„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (84)

2007-iųjų lapkričio 16 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Seksualinė norma ir homoseksualizmas

Zenonas BUSLIUS

Seksologija lytinį elgesį tiria ir vertina biologiniu-medicininiu, psichologiniu, socialiniu ir net filosofiniu požiūriu. Šių sričių seksualinės nuostatos susiformavo civilizacijos eigoje. Be to, kiekviena iš šių sričių turėjo didžiulę įtaką žmogaus lytiniam gyvenimui ir elgesiui. Neatsižvelgiant į esminius šių sričių principus bei argumentus, žmonių lytinis gyvenimas būtų chaotiškas ir beprasmis, prilygtų pirmykščių žmonių primityviam lytiniam gyvenimui.

Lytiniai iškrypimai prieštarauja visuomenėje nustatytoms normoms bei taisyklėms. Pvz., sodomija (lytinis santykiavimas su gyvūnais) paneigia biologinius-fiziologinius, psichologinius ir kitokius principus bei taisykles. Transvesticizmas (kuomet seksualinis pasitenkinimas jaučiamas apsirengus ar pastoviai dėvint priešingos lyties rūbus) apskritai nereikalauja seksualinio partnerio. Nors kartais jis tampa homoseksualumo apraiška. Homoseksualizmas panaikina svarbius, pamatinius biologinius-fiziologinius vyriškos ir moteriškos lyties skirtumus, taip pat atmeta etines, moralines, religines, visuomenines normas. Beveik visi lytiniai iškrypimai nepriimtini ar net žalingi visuomenei, todėl ilgainiui buvo suformuluotas, sudarytas seksualinės normos (elgesio) apibrėžimas. Lytiniai santykiai laikomi normaliais, jeigu jie vyksta tarp priešingų lyčių, abu partneriai yra fiziškai ir psichiškai subrendę, lytiniai santykiai yra abiem pusėm pageidautini, siekiama abipusio pasitenkinimo, nekenkia fizinei ir psichinei sveikatai, nepiktina, neįžeidžia aplinkinių ir nekenkia visuomenės interesams.

Akivaizdu, kad homoseksualizmas netelpa į esamos seksualinės normos bei kitų sričių kriterijų ribas. Be to, laikydamiesi nieko neįrodančių „argumentų“ homoseksualai savo asmenines ambicijas ir „apatinio“ gyvenimo emocijas perkelia į visuomeninius ir socialinius dalykus, skelbdami savo pažiūras ir „tiesas“. Gali atsirasti daug įvairių tiesų, bet tikra tik ta, kuri padeda žmonėms prasmingai ir dorai gyventi. Argi homoseksualizmą galima laikyti veržimusi prie tiesos ir tobulėjimo?

Ginčuose su homoseksualais vargu ar galima tikėtis laimėjimo. Jų paraloginis (neišmintingas), rezonieriškas (bevaisis, be išvadų) mąstymas, tuščia gražbylystė (kuria galbūt ir patys netiki), psichologinė gynyba neleidžia pažvelgti į problemą ir save iš šalies. Be to, už jų nugaros stovi stebintys ir kontroliuojantys „draugai“ – tam tikra kasta su savo slaptais interesais.

Visuomenė, remdamasi daugybės kartų bendra patirtimi, žmonių socialiniu bendravimu, tradicijomis, nuostatomis, suformavo tikslingas gyvenimo (ir lytinio) elgesio normas. Tik jos turi teisę pretenduoti į objektyvumą. Teisingumo kriterijus yra jo naudingas pritaikymas. Tiesa nustatoma patyrimu ir išbandymais. Tikra tiesa yra pastovi ir naudinga visuomenei. Istorijoje būna ne tik progreso, bet ir regreso (smukimo) laikotarpiai.

Savo ruožtu, homoseksualai, būdami isteriškai demonstratyvūs, arogantiški, reikalauja tolerancijos sau! Bet ar reikia toleruoti nevertus pakantos dalykus? Galbūt homoseksualizmo manijai pakaktų paprasto atlaidumo ir supratimo? Juk neapgalvota tolerancija (kenksmingiems dalykams) rodytų moralinį silpnumą ir ištižimą bei pažangos stabdymą.

Šlubuojantiems ir be prošvaisčių klaidžiojantiems savo įpratimo, jausmų ir proto konfliktų miglose linkėtume vaikščioti be ramento, kuris vadinasi homoseksualizmas.

Jeigu yra geresnis socialinio gyvenimo būdas už tradicinę šeimą (su kartais pasitaikančiais trūkumais) – leiskite apie tai sužinoti ir paaiškinkite. O gal – keliaukite į savo „šviesų rytojų“, bet mums ne pakeliui.

Perfrazavus rašytoją ir mąstytoją J.V.Gėtę, galima sakyti, jog tik tai, kas naudinga visuomenei, iš tiesų tikra!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija