PRO VITA

„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (81)

2007-iųjų rugpjūčio 10 d.

PRIEDAI

Homofobija

Dr. Rūta GAJAUSKAITĖ,

kriminologė

Baimė

„Homofobas“ – išvertus lietuviškai būtų bailys: žmogus (homo) ir baimė (fobija). O homofobija – bailumas. Žodis kaip ir kiti – „skausmas“, „kančia“, „siaubas“, - niekuo nesiskiria nuo kitų žodžių. Baimė reiškia normalų žmogaus jausmą, kuris jį saugo nuo nežinomų pasekmių. Bailys – būtų labai atsargaus ar nedrąsaus žmogaus sinonimas. Tuo tarpu iandienos nekoje žodį „homofobija“ vartojame visai kita prasme, juo apibūdiname maniją ar neapykantą, kuri yra beveik nepadori ir nepriimtina šiuolaikinėje visuomenėje.

Pasvarstykime: bijoti ir neapkęsti karo – tikrai ne manija, o taikinga politika. Bijoti ir saugotis ligų epidemijų – tai profilaktinė sanitarija, o ne neapykanta ligų virusams. Bijoti ir kovoti su nusikaltėliais – tai prevencinė teisėsauga, bet ne manija ar liguista neapykanta asocialiems žmonėms. Tačiau nerimas dėl vaikų doros, baimė dėl yrančių šeimų ir naikinamų tautų jau peršama kaip manija ir neapykanta netradicinėms seksualinėms mažumoms – kodėl?!

Akivaizdus sąmoningas ir tikslingas kategorijų sukeitimas vietomis: baimė (fobos) yra normalus jausmas, o homoseksualizmas – visais laikais, visų tautų ir visų religijų smerkiamas bei laikomas nenormaliu jausmu. Gamtos ar socialinio gyvenimo anomalijos perkrikštijimas kitu vardu (gėjai, lesbietės) nekeičia jų esmės ir visuomenės požiūrio į juos. Anomalija yra anomalija ir ją blogiausiu atveju, jei negalime pataisyti, esame priversti pakęsti (toleruoti). Taigi tolerancija – tai priverstinis pakantumas, bet ne inteligencija ar džentelmeniškumas. Tokia žmonių tarpusavio santykių abėcėlė.

Sukeisti visiems priimtinas sąvokas, paslepiant po tarptautiniais žodžiais esmę, vadinasi, pakeisti požiūrį į tą reiškinį, tuo pačiu sujaukti visą priežasčių ir pasekmių grandinę. Homofobijos atveju tai reikštų patologinę neapykantą seksualinėms mažumoms, dėl ko jos lyg ir tampa visuomenės aukomis, kurias reikia gelbėti ar bent jau gailėtis. Argi tai nepanašu į antisemitizmą ir jo vardu apiplėštus Šveicarijos bankus?

Kad suprastume homofobijos ir homoseksualizmo kategorijų sukeitimo vietomis tikslą ir pasekmes, turime išsiaiškinti, ar kas persekioja anomalus Lietuvoje ir ko jie patys siekia. Tai yra reikėtų peržvelgti Lietuvos įstatymus bei „Gėjų manifestą“. Argi netaptų aiškiau?

Lietuvos įstatymai

Visas mažumas (pagal tautybę, rasę, lytį, seksualinę orientaciją, kalbą, kilmę, tikėjimą, įsitikinimus ar pažiūras) nuo diskriminacijos sėkmingai saugo keletas Baudžiamojo kodekso straipsnių ir Lygių galimybių įstatymas. Lig iolei nebuvo užfiksuota nė vieno įstatymų pažeidimo atvejo. Pažymėtina, kad Lietuvos Konstitucijoje įtvirtintos ne tik mažumų teisės, bet ir, tai svarbiausia, privilegijų joms panaikinimas! Būtent dėl privilegijų atstatymo, netgi apsimetant „auka“, ir keičiamos tarptautinių žodžių sąvokos, prasmė: anomaliją paverčiant auka, o normalų baimės jausmą – patologija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis įtvirtina žmogaus laisvę reikšti savo įsitikinimus, kurie visgi gali būti apriboti, jei tai būtina siekant apsaugoti dorovę, garbę, orumą ir privatų gyvenimą. Konstitucijos 29 straipsnis gina žmogaus teises ir naikina bet kokias privilegijas, tarp jų ir mažumų.

Tačiau netradicinės seksualinės mažumos (homoseksualistai) ignoruoja Lietuvos Konstitucijos nuostatas ir nuolat reikalauja privilegijų, išradingai manipuliuodami tarptautinėmis institucijomis. Ir jiems nuolaidžiaujama! Antai balandžio 29 dieną įvykusi Šeimų šventė iš valstybės biudžeto nesulaukė nė lito. Tuo tarpu seksualinių mažumų „Vaivorykštės dienos“, kiek žinoma, buvo paremtos tiek ES, tiek Lietuvos Vyriausybės. Tai akivaizdus Lietuvos Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimas, teikiant privilegiją seksualinei mažumai. Ir jokie tolerantai nesikreipė dėl to į prokuratūrą.

Vilniaus savivaldybė, vykdydama Lietuvos Konstitucijos 25 straipsnio nuostatas ir saugodama daugumos vilniečių dorovę, garbę, orumą bei privatų gyvenimą, nedavė leidimo homoseksualistams propaguoti savo idėjų miesto gatvėse nei užrašais ant troleibusų, nei demonstracijomis. Gėjai sukėlė nepasitenkinimo bangą spaudoje, o jų rėmėjai – tolerantai – kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl mažumų teisių pažeidimo.

Pažymėtina, jog homoseksualistai pasiekė, kad ES Parlamente būtų sprendžiamas klausimas dėl bausmių tiems miestams, kurie atsisako leisti gėjų paradus! Še tau ir po suvereniteto...

2006 m. sausio 18 d. buvo balsuojama Europarlamente už tokią formuluotę: „Parlamentas smerkia homofobiją ir ragina užtikrinti homoseksualistų teisę“. Iš 785 (100 proc.) europarlamentarų 468 (59,7 proc.) balsavo „už“, 149 (18,9 proc.) balsavo „prie“ ir 41 (5,2 proc.) susilaikė.

Iš 13 Lietuvos europarlamentarų balsavo 8 (61,5 proc.) – „už“, 2 (15,5 proc.) – „prie“ ir 3 (23,3 proc.) susilaikė ar nedalyvavo balsavime. Lietuvos rinkėjai privalo žinoti, ar jų rinkti europarlamentarai išreiškė jų valią gėjų atžvilgiu, ar apgavo rinkėjus.

„Už“ homoseksualistus balsavo: Arūnas Degutis, Jolanta Dičkutė, Eugenijus Gentvilas, Ona Juknevičienė, Justas V.Paleckis, Rolandas Pavilionis, Aloyzas Sakalas ir Margarita Starkevičiūtė. „Prie“ balsavo: Laima Andrikienė ir Gintaras Didžiokas. „Susilaikė“ Vytautas Landsbergis ir Danutė Budreikaitė. Nedalyvavo balsavime arūnas Birutis.

Homoseksualistų teisės yra įtvirtintos visose ES valstybėse. Minimo balsavimo tikslas buvo įteisinti „homofobijos“ sąvoką kaip neigiamą reiškinį, po kurio sektų įvairūs draudimai seksualinių mažumų vertinimo, nuomonių reiškimo, tai yra daugumos teisių apribojimo srityje. O tai reiškia – atveriamas kelias į privilegijas. Lietuvos Konstitucija tai draudžia.

Dera prisiminti, kad keletas popiežių enciklikų taip pat įvertino liberalias idėjas kaip kenksmingas valstybės tikslams – viešajai gerovei, o toleranciją dorovės srityje – kaip pragaištingą šeimai, tautai ir valstybingumui. Esame krikščioniška šalis ir turime išlaikyti savo įstatymus, dorovės, garbės, orumo bei privataus gyvenimo srityje nepakeistus ir atitinkančius Bažnyčios kanonams. Lietuvos katalikams reikėtų prisiminti Tikėjimo mokslo kongregacijos 2003 m. rugpjūčio 14 d. dokumentą apie gėjų „santuokas“. Prieštarauti homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui yra įpareigoti visi tikintieji ir dėl jiems tenkančios atsakomybės pirmiausia – politikai katalikai. Tokių „santuokų“ įteisinimui katalikas privalo prieštarauti visomis galimomis priemonėmis.

Pasaulio katalikai gerai prisimena katalikų vyskupų enciklikas apie mūsų laikų klaidas („Quanta cura“) bei žmogaus laisvę („Libertos“), kuriose laiku įspėjo krikščionis apie galimas negandas. Deja, žmonija pasiklydo ir 70 metų kankinosi socializmo gulaguose. Šiandien dar neišbridome, o gal net giliau įklimpome į moralinės laisvės pinkles, nesuvokdami sekso revoliucijos pasekmių šeimai, tautai, valstybingumui. O tos pasekmės gali būti daug didesnės nei socialistinių revoliucijų, nužudžiusių per 100 milijonų žmonių, sunaikinusių dešimtis tautų ir sąlygojusių pasaulio valstybių iškreiptą ir netolygų vystymąsi.

„Gėjų manifestas“

Pats laikas būtų pasižiūrėti į „Gėjų manifestą“ ir sužinoti, kokių tikslų siekia seksualinės mažumos. Pradedant pirmaisiais, dar 1987 metais paskelbto dokumento žodžiais „mes ištvirkinsime jūsų sūnus...“ ir baigiant pareikimu „mes irgi pajėgūs naudotis ginklais ir stoti prie pabūklų barikadose, kylant žūtbūtinei revoliucijai. Drebėk, hetero kiaule, kai pasirodysime tau be kaukių“, visas dokumentas persmelktas trokimu pavergti daugumą ir siekti valdžios.

Labai panašiai skambėjo sionisto Leibos Trockio grasinimai paskandinti baltuosius vergus kraujo jūroje ir parklupdyti nelaisvėje. Ir jis tai įvykdė. Dalis parklupdytų po 50 metų vergovės jau atsistojo. Dalis vis dar kankinasi „socialistiniuose“ komunizmo pančiuose arba vis dar lieja kraują už savo nepriklausomybę (čečėnai).

Pasaulis dar nepasmerkė ir nenuteisė komunizmo, o nauja – sekso revoliucijos banga kyla ir vėl ritasi per pasaulį, grasindama daug didesnėmis negandomis nei socializmo dvyniai – faizmas ir komunizmas kad buvo paskleidę.

Blogiausia, kad sekso revoliucija su visomis savo atmainomis (homo-, pedo-, nekro-, zoofilais, sadomazochistais ir lezbietėmis) vyksta be aiškaus fronto, tarp mūsų, slapta ir prisidengiant aukų kaukėmis. Vyksta vis didėjančiu pagreičiu ir jau turi akivaizdžių rezultatų netgi politiniu lygiu. Antai, kaip manifeste buvo raoma, daugelyje bent jau demokratinių šalių visi įstatymai, draudžiantys homoseksualizmą, jau atšaukti. Vietoj jų leidžiami įstatymai, sudarantys sąlygas „meilei“ tarp vyrų. Ir Lietuvoje i Baudžiamojo kodekso dingo straipsniai apie homoseksualistus.

Manifestas skelbė, kad „mes rašysime poemas apie meilę tarp vyrų, rengsime spektaklius, kuriuose vyrai atvirai glamonės vienas kitą“. Ir iš tiesų sekso parduotuvių lentynos lūžta nuo gėjų literatūros ir vaizdajuosčių, o kino bei TV ekranuose anomalūs sekso ryšiai dominuoja! Manifestas skelbė, kad „pasaulio muziejai bus pripildyti paveikslų, kuriuose vaizduojami grakštūs, nuogi vaikinai. Mūsų rašytojų ir menininkų dėka vyrų tarpusavio meilė taps madinga, ji bus laikoma gero skonio ženklu“.

Ir iš tiesų netgi JAV kritikuotam bei teismuose baustam už „nuogų užpakalių“ demonstravimą meno priedanga dviejų duetui Mekui ir Gugenhaimui ruošiamasi Vilniuje pastatyti ermitažą! Ne Kaziui imoniui, Gražinai Didelytei, Sofijai Veiverytei ar Antanui Žmuidzinavičiui, o iš kažkur nukritusiems, niekam nežinomiems „avangardinio meno“ nešėjams. Lyg maža mums šiukšlių Europos parke.

Manifestas skelbė: mes aprašysime didžiuosius homoseksualius vadus ir mąstytojus, kurie formavo šį pasaulį. Ir iš tiesų apie Karlą Marksą, Hitlerį ir Staliną prirašyta tiek, kad perskaityti nespėjame. O kur dar kiti revoliucijų vadai ir revoliucionieriai.

Beje, jei iversime į lietuvių kalbą žodį „revoliucija“, tai suprasime, kad čia kategorijos irgi sumaiytos. Evoliucija reiškia tobulėjantį vystymąsi, o žodelis „re“ reiškia atvirkštinį procesą – griovimą! Taigi revoliucija yra evoliucijos priešingybė, o socialistai (fašistai ir komunistai) revoliuciją iškėlė kaip visuomenės progresą. Taip ir gėjai blogį perša kaip gėrį. Pasitelkus normalų baimės jausmą prie anomalijas, priverstinį pakantumą (toleranciją), siekiama sukurti privilegijas, o vėliau netgi diktatą!

Antai Kanadoje jau egzistuoja draudimai reikšti savo nuomonę prieš homoseksualistus. Švedijoje galima sėsti į kalėjimą už nepagarbą gėjų jausmams. Per prievartą turi būti tolerantiškas tau šlykštiems dalykams, ir baigta. Tai daugumos uzurpavimas. Didžiojoje Britanijoje nebegalima aiškinti, kad homoseksualizmas nėra pozityvus reiškinys. O ką jau kalbėti apie valstybes, leidusias registruoti gėjų santuokas?

Lietuvoje kol kas įstatymai neteikia mažumoms jokių privilegijų, kurios ribotų daugumos doroves, garbės, orumo ir privataus gyvenimo teises. Tačiau… diskusijų lygyje homoseksualistai jau žengia per Lietuvą. Antai Kauno Vytauto Didžiojo universitete jau įvyko konferencija „Homoseksualizmo plėtros strategija“. Tai Kaunas ne vien Šustausku garsės? Na, o Vilniuje įkurti du gėjų klubai, kurie prašmatnumu ir savo nariais jau beveik prilygsta europinio lygio plataus spektro vienamiams.

Europarlamentarų balsavimas už homofobijos pasmerkimą, deja, rodo, kad didesnioji dalis parlamentarų (59,7 proc.) neatstovauja savo rinkėjams, o aikiai remia anomalius asmenis. Todėl labai svarbu, kad rinkėjai tiksliai išsiaiškintų savo kandidatų seksualinę orientaciją ir dorovines nuostatas. Ar jie už normalią šeimą, vaikus, tautą ir valstybę, ar jie už naują sekso revoliuciją, dar šimtmečiui paskandinsiančią žmoniją gėjų tironijos kančiose? Pasirodo, Lietuvos europarlamentarų 61,5 proc. buvo už homofobijos pasmerkimą, tai yra 2 proc. daugiau nei Europos vidurkis. Taigi ir rinkimuose turime būti labai atidūs, kategoriški ir nenuolaidūs. Juk 23,3 proc. mūsiškių susilaikė, tai yra „neišsiryškino“, tuo tarpu europiečių susilaikė 5,2 proc. Tai ar galime pasitikėti savo deputatais? Juo labiau saviškiais seimūnais, kurie savo uolumu aiškiai pranoksta europinius! Be to, jau seniai pastebėta, kad, perkeldami ES aktų nuostatas į nacionalinę teisę, Lietuvos seimūnai įrašo daug daugiau reikalavimų ir apribojimų, ką jau ne kartą esame girdėję tiek iš komisarės Dalios Grybauskaitės, tiek iš svečių iš Briuselio.

Panašų uolumą, bet ne tautos labui, reiškė ir Generalinė prokuratūra, pradėjusi tyrimą dėl Tolerantiško (tai yra i prievartos pakantaus) jaunimo asociacijos skundo dėl gėjų diskriminacijos! Argi neįdomu, kas juos privertė nekentėti ir netylėti? Tik ir vėl ne šeimos, tautos ar valstybės labui.

Šeima yra tautos gyvybė. Savo tėvų išlaikytą lietuvių tautos gyvybę lietuvis perduoda ateities kartoms, kad amžinai gyventume. Tauta yra įgimta žmonių bendruomenė. Valstybė yra aukščiausioji tautinės bendruomenės organizacija. Tautinė kultūra yra kelias į tarptautinį pripažinimą ir bendravimą. Tautinis solidarumas yra aukščiausia tautinė dorybė.

Lietuviais esame mes gimę – lietuviais turime ir likti.

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija