„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (82)

2007-iųjų rugsėjo 14 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ką nudžiugino rugsėjo pirmoji?

Viktoras Alekna

Vido VENSLOVAIČIO nuotrauka

Šių metų rugsėjo pirmoji – nepaprasta, galima sakyti, istorinė Lietuvos gyvenimo diena: visuotinio girtuokliavimo valstybėje rugsėjo pirmąją buvo uždrausta prekiauti alkoholiniais gėrimais. Prekiauti. O girtauti uždrausta nebuvo. Ir vis dėlto rugsėjo pirmąją buvo girtuokliaujama daug mažiau. Tai paliudijo gydytojai, jau rugsėjo trečiąją paskelbę spaudoje, kad rugsėjo pirmąją buvo lengviau dirbti: žymiai sumažėjo greitosios pagalbos gydytojų iškvietimų.

Tačiau šis draudimas supykdė ne tik gėrimų pardavėjus, bet ir televizijos darbuotojus. Po „Panoramos“ valstybinės televizijos vadovai susodino būrį kalbėtojų, kurie piktinosi šiuo draudimu. Net Seimo narys K.Glaveckas aiškino, kad toks draudimas yra bjaurus, net kenksmingas Lietuvai. Tik Seimo narys, gydytojas Matulas pasidžiaugė, kad bent vieną dieną per keliolika metų Lietuva buvo blaivesnė. Tiesa, dar buvo pakviestas ir Vilniaus Katedros administratorius kun. Ričardas Doveika, bet jam leido pasisakyti tik kartą ir vos kelias minutes. Matyt, televizijos laidos vedėjas pats mėgsta išgerti...

Girtuoklystė Lietuvoje turi istorines šaknis. XVI a. pradžioje LDK kanceliarijos sekretorius Vaclovas Mikolajevičius parašė traktatą lotynų kalba „De moribus tartarorum, lituanorum et maschorum“ („Apie totorių, lietuvių ir maskviečių papročius“). Veikale pasakojama apie lietuvių girtuoklystę. Kada lietuviai patys pradėjo gamintis alkoholinius gėrimus, tiksliai nežinoma. Berods Vytauto Didžiojo laikais lietuviai alkoholio dar nežinojo, tačiau netrukus išmoko iš rusų. Vėliau ilgą laiką apie tai, atrodo, niekas nekalbėjo.

O girtuokliavimas, matyt, vis plito, nes lietuvis gydytojas Jokūbas Šimkevičius, kilęs iš Raseinių rajono, 1818 metais lenkų kalba išleido „Veikalą apie girtuokliavimą“, kuriame apibūdino girtavimą ne tik sveikatos, bet ir ekonominiu, istoriniu, doroviniu ir kitais požiūriais. Būtent jis pirmasis Lietuvoje pradėjo skelbti blaivybės mintis ir net ragino steigti blaivybės draugijas. Tačiau šios jo mintys nerado pritarimo – mat tuo metu degtinę gamino dvarininkai ir versdavo baudžiauninkus ją pirkti, net buvo nustatyta nemaža norma.

Apie girtuokliavimo žalą kalbėjo ir Motiejus Valančius, 1849 metais paskirtas Žemaičių vyskupijos vyskupu. Jis ragino vyskupijos kunigus šviesti savo parapijiečius ir mokyti juos gyventi be degtinės. 1850 12 29 aplinkraščiu iš kunigų pareikalavo naikinti parapijiečių blogus papročius – girtavimą per laidotuves, krikštynas, smuklių lankymą. O 1858 metų rugsėjo mėnesį Zavadskio spaustuvė Vilniuje 40 tūkst. egzempliorių tiražu išspausdino M.Valančiaus knygelę apie blaivystės brolijų steigimą. Per keletą metų visoje Žemaičių vyskupijoje įsisteigė blaivybės brolijos, į kurias įsirašė beveik visi parapijiečiai. Po metų paaiškėjo, kad Lietuvoje degtinės nupirkta net aštuonis kartus mažiau, negu buvo nupirkta anksčiau. Dvarininkai labai pyko, bet nepajėgė vyskupui pasipriešinti, nes vysk. M.Valančiaus sumanymą skelbti blaivumą patvirtino pats Rusijos caras, kuris 1858 m. rugsėjo 9 d. vykdamas į Varšuvą Kaune susitiko su vyskupu ir pritarė jo sumanymui steigti blaivybės brolijas. Netrukus lietuviai atsisakė degtinės ir pradėjo augti nauja blaivi lietuvių karta.

Paskui, deja, degtinės pardavimo monopolį perėmė Rusija, vysk. M.Valančius mirė, pavargo ir kai kurie blaivybės brolijų vadovai. Girtavimas vėl pradėjo plisti. Tą liudija ir Žemaitės apsakymai, kuriuose ji pasakoja apie girtaujančius ūkininkus, jų vaikus. Kai 1905 sausį Petrapilyje sustreikavo darbininkai, netrukus ir lietuviai savo tėvynėje pradėjo judėti ir pirmiausia sudaužė monopolius — degtinės parduotuves.

Prasidėjus karui ir Vokietijai užėmus Lietuvą, nauja tvarka dar kartą pristabdė degtinės gaminimą. O 1918 metais atsikūrusi nepriklausoma Lietuva suvaržė ir degtinės pardavimą – atsirado degtinės parduotuvės, kuriose buvo laikomasi griežtų pardavimo taisyklių. Pavyzdžiui, jaunimui iki aštuoniolikos metų degtinę pardavinėti buvo draudžiama, be to, degtinės monopolių būta tik didesniuose miestuose. Labai smarkiai kovota ir su degtinės varymu namuose. Ir ūkininkai beveik visai nustojo vartoti alkoholį.

Aš augau seniūnijoje, kurioje buvo 218 sodybų. Jose daugiausiai gyveno po vieną šeimą, nors pasitaikė ir vienas kitas kampininkas. Naminės varymas buvo griežtai uždraustas, policininkai už surastą degtindarį gaudavo papildomą atlyginimą. 1938-1939 metais buvo aišku, kad visoje seniūnijoje degtinė varoma tik dviejose sodybose. Dar keletas ūkininkų Raseiniuose nusipirkdavo ketvirčio litro talpos degtinės buteliuką ir išgerdavo su kaimynu. Tiesa, buvo vienas ūkininkas, kuris turgaus dieną iš Raseinių grįždavo gulėdamas savo vežimėlyje.

Visoje Lietuvoje buvo daug blaivybės draugijų, pavasarininkų, šaulių, jaunalietuvių, jaunųjų ūkininkų kuopų, būrių, skyrių, kurie taip pat ribojo alkoholinių gėrimų vartojimą, nes šių organizacijų įstatai draudė juos vartoti. Gimnazijose blaivių ateitininkų kuopos jungė beveik pusę gimnazijos moksleivių, o skautai apskritai savo nariams draudė rūkyti, vartoti alkoholinius gėrimus. Taigi dauguma studentų beveik nevartojo degtinės, mažai lankėsi alaus baruose.

Vokiečių okupacijos metais į maisto produktų pirkimo korteles buvo įrašyta ir degtinė bei rūkalai: degtinė buvo 30 laipsnių, nebrangi, jos mėnesio norma – puslitris. Ūkininkai tam tikrą kiekį grūdų, mėsos, pieno ir jo gaminių turėjo pristatyti okupantams, o iš javų likučių pradėjo gaminti alų ir degtinę. Kaimuose dažniau buvo vaišinamasi alkoholiniais gėrimais. Per keletą okupacijos metų lietuviai įprato varyti naminę savo reikalams. Vėliau grįžę raudonarmiečiai eidavo per kaimus ir reikalaudavo degtinės.

Trėmimai, partizanų veikla, kolūkių steigimas visai prislėgė lietuvius. Kai 1956 m. rudenį po vienuolikos metų grįžau iš Vorkutos į tėviškę, radau ir parduotuvėlę, kurioje pardavinėjo moldavišką vyną, pakeitusį naminę, nes kaimo žmonėms grūdų pradėjo trūkti ir duonai kasdieninei. Brolis man papasakojo, kad 1949-1956 metais pasikeitė net keturiolika kolūkio pirmininkų. Visi jie buvo girtuokliai, nieko neišmanantys apie žemę.

Iš sovietinės valdžios pareigūnų pavyzdį pamažu perėmė ir vietiniai ūkininkai. Dabar jau niekas nebaudė už naminės gamybą. Pamažu visa Lietuva pasidarė girtuokliaujančiu kraštu. Gėrė agronomai ir gydytojai, mokytojai ir mokytojos, milicininkai, studentai ir žurnalistai, rašytojai, poetai, net aukštųjų mokyklų profesoriai, partiniai darbuotojai. Atsimenu vieno tarybinio ūkio partijos sekretorių, kuris kasdien iš melžėjų surinkdavo po rublį, parduotuvėje nupirkdavo keletą butelių pigaus vyno ir su melžėjomis išgerdavo. Pasibaigus derliaus nuėmimo darbams, kolūkiuose, tarybiniuose ūkiuose visuotinai buvo švenčiamos pabaigtuvės…

Atkūrus Lietuvą, iš pradžių visiems trūko pinigų. Bet netrukus atsirado „bobučių“, kurios pardavinėjo degtinę pigiau negu parduotuvėse. Ir dabar pradėjo girtuokliauti ne tik studentai ar valdininkai, bet ir moksleiviai. Smarkiai girtuokliauja studentai, ypač gyvenantys bendrabučiuose. Suremontuoja vasarą bendrabutį, o per mokslo metus studentai gerdami taip suniokoja, kad vėl reikia daryti kapitalinį remontą. Restoranas yra net Seime, o ir patys Seimo nariai degtinės atsineša net į posėdžių salę. Štai kodėl seimūnai patvirtino girtuokliams palankius įstatymus: prekiauti degtine visą parą, girtuokliauti kada nori ir kur nori...

Atkūrus nepriklausomybę tikėtasi, kad Lietuvos valdžia supras, kokią žalą Lietuvai daro girtuoklystė. Deja. Dabar pasaulyje daugiausia geriama Rusijoje, o Lietuva užima antrą vietą. Lietuvoje itin daug savižudybių, avarijų, didelis nusikalstamumas – ir alkoholizmas yra visų šių skaudžių nelaimių priežastis. Blogiausia, kad geria ir nepilnamečiai, ir mokytojai, mokyklų vadovai, o per išleistuves abiturientai girtauja kartu su tėvais ir mokytojais. Net prezidentai ir kiti aukšti pareigūnai išdidžiai kelia taures, žinodami, kad juos mato visa tauta.

Siūlau prisiminti vyskupą Motiejų Valančių. Jam padėjo kunigai. Tačiau šiandien Lietuvoje kunigų yra beveik dešimt kartų mažiau negu mokytojų. Todėl būtent mokytojai privalo skiepyti blaivybę: mokyklinio amžiaus vaikus burti į valančiukus, vyresnius – į skautus, ateitininkus ir per šiuos sambūrius pirmiausiai ugdyti blaivumą. Ir auklėti juos ne tik degtinės, bet ir tabako priešais. Per metus to nepadarysi. Bet per dvylika metų turėtų ateiti ir visai blaivi abiturientų karta, o tada atgytų ir Lietuva.

O suaugę jau šiemet turi pagalvoti, kaip ateinančiais metais išrinkti blaivesnį Seimą, kuris sugebėtų priimti blaivų įstatymą ne tik rugsėjo pirmajai, bet ir visiems metams. Protingi žmonės žino, kaip tai padaryti...

Ar atsitokėsime? Pradžia jau yra – šių metų rugsėjo pirmoji. Tai tik kuklus pamatas. Bet jis turi didėti, augti, plėstis... Lietuva turi darytis protingesnių, blaivesnių žmonių kraštu. Dieve, padėk!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija