Abortai kaip masinio naikinimo ginklas

Mindaugas BUIKA

„Rasinės higienos“ programa

Izraelio medicininėje periodikoje pasirodė publikacija, kurioje skelbiama, jog Vokietijos nacių politikoje XX amžiaus pirmoje pusėje abortas, eutanazija ir sterilizacija buvo naudojami kaip masinio naikinimo ginklas, skirtas eliminuoti individus, žmonių grupes ir net tautas, laikytas „žemesnės veislės“. Kovo mėnesį Izraelio medikų asociacijos žurnale paskelbtame apžvalginiame straipsnyje Tel Avivo gydytoja Tesa Šeluš primena, kad 1933 metais, kai naciai Vokietijoje atėjo į valdžią, toje šalyje buvo įstatymu įteisinta eugeninė sterilizacija.

Buvo įkurta apie 250 vadinamųjų „eugenikos teismų“, kurie turėjo nuspręsti, kas yra vertas ir kas nevertas pratęsti giminę. Tie eugenikos teismai, kurių teisėjais daugiausia buvo gydytojai, suteikdavo rekomendacijas savo kolegoms medicinos institucijose dėl galimos sterilizacijos, tuo šimtams tūkstančių individų paneigiant teisę į asmeninį apsisprendimą. Straipsnyje rašoma, kad per penkerius su puse metų prieš prasidedant Antrajame pasauliniam karui maždaug 320 tūkstančių Vokietijoje gyvenusių žmonių buvo prievarta sterilizuoti, kadangi „nebuvo verti pratęsti gyvenimo“.

Pagal šią „rasinės higienos“ programą pirmiausia buvo sterilizuojami svetimšaliai, etninių mažumų atstovai, tarnai ir nekvalifikuoti darbininkai, prostitutės ir neištekėjusios motinos. Ši sterilizacijos kampanija faktiškai tapo tiesiogine preliudija vėlesnėms masinėms žudynėms: draudimas gimdyti „nevertingus vaikus“ buvo išplėstas į „eutanazijos“ programas, kuriai pradžią davė 5000 vaikų, sergančių paveldimomis ligomis, nužudymas. Iki karo pradžios pagal vadinamąją T4 eutanazijos programą Vokietijos ligoninėse buvo nužudyta apie 350 tūkstančių suaugusiųjų. T.Šeluš rašo, kad medikai, vykdę šias operacijas, turėjo nustatyti kriterijus, kuriais vadovautasi pirmosiose žmonių naikinimo fazėse nacių koncentracijos lageriuose (pirmiausia buvo žudomi „nevertingi“ ir negalintys dirbti invalidai ir pan.).

Prieš „nevertų tautų“ dauginimąsi

Abortą, negimusios gyvybės žudymą, naciai naudojo kaip masinio naikinimo ginklą Vokietijoje ir visoje okupuotoje Rytų Europoje. Čia akivaizdūs „dvigubi standartai“ – sveikos ir „grynos rasės“ vokietės buvo skatinamos kuo daugiau gimdyti ir jų atliekamas abortas prilygintas kone tautos „išdavystei“. Buvo skelbiamas privalomas rūpinimasis gyvybę pradedančiais organais, kaip „nacionalinį resursą ir vokiečių valstybės nuosavybę“ dėl visos tautos sveikatos ir ateities. Skatinant „sveiko“ vokiečių gimstamumo didinimą efektyviai veikė propaganda, finansinės ir medicininės paramos priemonės. Abortai vokietėms buvo leidžiami tik tuo atveju, jeigu motinos gyvybei iškildavo reali grėsmė.

Visai kitokia politika vykdyta „nevertų tautų“ atžvilgiu. 1938 metais Vokietijoje buvo legalizuotas abortas žydėms moterims, o į šalį darbams atvežtoms lenkėms bei kitų Rytų Europos tautų moterims abortai buvo atliekami privaloma tvarka, joms gimdyti buvo uždrausta. Abortai taip pat buvo skatinami nacių okupuotose Rytų Europos slavų šalyse, kuriose šeimos buvo žymiai gausesnės nei Vokietijoje ir jos kėlė „demografinę grėsmę“ arijų rasei. Straipsnyje cituojamas 1942 metų A.Hitlerio ir jo asmeninio gydytojo Karlo Branto bei sekretoriaus Martino Bormano pareiškimas, kuriame teigiama:

„Atsižvelgiant į dideles vietinių slavų gyventojų šeimas būtų naudingiausia, kad ten merginos ir moterys darytų kiek įmanoma daugiau abortų. Mes esame nesuinteresuoti matyti ne vokiečių gyventojų dauginimosi... Todėl turime išnaudoti kiekvieną priemonę skleisti tarp gyventojų idėjai, kad žalinga turėti kelis vaikus, nes tai susiję su didelėmis išlaidomis ir kelia pavojų moters sveikatai. Taip pat būtina atidaryti specializuotas institucijas abortams ir padėti gydytojams tais atvejais, kai jiems iškyla profesinės etikos problemos“. Paniekinant etikos nuostatas, okupacijos metais dešimtys tūkstančių moterų Lenkijoje ir Rusijoje buvo priverstos leisti sunaikinti jų negimusius kūdikius ne siekiant apsaugoti jų sveikatą, bet dėl nacių dogmų.

Lagerių patirties pamokos

Okupuotų miestų žydų getuose padėtis buvo dar sunkesnė, kadangi dėl „galutinio sprendimo“ (sunaikinti visą žydų tautą) nuostatų buvo uždrausta gimdyti, o nėščių moterų abortai buvo privalomi.

Už kūdikio gimdymą grėsė mirtis motinai, visai šeimai ir žydų gydytojai bei akušerei. Taigi, šiuo atveju abortai, kaip masinio naikinimo ginklas, buvo prievarta atiduoti į pačių žydų gydytojų rankas. Yra išlikę daug liudijimų apie sunkius ginekologų išgyvenimus dėl etinių ir moralinių problemų, dėl grėsmės, kuri iškildavo slapta padedant ateiti kūdikiui į pasaulį.

Straipsnio autorė pateikia tuometinio Kauno geto ginekologo Aarono Pereco liudijimą, kuris patvirtino, jog nėščioms moterims aborto praktiškai nebuvo įmanoma išvengti. „Prieš tai abortai buvo leidžiami tik iškilus pavojui moters sveikatai. Dabar nei tuberkuliozė, nei kita rimta liga nebuvo priežastis abortui – tik gestapas ir jo naikinimo politika“, – liudijo Kauno gydytojas A.Perecas. Paradoksalu, bet nacių abortų strategija padėjo išsaugoti gyvybę kitam Kauno žydų ginekologui Šlomui Nabriskiui, kuris buvo išleistas iš gestapo kalėjimo Žydų tarybai įtikinus SS, jog jis yra reikalingas „profesionaliems“ abortams atlikti.

Abortų industrija veikė ir nacių konclageriuose, kadangi nėščios moterys, kaip gyvybės nešėjos, pirmiausia buvo siunčiamos į dujų mirties kameras. Kai kurioms jų pavykdavo savo nėštumą nuslėpti, tada joms žydų tautybės gydytojai atlikdavo abortus slapta arba taip pat slapta numarindavo pagimdytus kūdikius, kad išgelbėtų moterų gyvybes. Straipsnio autorė pateikia Aušvico kalinės gydytojos Džizelos Perl, kuri buvo priversta daryti tuos slaptus abortus, skausmingą liudijimą. Jai naujos gyvybės gimimas yra stebuklas, todėl skausmą dėl nekalto kūdikio žudymo, siekiant išgelbėti moterį, ji priėmė ne tik kaip gydytoja, bet ir kaip motina. Yra žinoma, jog kai kurie lagerių laikų žydai gydytojai, negalėdami pakelti tokių sunkių prisiminimų moralinės naštos, vėliau bandė nusižudyti.

Tokia dramatiška patirtis yra dar vienas perspėjimas mūsų laikų „mirties kultūrai“ su jos legalizuoto aborto ir eutanazijos bruožais. Žudymas vardan patogumo ir gerovės, negimusio kūdikio ir sunkaus ligonio šaltakraujiškas sunaikinimas – yra baisi modernaus nužmogėjimo kaina.

© 2007 „XXI amžius“