„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.7 (104)

2009 m. liepos 17 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Vatikanas patvirtina: už abortą – ekskomunika

Mindaugas BUIKA

Gyvybės gynėjai abortų darymą
lygina su teroristų išpuoliais

„Tu negali būti kataliku
ir pritarti abortams“

Paaiškinimo pareikalavo naujai iškilusios kontroversijos

Viena svarbiausių Šventojo Sosto dikasterijų Tikėjimo mokslo kongregacija paskelbė paaiškinimą, patvirtinantį, jog Katalikų Bažnyčios nuostatos dėl aborto, kaip „pasibjaurėtino nusikaltimo“ prieš gyvybę, nesikeičia. Liepos 11 dieną Vatikano dienraštyje „L’Osser-vatore Romano“ publikuotame paaiškinime nurodoma, kad bažnytinė bausmė už negimusio kūdikio nužudymą ir toliau lieka aukščiausia – savaiminė ekskomunika („latae sententiae“), tai yra pašalinimas iš Bažnyčios visų to nusikaltimo dalyvių ir bendrininkų.

Minėtoje publikacijoje teigiama, kad tokio Tikėjimo mokslo kongregacijos pareiškimo prireikė po to, kai neseniai dabar jau dėl amžiaus atsistatydinusio Olindos ir Resifės (Brazilija) arkivyskupo Žozės Kardozo Zobrinjo paskelbta vieša  ekskomunika už aborto atlikimą vienai brazilų nepilnametei mergaitei sukėlė tam tikrų prieštaravimų. (Ganytojas ekskomunikavo abortą inicijavusią mergaitės motiną ir šią operaciją atlikusių medikų komandą.)

Šias kontroversijas paaštrino kovo 15 dieną tame pačiame laikraštyje „L’Osservatore Romano“ paskelbtas Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidento arkivyskupo Rino Fizikelos straipsnis, kuriame suabejota dėl viešos ekskomunikos tikslingumo. Padėtis iš tikrųjų buvo dramatiška, kadangi devynerių metų mergaitė pastojo išprievartauta jos jauno įtėvio. Dvynius turėjusi pagimdyti mergaitė susilaukė švelnaus pastoracinio arkivyskupo Ž. Kardozo Zobrinjos rūpinimosi, kuris teigė, kad kūdikių gyvybes privalu išsaugoti, tuo labiau kad medicinos tyrimai patvirtino, jog gimdymas galėjo vykti normaliai ir mergaitės gyvybei pavojus negrėsė. Tuo tarpu dvigubą abortą atlikę medikai nerodė jokios sąžinės graužaties dėl šio nusikaltimo ir netgi tuo didžiavosi.

Kilus tarptautiniams debatams dėl šio precedento, ypač Lotynų Amerikoje, kur abortai daugelyje šalių yra uždrausti įstatymu, Šventąjį Sostą pasiekė daugybė žinomų Bažnyčios ir politikos asmenybių laiškų, kuriuose prašoma išsamesnio paaiškinimo. Taip pat pranešama, kad dauguma Popiežiškosios gyvybės akademijos narių pareiškė nepritarimą arkivyskupo R. Fizikelos užimtai „klaidingai“ pozicijai ir laiške kreipėsi į  Tikėjimo mokslo kongregacijos prefektą kardinolą Viljamą Levadą, reikalaudami autoritetingo ištaisymo. Teigiama, kad raštai apie šį atvejį pasiekė ir patį popiežių Benediktą XVI, kuris rekomendavo paskelbti patvirtinimą, kad Bažnyčios mokymas apie aborto blogį bei atitinkamas sankcijas yra nepasikeitęs.

Bažnyčios mokymas apie gyvybės šventumą nesikeičia

Tikėjimo mokslo kongregacijos gegužės 11 dienos paaiškinime, kuris laikytinas vienu stipriausių pastarojo meto Katalikų Bažnyčios pareiškimų ginant gyvybę, remiamasi Šventojo Rašto, ankstyvosios Bažnyčios, Vatikano II Susirinkimo, taip pat popiežių Pijaus XII ir Jono Pauliaus II mokymais. Dokumente dėmesys sutelkiamas į  „Katalikų Bažnyčios Katekizmo“ atitinkamus straipsnius (2270–2273), kuriuose aiškiai teigiama, kad „žmogaus gyvybė turi būti absoliučiai gerbiama ir saugoma nuo pradėjimo momento. Jau nuo tos pirmos žmogaus egzistavimo akimirkos turi būti jam pripažintos asmens teisės, tarp kurių – ir nepažeidžiama kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi“.

Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje taip pat aiškiai nurodoma, kad „Dievas, gyvybės Viešpats, paskyrė žmonėms didį uždavinį išsaugoti gyvybę ir tai turi būti atliekama žmogaus orumui deramu būdu. Tad gyvybė nuo pat pradėjimo privalu saugoti kuo rūpestingiausiai: aborto darymas ir kūdikių žudymas yra baisūs nusikaltimai“. Priminus, jog kiekvienas formalus  bendrininkavimas atliekant abortą yra sunkus nusikaltimas, „Katalikų Bažnyčios Katekizme“ pateikiamos atitinkamos Kanonų teisės kodekso nuorodos (kanonai 1398, 1314, 1323–1324), kuriose pabrėžiama, jog Bažnyčia už tokį „pasikėsinimą prieš žmogaus gyvybę baudžia kanonine ekskomunikos bausme“.

Jame taip pat prasmingai cituojama 1998 metų Tikėjimo mokslo kongregacijos instrukcija „Donum Vitae“, kurioje pabrėžiama, kad visa pilietinė visuomenė ir valstybė savo įstatymais privalo ginti „žmogaus neatimamą teisę gyventi“. Jeigu valstybė legalizuoja abortus, tai yra nustoja gynusi atskirą žmonių (negimusių kūdikių) grupę, ji „kartu paneigia visų piliečių lygybę prieš įstatymą“. Nesirūpinant pačių silpniausių ir dar balso neturinčių piliečių teisėmis, gali sugriūti teisinės valstybės pamatai, perspėjama dokumente „Donum Vitae“.

Tikėjimo mokslo kongregacija savo paaiškinime plačiai remiasi ir popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metų enciklika „Evangelium Vitae“, kurioje pripažįstama, jog „motinai apsispręsti daryti abortą dažnai būna liūdna ir skaudu“. Tačiau kad ir kokios būtų rimtos bei skaudžios (ne vien savanaudiškos) priežastys ar motyvacijos, „niekada negalima pateisinti tyčinio nekalto žmogaus nužudymo“. Šventasis Tėvas taip pat primena galimą ir kūdikio tėvo kaltę, jeigu jis „tiesiogiai verčia moterį daryti abortą“ arba „netiesiogiai skatina tokį sprendimą, palikdamas ją vieną spręsti nėštumo sukeltas problemas“.

Toje enciklikoje taip pat pabrėžiama ypatinga medicinos darbuotojų atsakomybė, kurią pati „profesija kviečia būti žmogaus gyvybės tarnais ir saugotojais“. Deja, šiandieninėje pasaulietinėje aplinkoje medicina išgyvena pavojų prarasti savo svarbųjį etinį bruožą ir sveikatos apsaugoje dirbantys žmonės kartais gali pasiduoti pagundai „manipuliuoti gyvybe ir net tapti mirties pagalbininkais“. Todėl svarbu išsaugoti minėtą atsakomybę, kaip teigiama Hipokrato priesaikoje, reikalaujančioje „iš kiekvieno gydytojo absoliučios pagarbos žmogaus gyvybei ir jos šventumui“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija