Ðeima – gyvybës lopðys

Marytë ÐAKIENË,

LKD Kaiðiadoriø skyriaus pirmininkë

Matome, ypaè didþiuosiuose miestuose, išrašytus plakatus su šiais graþiais teiginiais: branginkime gyvybæ ir ðvæskime gyvenimà su ðeima, kalbëkime apie ðeimos vertæ ir þmogaus orumà ðeimoje. Konstitucija ðeimà laiko valstybës pagrindu, ðeimoje perduodamos vertybës ir ugdoma atsakomybë, ðeima kuria Lietuvos ateitá. Kas, jeigu ne tëvai, turi visa tai atlikti, turi bûti tikrieji vaikø gynëjai, uþtarëjai ir mokytojai. Tëvas buvo ir yra stiprybës pavyzdþio simbolis – juk kaip saugu uþ jo peèiø! Ir tas saugumo jausmas lydës mus visà gyvenimà.

Deja, ne visus vaikus ðildo ir glosto tëvø rankos. Pati ðiurpiausia statistika – apie suþalotus, iðniekintus, badaujanèius, pamestus ir nuþudytus vaikus. Remiantis Vaiko teisiø apsaugos tarnybø duomenimis, uþregistruota daug smurto atvejø prieš vaikus, tarp jø ir seksualinës prievartos. Teismui pateikta nemaþai dokumentø dël tëvø valdþios ribojimo vaikams.

Bene skaudþiausias áraðas „juodojoje kronikoje“ – smurtas, vaikø patirtas ið artimiausiø þmoniø. O kiek bûta smurto atvejø prieð vaikus, niekas ir nesuþino, nes nuo pareigûnø tuos baisius faktus slepia net motinos. Jos bijo savo átûþusiø sugyventiniø, partneriø, bijo sadistø vyrø. Argi ne pats baisiausias dalykas, kada, pamindamos paèios gamtos duotà priedermæ, savo vaikus spardo, muða girtuoklës motinos? Vaikai vejami ið namø, badauja. Panaðus atvejis – Dainavoje su nepilnameèiu vaiku gyvenanèio vyriðkio. Vaikas vagiliauja, skina pas kaimynus neprinokusias uogas, praðo valgyti, o tëvas po darbo á namus gráþta su buteliu, o ne su duonos kepalu. Þinoma, tø namø netgi namais nepavadinsi, nesuvokiama, kad normalios išvaizdos, dar gana jaunas, turintis sveikas rankas ir kojas vyras, be to, ir tëvas, taip gyventø. Taèiau statistika rodo kà kita: skiriasi kas treèia ðeima, vaikai lieka tik su vienu ið tëvø, o kartais vaikai jiems netgi trukdo ir yra nereikalingi.

Kokia ðiandienos Lietuva? Lietuva iðsiskiria ið Europos ðaliø dideliu skyrybø skaièiumi (50-70 proc.), saviþudybëmis, maþu gimstamumu, daugëja nesantuokiniø vaikø ir plinta savanoriðka bevaikystë. Ðios sumaiðties laikais daugelio kûno ligø prieþastis yra sielos kanèia. Kaip daþnai pamatai, kad þmogui kûnas tarnauja aistrai patenkinti, siela rauda kûno kalëjime. Kuo padëti tokiam þmogui? Þmogus ilgisi ðvelnumo, gerumo, nuoširdþios šypsenos, o šie laikai pilni grubumo, ðaltumo, susvetimëjimo. Kodël? Uþgesusi ðirdyje saulë – meilë, todël veidas rûstus, akys piktos, niekuo nepasitikinèios, toks þmogus vieniðas, klajojantis skausmo nemunuose. Kodël mes tokie þiaurûs, kodël leidþiame þodþius kaip uþnuodytas strëles tiesiai á ðirdá, kodël mes vieni kitus taip stipriai kankiname? Atsakymas vienas – ðirdyje gæsta Dievo ir artimo meilë.

Kà galvoti ðiø liûdnø faktø akivaizdoje, kur eina þmonija, atskiri þmonës? Lietuvis mirðta paskendæs alkoholyje. Nëra þmoniø veiduose pavasariško giedrumo, akys graþios, o þvilgsnis – beprasmiðkas. Gæsta ðirdyje tikëjimas, meilë, viltis, gæsta kilnûs idealai, merdëti pasmerkti vos praþydæ þiedai. Kas uþgydys vaikø širdies þaizdas, atvertas neapgalvoto elgesio, ðiurkðèiø þodþiø, palaido gyvenimo pavyzdþio? Degtinë veda tautà á prapultá, plinta griaunanti, þudanti veikla. Jaunø motinø ambulatorinëse kortelëse neretas siaubingas þenklas apie nutrauktà nëðtumà (vienà ar kelis).

Dievas pasidalijo su þmogumi savo kuriamàja galia – paðaukti á pasaulá gyvybæ, kurios egzistencija amþina. Kaip naudojama ðita galia? Ogi išniekintos didþiosios vertybës, ið jø visø svarbiausia – gyventi. Tikroji meilë dalijama veltui. O meilë, perkama uþ pinigà, netenka vertës, tai meilës iðkamða. Daugelis þmoniø vaikðto su ðia kauke, maloniai ðypsosi tam, iš kurio tikisi naudos, ir abejingai nusigræþia nuo skurdo. Uþgeso krikðèioniðka artimo meilë. Jei sugráþtume á pirmapradæ meilæ – Dievà, mûsø ðirdys liepsnotø. Tai ir yra didysis atsakas á aktualiausius ðiø dienø klausimus. Kada þvelgi á þmogø ne kaip á paliegusá ligoná, bet kaip á asmenybæ su jo iðgyvenimais, su jo nueitu gyvenimo keliu, tada jis tampa ne našta, bet pagalbos reikalingu broliu. Kaip tam berniukui, kuris neša ant nugaros jaunesná broliukà ir sutikti þmonës ragina já paleisti, kam neðti tokià sunkià naðtà – ir jis pasipiktinæs atðauna: „Èia ne naðta – èia mano brolis“.

Reikia iðtiesti pagalbos rankà, reikia pakelti þmogø ið kanèios ir pamatyti jo akyse dëkingumà, norà gyventi kitaip. Ir tà daro seniûnijø socialinës, lankomosios prieþiûros darbuotojos. Nelengvas jø darbas, ir kartais pagalvoji, kaip jos ištveria.

O kiek aðarø, sulauþytø likimø, sudauþytø ðirdþiø skausmo, aimanø pamato ir išgirsta medikai, kiek jiems tenka darbo ir rûpesèiø! Daug esamø ir bûsimø paliegëliø guli mûsø ligoninëse per degtinæ. Ar kada bus ðios beprotybës pabaiga, jeigu prarandama brangiausia Dievo dovana – protas? O kas nors pamokë ar dabar moko kanèios meno paslapties, supaþindina su amþinomis vertybëmis, iðmoko daugumai savo norø iðtarti „Ne“? Gerai bûtø, kad þmogus turëtø grynà sàþinæ, kad suprastø kanèios paslaptá – ðtai kur ðypsenos paslaptis. Dûsta ðirdys aistrø glëbyje, liepsnoja kerðtas, nyksta dvasinë civilizacija – viskà uþvaldo abejingumas, materializmas, bodimasi dvasinëmis vertybëmis. Jei dvasia negaivins þmoniø, uþdus jie patys, jø vaikai ir vaikaièiai. Þmonës, nebûkite naivûs, netikëkite draugais, kurie gausiai vaišinasi prie jûsø stalo, o patikëkite tais, kurie kartu su jumis atsistos po kryþiumi, kurie kartu su jumis valgys skausmo duonà.

© 2007 „XXI amþius“