„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.10 (95)

2008 m. spalio 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Lietuvos ganytojai skatina blaivybę

Mindaugas BUIKA

Vyskupas Motiejus Valančius
blaivinimo veikloje turėjo
rodyti herojiškas pastangas

„Kultūringo“ gėrimo nebūna

Šie metai Lietuvoje mūsų tautos didžiojo blaivintojo vyskupo Motiejaus Valančiaus garbei, jo blaivybės 150-osioms metinėms atminti pavadinti Blaivystės metais. Ta proga verta prisiminti šalies katalikų episkopato autoritetingus paraginimus įveikti girtuoklystę. Šiemet Lietuvos vyskupų konferencija dėl darbų gausos atskiro dokumento blaivybės reikalu dar nėra paskelbusi, tačiau laiške, skirtame Seimo rinkimų kampanijai, be užuolankų perspėjama, jog „alkoholis yra daugelio bėdų – skurdo, smurto, palaidumo tikroji priežastis“. Čia dar galima priminti 1975 metais Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos priimtos rezoliucijos teiginį, kad „alkoholį būtina laikyti narkotiku, griaunančiu sveikatą“, kad būtų suprastas blaivininkų propaguojamas visiškas susilaikymas nuo bet kokių svaigiųjų gėrimų vartojimo.

Iš tikrųjų, saugaus svaigalų vartojimo lygio nėra ir bet koks alkoholinis gėrimas, pradedant alumi, turi narkotikų, kurie organizmui ne tik nereikalingi, bet ir kenksmingi. Be to, tarp vadinamojo saikingo svaigalų vartojimo, girtavimo ir alkoholizmo (dabar tai vadinama „priklausomybe“) nėra griežtos ribos. Todėl yra akivaizdu, jog girtavimas ir alkoholizmas visuomenėje nebus įveiktas, kol nebus išgyvendintas svaigalų vartojimas apskritai, kol blaivybė netaps gyvenimo norma. Tai pabrėždamas žinomas Kauno gydytojas Petras Jašinskas visada nurodydavo žymaus mūsų blaivybės propaguotojo profesoriaus Prano Avižonio mokymą, kad „kultūringai“ geriantys daugiau prisideda prie alkoholizmo skatinimo nei visiški girtuokliai. Jis aiškino, kad girtuoklis, sukeldamas pasibjaurėjimą, neskatina sekti jo pavyzdžiu, kai tuo tarpu „kultūringai“ geriantis propaguoja alkoholio vartojimą, ypač jeigu jis yra gydytojas, pedagogas, žurnalistas, dvasininkas ar aktorius, turintis didelį autoritetą jaunimui.

Klastingas priešiškų jėgų veikimas

1997 metų spalio mėnesį paskelbtame Lietuvos Vyskupų konferencijos kreipimesi „Dėl blaivybės“ primenamas „sunkus netolimos praeities palikimas“, kai troški ir kartais, kaip atrodė, beviltiška sovietinio gyvenimo aplinka „stūmė mūsų brolius ir seseris į girtavimo liūną“. Tada, „pasidavęs nevilčiai, nusiminimui ir praradęs tikėjimą, ne vienas jautrios sielos žmogus nesugebėjo atsispirti svaiginimosi pagundai“, konstatuoja ganytojai. Pasikeitus gyvenimo sąlygoms, lietuviams atgavus tautinę laisvę ir valstybingumą, ekonominės ir kultūrinės veiklos laisvės sąlygomis minėtų priežasčių alkoholizmui kaip ir neliko. Tačiau dabar atsirado kitos jėgos, kurios „laisvus mūsų visuomenės piliečius klastingais būdais bando paversti rinka alkoholiniams gėrimams ir narkotikams“, pabrėžė Lietuvos katalikų ganytojai.

Kreipimesi tos pragaištingos jėgos nėra tiesiogiai įvardijamos, tačiau apie jų pobūdį galima suprasti iš vyskupų tvirtinimo, jog toms jėgoms „asmeninis ar grupės finansinis pelnas yra svarbesnis nei viso krašto žmonių fizinė ir dvasinė gerovė“. Tik oficialiais duomenimis, Lietuvoje kasmet svaigalų parduodama beveik už 5 milijardus litų, taigi kiekvienas lietuvis per metus įsigyja gėrimų už 2 tūkstančius litų. Ekspertų vertinimu, maždaug tokia pati apyvarta vyksta ir „pogrindinėje rinkoje“, apeinant „mokesčius ir pasitenkinant „duoklės atidavimu“ kontroliuojančioms struktūroms“. Todėl yra svarbi kita Lietuvos ganytojų pastaba minėtame 1997 metų dokumente, teigianti, kad „į girtavimo ir narkomanijos liūną šiandien sąmoningai stumiama tauta ir jaunimas, norint, kad jie taptų nusikalstamų grupuočių ir prekeivių pasipelnymo rinka“.

Įstatymai ir blaivybės sąjūdis

Kovai su precedento neturinčia alkoholio „epidemija“ Lietuvoje, vyskupai nurodė tris svarbius kelius. Pirmiausia tai atitinkamų įstatymų priėmimas – įstatymai turi „gerbti kiekvieno valstybės piliečio teisę į blaivų gyvenimo būdą ir apsaugoti visuomenę, o ypač jaunąją kartą, nuo galimybės tapti klastingų manipuliacijų aukomis“. Kaip žinoma, praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje pastangos sugriežtinti alkoholio kontrolės įstatymą dėl nuolatinio balsavimo atidėliojimo buvo bevaisės, kas atspindi minėtų jėgų įtaką mūsų parlamentarams. Kaip teigia Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos prezidentas dr. Aurelijus Veryga, vienintelė Tėvynės sąjungos frakcija buvo palanki alkoholio kontrolės sprendimui „neatidėliojant ir nevilkinant“. Šios partijos santykinė sėkmė naujuose Seimo rinkimuose suteikia viltį, kad „įstatyminis kelias“ blaivybės skatinimui nebus apleistas.

Pabrėždami, jog „šiandien aktuali kūrybinga girtavimo prevencijos veikla“, 1997 metų kreipimesi Lietuvos vyskupai kalba apie blaivybės sąjūdžio, kuris turi ugdyti nepakančią nuostatą alkoholio vartojimo atžvilgiu ir „energingiau formuoti krašto gyventojų laisvalaikio kultūrą“, svarbą. Ganytojai taip pat primena, kaip svarbu teikti dvasinę pagalbą „tiems broliams ir seserims, kurie tapo priklausomi nuo svaigalų ir narkotikų, kurie prarado dvasinę laisvę ar net tapo žalingų įpročių vergais“. Įvairiais ekspertų vertinimais, apie dešimtadalis Lietuvos gyventojų dabar yra girtuokliai ir alkoholikai, o „proginis“, kone privalomas alkoholio vartojimas yra tapęs masiniu reiškiniu.

Keisti žalingus papročius ir madas

Apie tokio „nesveiko papročio“ pragaištingumą Lietuvos vyskupai rašė ir 1980 metų Gavėniai skirtame bendrame ganytojiniame laiške „Blaivybės reikalu“. Sovietinės nelaisvės laikotarpiu persekiojamos Bažnyčios hierarchai drąsiai kalbėjo apie alkoholio vartojimą, kaip „bukaprotišką narkomaniją, vedančią į laisvanorišką savižudybę“. Kartu ragino „remti blaivybės idėją ne vien kaip teigiamą visuomeninį reiškinį, bet ir kaip krikščioniškąją dorybę, būtiną kiekvienam tikinčiajam“. Vyskupo M. Valančiaus dvasioje parašytame Gavėnios laiške ganytojai pabrėžia, jog alkoholikas „tampa didžiu kenkėju visuomenei“ ir kad „girtuokliai tėvai yra dideli nusikaltėliai savo vaikams“.

Tame dokumente, kaip ir 1997 metų kreipimesi, Lietuvos vyskupai savo paraginimuose rėmė apaštalo šv. Pauliaus, kuris buvo didelis blaivybės skatintojas, mokymu. Štai didysis tautų evangelizatorius įspėja Efezo miesto krikščionis: „Nepasigerkite vynu, kuriame slypi pasileidimas“ (Ef 5, 18), o Laiške efeziečiams nurodo, kad girtuokliai, kaip ir kiti, turintys nuodėmingų ydų, nepaveldės Dievo karalystės. Šias pastabas svarbu prisiminti šiais Šv. Pauliaus jubiliejiniais metais, kai popiežius Benediktas XVI ragina atnaujinti, studijuoti ir praktiškai taikyti Tautų apaštalo mokymą.

Abiejuose minėtuose dokumentuose Lietuvos ganytojai nurodė iškilų vyskupo M. Valančiaus pavyzdį, kuriam tautos blaivinimo veikloje reikėjo herojiškų pastangų siekiant įveikti valstybės (tuomet carinės Rusijos), degtinės gamintojų (dvarininkų) ir prekeivių (žydų smuklininkų) pasipriešinimą. Tuose darbuose jam stiprybės suteikė supratimas, „kad negali būti kalbos apie liaudies dorovinį pakėlimą be jos blaivumo“. Šis supratimas turi skatinti ir mus, žinančius, koks moralinis nuosmukis laukia mūsų visuomenės. „Gana vergauti išsigimusiems papročiams, verčiantiems žmogų nuodyti save ir kitus! – ragina Lietuvos vyskupai 1980 metų ganytojiniame laiške. – Gana klausyti mados užgaidų! Mes patys kuriame madas ir papročius, mes patys turime ir teisę juos pakeisti“.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija