|
Žmogaus teisių ir demokratinių laisvių pavojai
Aleksandras Žarskus
Demokratija blogiausia valdymo forma.
Vinstonas Čerčilis
Demokratinės laisvės ir žmogaus teisės, kuriomis
yra grindžiama šiandieninė civilizacija, žmogų ne tik išlaisvino,
bet ir pavergė, atnešė ne tik gėrį, bet ir dideles blogybes.
Abortai atrodytų labai didelis blogis: žudomi
žmonės, naikinami patys silpniausieji, visuomenė praranda savo ateitį
vaikus, tačiau tai daroma mūsų pačių sprendimu, mūsų rankomis,
kurias atriša demokratinės laisvės ir žmogaus teisės.
Paradoksalu, tačiau laisvės ir teisės, skirtos
atskiram asmeniui, yra pražūtingos visuomenei, pražūtingos tautai.
Teisė į asmeninę laimę pirmą kartą buvo įrašyta į Amerikos nepriklausomybės
deklaraciją ir JAV konstituciją. Ir tai, ko gero, tapo lemtingu
posūkiu žmonijos istorijoje. Asmeninė laimė buvo priešpastatyta
visuomenės gerovei. Tačiau ar gali būti žmogus (ilgai) laimingas,
asmeninius norus iškėlęs virš visko. Jeigu nori būt laimingas,
rašė V. Mačernis, laimę nešk kitiems.
Esu aš yra ir kitas, esame mes yra ir kiti.
Mano laisvė ir teisė pažeidžia kitų laisvę ir teisę, mūsų laisvė
pažeidžia kitų teisę. Mano teisė į tam tikrą teritoriją atima galimybę
naudotis ja kitiems; mano teisė į skyrybas atima vaiko teisę turėti
tėvą ir motiną; mano teisė į abortą atima kitam teisę gyventi.
A. Šveiceris, tyrinėjęs įvairių kultūrų, religijų,
žmonių grupių etiką, pamatė, kad jos yra skirtingos ir dažnai prieštarauja
viena kitai. Jis ilgai ieškojo tokios etikos, kuri vienodai tiktų
visiems žmonėms. Jis jau buvo nusivylęs, kad tokio principo nėra,
bet galų gale suformulavo labai paprastą didžios pagarbos gyvybei
etinį principą, kuris tinka visų įsitikinimų žmonėms: aš esu trokštanti
gyventi gyvybė, tačiau gyvenu tarp kitų būtybių, kurios taip pat
nori gyventi.
Žmogus visada turėtų gyventi vidiniame konflikte,
t. y. suvokti ir matyti, kiek jo teisė gyventi pažeidžia kito ar
kitų teisę gyventi. Kitaip sakant, teisės ir laisvės be pareigų,
be pasiaukojimo ilgainiui tampa pražūtingos ir asmeniui, ir visuomenei.
Garsus XX amžiaus britų istorikas Arnold J. Toynbee
tyrinėdamas civilizacijas priėjo išvadą, kad civilizacijos miršta
ne nužudytos, bet žudydamos save. Civilizacijos susinaikina pamiršdamos
pareigą, tarnavimą bei pasiaukojimą. Šią esminę priežastį galima
suskaidyti į tris pagrindines:
1. Visų pirma tai pasaulėjimas arba sekuliarizacija.
Tai procesas, kai vis labiau pamirštama Dievo tvarka ir įsigali
žmonių sugalvota tvarka. Galima nurodyti daugybę Dievo tvarkos ir
žmonių tvarkos skirtumų. Apsiribosime tik vienu: Dievo tvarka yra
bešališka, o žmonių tvarka yra net labai šališka.
2. Širdies ir proto ryšio pažeidimas: žmogus gyvena
beveik arba vien tik protu. Silpstant širdies ir proto ryšiui, žmogus
a) paranda saugumo jausmą, b) silpnėja jo tikrasis religingumas,
t. y. ryšys su Dievu ir kitais žmonėmis ir c) žmogus praranda giminės
pratęsimo instinktą.
3. Demokratinių laisvių pavojai.
Aptarsime tiktai trečiąją priežastį. Nesu nusistatęs
prieš demokratiją, nes laisvių žmogui anksčiau ar vėliau prireikia.
Tik jos sudaro sąlygas žmogui būti tokiu, koks jis iš tiesų yra.
Tai yra didysis išbandymas. Tik ar visi šį išbandymą laisvėmis ir
teisėmis išlaiko?
Būtina atsiminti, kad kūno branda nelygi dvasinei
brandai. Fiziškai žmogus subręsta palyginti greitai, o dvasine prasme
jis bręsta visą gyvenimą ir vargu ar subręsta. Demokratija dvasine
prasme nesubrendusiam žmogui yra pražūtinga, nes ji suteikia jam
teisę pasirinkti neteisingai.
Svetimavimas tai demokratijos taikymas meilėje.
Abortų legalizavimas tai taip pat demokratijos taikymas, tik šiek
tiek kitoje srityje. Demokratija, kurioje pamirštamos pareigos ir
pasiaukojimas, kuri kalba tik apie laisves bei teises, labai klaidina
ir tvirkina dvasine prasme nesubrendusius žmones. Pradedama manyti,
kad tai, kas leistina, yra teisinga. O keisčiausia, kad tas, kuris
išdrįsta pasakyti, jog ne viskas, kas leistina, yra teisinga, apšaukiamas
demokratijos priešu. Ar tai ne labiausiai užslėptas savęs naikinimo
požymis?
Kas dabar šiuolaikiniame sekuliariame pasaulyje
žmonėms gali ir drįsta pasakyti, kad demokratija yra išbandymas,
kad ji yra egzaminas, kurį mes laikome ne mokyklose, o gyvenime,
kad šio egzamino neišlaikymas reiškia sužalotus gyvenimus, suardytą
sveikatą ir net fizinę mirtį.
Pastebėkime, kokios laisvės ir teisės yra propaguojamos
labiausiai. Visų pirma tos, kurios pažeidžia žmogų kaip asmenybę,
kurios lėtai naikina patį žmogų: tai teisė į vis ankstyvesnį alkoholio,
tabako, narkotikų vartojimą; teisė į vis ankstesnį lytinį gyvenimą
(vis jaunesniems užsiiminėti seksu); teisė į prostituciją; teisė
į pradėtos gyvybės žudymą; gėjiško gyvenimo teisė; lyties keitimo
teisė; teisė gyventi šeimoje be santuokos ir panašios.
Šiandien esame išbandomi laisvėmis, teisėmis ir
gerove. Senojo Testamento Jobas buvo egzaminuojamas netektimis,
praradimais, ligomis. Jį egzaminavo Dievo padėjėjas šėtonas. Šėtonas
taip Dievui kalbėjo: Argi Jobas veltui bijo Dievo? Ar tu nesaugai
jo paties, jo namų ir viso jo turto? Bet ištiesk truputį savo ranką
ir paliesk visa, ką jis turi, ir matysi, ar jis nekeiks tavęs? (Job
1, 10-11) Ir Viešpats leido šėtonui išmėginti Jobą. Jobas jam siųstus
išbandymus išlaikė. Išbandymus netektimis, praradimais, karais,
tremtimis, priespauda išlaikė ir mūsų tauta: protėviai, seneliai,
tėvai. Tačiau mums tenka sunkesni išbandymai.
Šiandien šėtonas Viešpačiui kalba kitaip: Žmonės
atlaikė karus, tremtį, praradimus, priespaudą, nes nuolat prarasdami
jie galėjo išlikti tik pasitikėdami tavimi. Jausdami tavo kietą
ranką, jie laikėsi tavo įsakymų. Tačiau suteik žmonėms gerovę, kad
jie nieko nestokotų, tegu žemėje būna skelbiamos vien tik žmogaus
teisės ir laisvės, tegu būna skelbiama, kad Dievas yra tik mylintis
ir apdovanojantis. Ir matysi, kaip jie nusisuks nuo tavęs ir ims
garbinti naujuosius stabus.
Atrodo, kad Dievas leido šėtonui veikti ir išbandyti
mus. Šiandien egzaminų bilietai, ko gero, sunkesni: mes išbandomi
laisvėmis ir teisėmis, išbandomi gerove. Ar išlaikysime šį bandymą?
Kol kas tauta, kuri būtų išlaikiusi šitokį egzaminą,
istorijoje nežinoma. Gal būsime pirmi?
Ko gero, tokį egzaminą išlaiko tik atskiri žmonės.
Tai tie, kurie nesusivilioja iliuzinėmis laisvėmis, teisėmis, pinigais
ar valdžia. Tie, kurie prisiima pareigas, ryžtasi aukotis ir tarnauja
kitiems.
Trokštamoji laisvė ir teisės, už kurias taip kovojame,
aplinkui sėdami blogį, yra didžioji iliuzija, nes žmogus vis vien
kam nors tarnauja arba vergauja. Jei jis netarnauja Dievui, netarnauja
šeimai, artimui, jis vergauja alkoholiui, narkotikams, seksui, pinigams,
savo egoizmui. Naudojimosi laisvėmis, o tiksliau vergavimo pinigams
ir savo egoizmui, pasekmės yra tokios, kad vaikai tapo tokie brangūs,
jog yra prieinami tik vargšams.
Kol esame įsitikinę, kad laisvė yra didysis gėris,
laisvės neturėsime, o tik dar labiau įsipainiosime į visuotinius
tarpusavio priklausomybės ryšius. Atjauta arba atodaira į kitus
ir yra tas kelias, kuriuo eidami patys būsime laisvi ir mažiausiai
pažeisime kitų laisves bei teises. Atjauta ir atodaira yra kitaip
pavadintos mūsų pareigos kitiems.
Beatodairiškos išorinės laisvės nėra ir negali
būti: aš nieko negaliu padaryti nesukeldamas vienokių ar kitokių
padarinių. Atskirumas, t. y. atskiro vieneto (asmens, šeimos, partijos,
tautos ir t. t.) nepriklausomybė, yra iliuzinė. Tariama atskiro
vieneto (asmens) laisvė yra tik iliuzinė laisvė, kurią mes laikome
tikra ir stengiamės ja naudotis.
Tikrai laisvas aš galėčiau būti, jei mano elgesys
niekaip nepaliestų kitų. Gerai pagalvoję pamatysime, kad bet kokie
žmogaus veiksmai ar elgesys daugiau ar mažiau, tiesiogiai ar netiesiogiai
ką nors vis vien paliečia. Laisvė tai toks dalykas, kurio negalime
turėti, jei jo nesuteikiame kitiems.
Jeigu laisvės nėra, tai kodėl visi taip jos trokštame?
Laisvė yra, tačiau ne tokia, kaip ją dažniausiai suprantame. Skirkime
išorinę ir vidinę laisves. Išorinė laisvė tai tokia, kai aš, ja
naudodamasis, atlieku tam tikrus veiksmus išorėje, o vidinė tai
mano apsisprendimas viduje. Tai ir yra valia. Kitaip sakant, vidinę
laisvę reikia vadinti valia. Valia tai vidinis sprendimas būti
laisvam ir turėti savo nuomonę, kad galėtum pasipriešinti demokratijos
pavojams ir taip įnirtingai propaguojamoms žmogaus teisėms. Primenu,
kad propaguojamos ir ginamos visų pirma tos teisės, kurios naikina
patį žmogų: tai teisė į alkoholį, į narkotikus, į ankstyvą seksą,
į prostituciją, į abortus, į lyties keitimą ir panašios. Ginant
šias teises, neišvengiamai mažinamos žodžio ir religijos išpažinimo
laisvės.
Laisvė arba yra, arba jos nėra laisvės neskirstome
į gerą ir blogą laisvę. Aišku, naudojimasis laisve visada sukelia
pasekmes. Su valia yra kitaip. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje
ramybė geros valios žmonėms! giedame bažnyčiose. Sakome geravalis
arba piktavalis žmogus.
Kokia valia yra gera, o kokia bloga? Jei naudodamasis
valia paklūstu Dievo tvarkai valia yra gera, o jei žmonių tvarkai,
t. y. beatodairiškai naudojuosi laisvėmis ir teisėmis, valia yra
bloga. Tvirta valia dar nieko nesako. Svarbiausia, kaip ir kur aš
ją naudoju.
Ar sugebėsime išlaikyti didįjį demokratinių laisvių
ir žmogaus teisių egzaminą? Nuo to priklausys ir asmeninis, ir tautos
likimas.
© 2007 XXI amžius
|
