Vyrai gėrė ir gers...

Dr. Rūta Gajauskaitė,

kriminologė

50 seimūnų pasirašė peticiją Prezidentui, prašydami vetuoti Seimo priimtą įstatymą, draudžiantį alkoholio reklamą. 50 seimūnų, likę mažumoje, tikisi Prezidento pagalbos, kad tasai, pažeidęs demokratijos principus, sustabdytų daugumos nubalsuotą įstatymą! Precedentas jau buvo su saugumo vadu... Tai kodėl nepakartojus? Ir 50 seimūnų pateikė V.Adamkui peticiją, gelbėjančią 360 milijonų litų, kaip sklinda gandai, nubyrančių RTV ir spaudai už alkoholio reklamą! Ne už 50 milijonų litų vaikų kraujo vėžiui gydyti, ne 40 milijonų invalidų protezavimui padengti, ne 300 milijonų vaikų mokslui aukštosiose apmokėti, – o alkoholikų degradacijai auginti!

Pagrindinis motyvas – tai mūsų sportininkų, o ypač krepšinio rėmimo reikalai! Seimūnai vaizduoja, kad neskaitė įstatymo, draudžiančio sieti sportą su alkoholiu... Ne tik seimūnai ir Premjeras gina alkoholio reklamą, kaip padedančią išsirinkti geresnį gėralą ir nesinuodyti kokiu kaukoliniu... Va, koks geradaris G.Kirkilas! Gaila, kad sveikatos apsaugos ministras nepateikė savo duomenų: praėjusiais metais iš kiekvieno 100 tūkstančių gyventojų 81 gydėsi nuo alkoholio psichozės, 1771 – nuo lėtinio alkoholizmo. Kai kurie kaimai – ištisos alkoholikų kolonijos. Pradedant siaubingai atrodančiais pusamžiais, baigiant girtaujančių motinų girdomais kūdikiais (kad netrukdytų, kad būtų ramūs...). Savižudybės, kraupūs nusikaltimai, girtų vairuotojų užmušti ir sužaloti – kasdieninė nieko nebestebinanti kronika. O žmonės vis daugiau geria: per penketą metų gryno etilo alkoholio vartojimas vidutiniškai vienam statistiniam gyventojui išaugo nuo 9 iki 10,2 litro. O kuo daugiau žmonės geria, tuo labiau turtėja seimūnai. Pirmaisiais Nepriklausomybės metais už pritarimą alkoholio įstatymo liberalizavimo pataisai vieno balso kaina, kaip rodo lobizmo apskaitos metodikos, svyravo nuo 20 iki 50 tūkstančių litų, o dabar – nuo dviejų iki penkių milijonų litų.

Carinės priespaudos metais lietuvius girdė rusai. Motiejaus Valančiaus įkurtas Blaivystės sąjūdis padėjo mums išlikti. Sovietinės okupacijos metais pusę amžiaus vėl buvome girdomi. Veikė vadinamieji taškai, kuriuose stovėjo „automatinės girdyklės“ – 100 gramų degtinės ir mažytis sumuštinis, kurio niekam neprireikdavo. Dabar Lietuvoje tautiečius girdo saviškiai: nuo ankstyvo ryto iki išnaktų veikia 17000 licencijuotų prekybos taškų – pradedant vadinamosiomis „snarglinėmis“, baigiant buteliais nukrautomis lentynomis degalinėse. O jei neturi pinigų puslitriui – pirk šimtgramį plastmasiniame indelyje. Visai kaip sovietmečiu įrodinėjama, kad taip sudaromos sąlygos saikingai gerti.

Aštuoniasdešimt septynių alaus daryklų kaminai rūksta nuo ryto iki ryto. Liejasi milijonai dekalitrų alaus. Pradedant silpnesniu, normalaus stiprumo, baigiant „Kobra“, kurio paragavus kaip mat prarandi nuovoką... Aludariai net jaunimo labui, kad nenusigertų ir nepriprastų prie alkoholio (taip skelbia reklama), gamina alaus ir nealkoholinių gėrimų kokteilius!

Kasmet alkoholinių gėrimų reklamai išmetama 360 milijonų litų, ir, kaip teigia viešai neskelbtina statistika, liūto dalis juodais pinigais atitenka laikraščių (tiksliau, didžiųjų dienraščių ir kai kurių žurnalų – red.) vadams. Ar ne todėl spaudoje nerasi Blaivybės sąjūdžio, kitų visuomeninių organizacijų žodžio apie alkoholio žalą, girdomą Tautą? Jei reklama nedaro poveikio, kaip teigia kai kurie alkoholio reklamos gynėjai seimūnai, kokiu tikslu švaistomi milijonai? Ar negalėtų juos, pavyzdžiui, skirti aukštajam mokslui paremti, nes biudžetas vos išgali sukrapštyti 300 milijonų litų. Betgi tokių mecenatų Lietuvoje neteko matyti.

Prie visų mūsų valstybėje kerojančių negerovių, nukrypimų, korupcijos, žemės grobimo, KGB rezervininkų išsidirbinėjimų prisidėjo dar viena bėda – politinių parlamentinių partijų susitarimas dėl mokslo ir studijų sistemos pertvarkos. Gal ir nevertėtų labai fetišizuoti, tačiau birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties ir dieną – paskelbtas susitarimas tarsi savaime kelia klausimą: kuo taps šis susitarimas – viltimi ar gedulu valstybei?

Kaip pasirašytas susitarimas pakeis situaciją aukštojo mokslo srityje? Esama daug kontraversinių nuomonių, daug sumaišties dabar, ir, tikriausiai, sulauksime netolimoje ateityje. Bent jau šiandien išryškėjo nuomonių skirtumas akademinėje visuomenėje, dėstytojai atsidūrė skirtingose barikadų pusėse. Ir neatrodo, kad toks nuomonių skirtumas išeitų į gerą. Nes kalba sukasi tik apie pinigus, atlyginimus dėstytojams, mokestį už mokslą, paskolas, o ne apie tai, kaip pasukti reformos ratą, kad susitarimas duotų naudos strateginiams valstybės interesams, gerėtų mokslo kokybė. Kad visuomenėje daugiau kalbama apie finansinę pusę, galima suprasti ir pateisinti tiek aukštųjų mokyklų dėstytojus, tiek studentus bei jų tėvus. Lyginant su kitomis ES valstybėmis, dėstytojai gauna ubagiškus atlyginimus.

Tuo tarpu derėtų prisiminti, kad Lietuvos biudžetas, lyginant su 2005 metų, – šiemet dvigubas! Taigi lėšų yra dvigubai daugiau, todėl ir visų biudžetinių įstaigų finansavimas (mokslas, švietimas, kultūra, pensininkai ir t.t.) turėtų būti dvigubai didesnis, bei už mokslą mokančiųjų gretos – perpus sumažėti!

Tačiau ne! Nežiūrint į dvigubą biudžetą ne geresnėje situacijoje liko tiek dauguma studentų, tiek ir jų tėvų. Betgi reformos tikslai – ne vien aukštesni pedagogų atlyginimai. Atrodo, kad paskolas studentams duodančių bankų pelnai – daug svarbiau! Nuosekliau pamąsčius, – ar kartais čia ne naujas pinigų plovimo iš valstybės iždo būdas? Dar nauja melžiama karvė studentų priedanga?

Čia ir glūdi visa nelaimė, nes šio susitarimo autoriai ir dalyviai stokoja strateginio valstybinio mąstymo. Todėl susitarimo turinys blankus, nekonkretus. Ir nevertėtų dėti didesnes viltis, kad socialdemokratės Romos Žakaitienės vadovaujamos Švietimo ir aukštojo mokslo ministerijos per pusmetį parengtame Aukštojo mokslo įstatymo projekte išvysime ką nors vertingesnio. Juk turime pagrindą abejonei vien prisiminus jos vadovavimo Kultūros ministerijai laikus, ministrės intelekto laipsnį išsityčiojant iš vieno garsiausių pasaulinio lygio dirigentų Sauliaus Sondeckio bei jo išvarymą iš Lietuvos, pragertu balsu nusidainuojančio Marijono Mikutavičiaus ir Violetos Urmanavičiūtės paskelbimą vienodo lygio dainininkais.

O ką jau bekalbėti apie vieno milijono litų išskyrimą „Žydės“ pastatymui bei 20 tūkstančių litų nacionalinės operos „Dalia“ sušelpimui, tai yra tik 2 procentai nuo internacionalinio spektaklio! Tuo tarpu tik tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. O internacionalas turėjo išeiti kartu su okupanto kariuomene.

Kokias reformos pasekmes prognozuoja pažangioji, Tautos ir valstybės likimui neabejinga akademinės bendruomenės dalis? Visuomeninio judėjimo „Kitas pasirinkimas“ krepimesi į Lietuvos vadovus rašoma: „Susitarimo rengimo ir pasirašymo aplinkybės bei jo turinys leidžia teigti, kad politinių partijų viršūnėms, visoms aukščiausioms valstybės institucijoms pritrūko ryžto ir politinės valios pertvarkyti aukštojo mokslo sektorių taip, kad jis tarnautų visos akademinės bendruomenės ir visuomenės, o ne siauriems negausių, tačiau įtakingų akademinių grupių interesams. Užuot iš pagrindų pertvarkius šalies aukštąjį mokslą, nueita lengviausiu keliu. Sunki našta finansiškai išlaikyti išpūstą ir neefektyvią sistemą tiesiog primetama silpnesnei ir mažiau įtakingai visuomenės daliai – studentams ir jų tėvams. (...) Partijų susitarimas atveria galimybę studentų sąskaita padengti neefektyviai veikiančios aukštojo mokslo sistemos kaštus ir savaime tampa paskata atidėti būtinas jos reformas neapibrėžtai ateičiai“.

Per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį nė viena vyriausybė nesirūpino aukštojo mokslo sistemos tobulinimu, jos pritaikymui pakitusioms politinėms ir ekonominėms sąlygoms ir valstybės interesams. Ir „pasiekėme“ kritinę ribą – aukštųjų mokyklų daug, mokslo kokybė tokia, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka net į pirmąjį pasaulio penkių šimtų aukštųjų mokyklų sąrašą, daugelio specialybių Lietuvos diplomai nevertinami užsienyje.

Tuo tarpu prieš dvejus metus Vilniuje tyliai tyliai praėjęs puikus 13-asis Pasaulio lietuvių mokslo simpoziumas parodė neįtikėtinus rezultatus! Renginyje dalyvavo apie pusė tūkstančio mokslininkų, tarp jų 50 iš 16 pasaulio valstybių. Buvo netgi lietuvių iš tolimosios Japonijos ir Australijos! Pažymėtina, kad didžioji dauguma – jauni, jau Lietuvos nepriklausomybės metais subrendę mokslininkai. Gal todėl ir pranešimų temos buvo labai įdomios, tyrimų rakursas – netikėtas, bei išvados vertos valdžios dėmesio ir pasaulio susidomėjimo. Simpoziume buvo pateikta 700 stendinių ir apie 250 žodinių pranešimų. Pranešimų temos ir kokybė teikė vilties, kad tiek dabartiniai, tiek ateities mokslo pasiekimai bus naudingi Lietuvos valstybingumui stiprinti, bei autoritetui pasaulyje ugdyti.

Deja, deja – praktiniai simpoziumo organizavimo, pravedimo ir baigties rezultatai buvo labiau panašūs į „geležinės uždangos“ šmėklos sugrįžimą, nei mokslo ir kūrybos laimėjimų bei atradimų pateikimą plačiajai visuomenei. Būtent ji, visuomenė, nebuvo informuota apie pasaulinio renginio planavimą ir pravedimą, – atrodo, gėjų maskaradai svarbesni. Į renginį nebuvo pakviesta spauda, o du (mažatiražių leidinių) žurnalistai vos vos prasiveržė per registratorių kordoną bei paskutinę minutę išsimaldavo renginio programą. Apie pranešimų tezių rinkinį – net į kalbas nesileido! Mat simpoziumo dalyvių buvo tiek pat, kiek ir tezių rinkinių išleista – 500. Taigi visuomenė net svajoti negali, nes vien mokslininkų Lietuvoje virš 5000, o tezių rinkinių dešimt kartų mažiau. Ką ten bekalbėti apie ES universitetus, bibliotekas, nors tezių leidėjai pasirūpino išleisti lietuvių-anglų kalbomis. Viskas buvo padaryta, kad galėtume ne tik patys pasidžiaugti, bet ir kitiems pasiūlyti. Tačiau „geležinės uždangos“ šešėlis padarė savo juodą darbą.

Dar baisesni „ragai ir nagai“ lenda iš mokslo perspektyvas nagrinėjančių pranešimų. Pagal Lietuvos Konstitucijos 42 straipsnį „...valstybė remia kultūrą ir mokslą...“, tačiau statistiniai rodikliai ir lyginamoji analizė rodo atvirkštinį rezultatą – esame paskutiniai tarp ES valstybių pagal skiriamas lėšas. O jų mūsų valdžia mokslui skiria dešimt kartų mažiau nei ES vidurkis! Apie kokį naujos mokslininkų kartos ugdymą galima kalbėti? Apie kokį tautinį savitumą, brandumą ar istorinį išlikimą Europos tautų bendrijoje galima svajoti?

Šiaip Lietuvos valdžia vis Briuseliu dangstosi, neva jis reikalauja, neleidžia ar kitaip riboja, nors, D.Grybauskaitės teigimu, nieko panašaus nėra. Tuo tarpu tikrai ES patvirtinta vadinamoji „Lisabonos strategija“ mokslo plėtrai ne tik kad nutylima, bet ir atvirai ignoruojama. O juk buvo priimtas įstatymas dėl 2 procentų mokslui ir studijoms! O juk pinigų yra biudžete – dvigubai daugiau! Tačiau mokslo ir studijų sistema akivaizdžiai stumiama į krizę, 2 procentų įstatymas nevykdomas ir niekas už tai neatsakingas! Tai akivaizdus Lietuvos mokslo žlugdymas iki ES provincijos lygio! Nepraėjo nė dveji metai, o vietoj „Lisabonos strategijos“ seimūnai pateikė savąjį mokslo reformos variantą.

Dabartinė reforma primena posakį: skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas. Nes viliamasi, kad už mokslą suneštais pinigais bus galima sustiprinti universitetų mokymo bazę, pakelti atlyginimus dėstytojams. Deja, tai tik valdančiųjų viltys. Nes padėtis tokia, kad užsidirbti mokslui ir pragyvenimui užsienyje darosi lengviau nei Lietuvoje. Viena vertus, kiek turi prabėgti metų, kad pasisuktų ratas ir studentų pinigais „maitinami“ universitetai bent priartėtų prie pasaulinio lygio aukštųjų mokyklų? Kita vertus, aukštojo mokslo reforma dar sparčiau didins socialinę nelygybę: gabūs neturtingų šeimų vaikai negalės siekti aukštojo mokslo Lietuvoje arba išvyks mokytis į Vakarus.

Alternatyvūs reformos projektai buvo pabrėžtinai atmetami, nebuvo jokių bent kiek viešesnių diskusijų. Net neatsižvelgta į praėjusių metų gruodžio mėnesį V.Adamkaus dekretu sudarytos darbo grupės siūlymus dėl humanitarinių ir socialinių mokslų bei studijų misijos, mokslinės veiklos vertinimo kriterijų ir šių mokslų valdymo principų. Ar Prezidentas ir šį kartą nutylės? Matyt, kad nutylės, nes bankų pelnai iš paskolų studentams – svarbiau.

O kas paskutinėmis pavasario sesijos dienomis dėjosi Seime priimant alkoholio įstatymo pataisas! Kaip sakoma, vyko arši ir bekompromisinė kova. Retai tenka girdėti tokias ugningas kalbas, tokius iškalbingus alkoholio reklamuotojų ir gamintojų užtarėjus. Per sepyniolika atkurtos Nepriklausomybės metų alkoholio gamybos, reklamos įstatymas susilaukė net dvidešimt ketverių pataisų. Ir vis į vieną pusę – kuo daugiau laisvės alkoholio gamintojams, kuo daugiau reklamos per visas masinės informacijos priemones. Pasiklausius alkoholio gamintojų užtarėjų Seime teiginių, pagalvotumei, jog Lietuva – blaivininkų valstybė, o privatizuota alkoholio pramonė beveik ant bankroto slenksčio. Tik faktai kalba priešingai. Metinis alkoholio apyvartos pelnas 2006 metais (nuo gamybos iki prekybos, importo ir eksporto) – devyni milijardai litų.

Ir visi laimingi. Tauta geria, degraduoja, alkoholio gamyklų savininkai lobsta, seimūnai tampa milijonieriais. Laiminga ir mūsų valdžia – kuo mažiau mokytų, kuo daugiau nusigėrusių, tuo lengviau valdyti, tuo mažiau rūpesčių. Duos per rinkimus degtinės butelį, ir išrinks „gerą valdžią“, kuri ir toliau valdys Lietuvą.

Artėja rinkimai į Seimą, gal būtų įdomu paskelbti sąrašą tų 50 seimūnų, kuriems taip svarbi alkoholio reforma. Na, tie vyrai, kurie gėrė – ir toliau be reklamos gers. Bet rinkėjų nuomonė kaip mat apsivers...

© 2007 „XXI amžius“