„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (95)

2008 m. spalio 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Gyvenimo didžioji vertybė – pats gyvenimas

Prof. Arvydas Šeškevičius,

Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentas

2005 metais Pasaulio paliatyviosios pagalbos asociacija, norėdama atkreipti valstybių vyriausybių ir visuomenės dėmesį, spalio mėnesio pirmą sekmadienį paskelbė Paliatyviosios pagalbos diena. Lietuva šią dieną mini jau trečią kartą.

Paliatyviosios medicinos esmė – sumažinti ligonio kančią, kontroliuoti simptomus ir taip pakeisti ligos eigą, kad ligonis kuo ilgiau išliktų nepriklausomas, o jo gyvenimo pilnatvė nenukentėtų.

Šiandien galima pasidžiaugti  ir nedideliais pasiekimais – Sveikatos apsaugos srityje padarytas istorinis žingsnis. 2007 m. sausio 11 d. LR sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas išleido įsakymą „Dėl paliatyviosios pagalbos paslaugų suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimų aprašo patvirtinimo“. Šiuo įsakymu paliatyviosios pagalbos paslaugos mūsų šalyje yra įteisintos. Deja, tai paskutinė Europos šalis, kuri įteisino paliatyviąją pagalbą – kitos Europos šalys jau seniai įteisino.

Sergantys nepagydoma liga ligoniai dažnai kenčia ne tik dėl fizinių problemų, bet ir dėl dvasinių ir psichologinių. Netektis, įskaitant vaidmens praradimą šeimoje,  gyvenimo tikslų atsisakymas, mėgstamo darbo praradimas, fiziniai pakitimai, dėl ligos didėjanti priklausomybė ligoniams sukelia depresiją, dvasinį išsekimą. Mažiausia vilties prošvaistė yra ligonio ir jo šeimos narių gyvenimo palaikymo šaltinis. Medikamentiniais ir nemedikamentiniais simptomų kontrolės metodais galima palengvinti ligonio kančią. Realybė, kad jie mirs, dažnai nėra ligonių pagrindinė baimė, dažniau jie bijo kančių. Štai kodėl medikai paliatyvioje pagalboje taiko alternatyvius gydymo metodus, kurie teikia galimybę valdyti emocijas ir racionaliai įsitikinti, kad „viską darau pats“ ir kad pats ligonis yra „pasveikimo meistras“. Tai padidina gyvenimo viltį, užtikrina gyvenimo pilnatvę iki mirties. Naudojant tokią sveikatos priežiūros strategiją, realistinės vilties suteikimas, baimės sumažinimas yra vienas iš integruotų problemų sprendimo būdų.

Paliatyvioji medicina  skatina apmąstyti gyvenimo prasmę, ieškoti atsakymo į bendražmogiškąsias vertybes ne tik ligoniams, bet ir visiems vadinamiems sveikiesiems. Gyvename metą, kai visuomenėje vyrauja jaunystės ir grožio kultas. Žavimės vaikyste, jaunyste, grožio karalienėmis, o visą kitą gyvenimo etapą tarsi slepiame už rūko sienos. Lyg brandaus amžiaus žmogus neegzistuotų, lyg jo mums nereikėtų, lyg gėda juo būti, tuo labiau sirgti nepagydoma liga. Ir tik susidūrę su amžinybės tikrove mes susimąstome apie gyvenimo vertybes. Kolumbijos rašytojas Gabrielius Garcia Markesas susirgęs nepagydoma liga rašė: „Rytojus neužtikrintas niekam – nei jaunam, nei senam. Galbūt šiandien jau paskutinį kartą matai tuos, kuriuos myli. Todėl nelauk daugiau: tai, ką esi sumanęs, daryk šiandien, nes jei rytojus daugiau neišauš, tikrai gailėsies dienos, kad nesuradai laiko nusišypsoti, apkabinti, pabučiuoti, kad buvai labai užimtas ir nesuradai laiko padaryti aplinkiniams ką nors gero“.

Pasaulio paliatyviosios pagalbos diena buvo paminėta spalio 12-ąją Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje aukotomis šv. Mišiomis už nepagydomomis ligomis sergančiuosius ir juos gydančius medikus. Po šv. Mišių vyko  koncertas, kuriame dalyvavo Kauno sakralinės muzikos mokyklos choras „Pastoralė“ (vadovė Nijolė Jautakienė).

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija