbų rinkinys „Tiesa apie šeimą“

Vatikane buvo pristatytas popiežiaus Benedikto XVI ištarmių, kalbų ir minčių rinkinys apie šeimą ir su ja susijusias kitas temas. Nedidelį, 90 puslapių tomelį, kuriame surinkti visi svarbiausi popiežiaus Benedikto XVI pasisakymai šeimos temomis nuo pat jo pontifikato pradžios, parengė ir išleido Vatikano dienraštis „L’Osservatore Romano“. Visas jo pavadinimas yra „Tiesa apie šeimą. Santuoka ir partnerystė popiežiaus Benedikto XVI žodžiais“.

Šeimos tema tikrai aktuali mūsų laikais. Kokios yra „šeimos“ ir „santuokos“ sampratos šiandien, kai skyrybos paliečia daugiau nei pusę susituokusių porų, kai įvairiose valstybėse įteisinamos tos pačios lyties asmenų sąjungos, kai daugybė kartu gyvenančių ne tik jaunų, bet ir vyresnio amžiaus žmonių porų laiko santuoką nereikalingu biurokratiniu aktu, kai santuoką siūloma pakeisti partnerystės sutartimis, kai dėl karjeros ir pasiturimo gyvenimo atsisakoma turėti vaikų? Visa tai ženklina, jog „tradicinė“, tai yra kažkada anksčiau kolektyvinėje sąmonėje visuotinai priimta šeimos ir santuokos samprata išgyvena didelę krizę. Skyrybų ir tos pačios lyties asmenų porų būdavo ir anksčiau, bet mūsų laikotarpiu visuomenės mentalitete šie faktai įgauna „normos“, „lygiavertiškumo“ su šeimos institucija statusą, dažnam ilgalaikė bei darni santuoka nebėra vertybė ir idealas. Minėtas Šventojo Tėvo ištarmių apie šeimą rinkinys siekia įsilieti į sudėtingą Europoje šiuo klausimu vykstančią diskusiją ir duoti gaires, kaip reikėtų atsakyti į šeimos krizę.

Pateikiame keletą popiežiaus Benedikto XVI minčių apie santuoką bei ją pakeisti pretenduojančią partnerystę.

Santuokos institucija yra kažkas daugiau nei socialinis produktas, pabrėžia Šventasis Tėvas. Šeimos formų ir funkcijų sąsajas su įvairiais istoriniais socialiniais bei ekonominiais faktoriais atskleidė socialiniai mokslai ir dabar, remdamiesi jais, kai kas teigia, jog šeima ir santuoka yra tik visuomenės „išradimas“, kuris kaip kažkada atsirado, taip kažkada gali ir išnykti. Popiežius, atvirkščiai, pabrėžia, jog giliausios šeimos šaknys siekia ne socialinę aplinką, bet pačią vyro ir moters žmogystę. Klausimai apie santuoką siejasi su klausimais apie tai, kokia yra galutinė tiesa apie žmogų, galų gale apie jo Kūrėją – Dievą. Krikščionis galėtų pasakyti, kad santuoka atspindi žmogaus panašumą į Dievą, buvimą Dievo „atvaizdu“, anot Biblijos. O Dievas juk yra Meilė. Žmogus panašus į Dievą tiek, kiek myli, jo kūnas, jo kūno lytiškumas yra tos meilės dimensijos. Taip pat gana akivaizdu, kad meilė reikalauja pasakyti laisvą ir sąmoningą „taip“ mylimam asmeniui, o toks laisvas apsisprendimas savo ruožtu tampa atsakomybės ir ištikimybės pamatu tiek laike, tiek erdvėje, taip pat ir žmonių visuomenėje. Štai čia yra santuokos akto viešumo ir įteisinimo prasmė.

Taigi įvairios sugyvenimo ar įteisintos partnerystės formos, kurios nureikšmina apsisprendimą ir kito žmogaus pasirinkimą, atsakomybę bei ištikimybę laike, erdvėje ir visuomenėje, nėra lygiavertės santuokai. Partnerystės šalininkų ginama laisvė yra netikra laisvė, nes ji ignoruoja meilės didybę ir todėl niekur neveda. Galų gale tai yra reliatyvizmas, kuris nepripažįsta nieko „galutinio“, tačiau asmens troškimus ir idėjas padaro galutiniu visa ko vertinimo kriterijumi. Taip, anot Šventojo Tėvo, asmens laisvė tampa jo paties kalėjimu, jis darosi nebepajėgus įsipareigoti ir kurti su kitais asmenimis.

Pagal VR

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija