„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (129)

2011 m. rugpjūčio 19 d.


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Už šeimai palankią demografinę politiką

Mindaugas BUIKA

Daugelis šeimų Rusijoje
augina tik vieną vaiką,
todėl šalies gyventojų
skaičius nuolat mažėja

Feminizmo ir marksistinės ideologijos ryšys

Vėl plataus dėmesio susilaukė žinomos tarptautinės organizacijos – Pasaulio šeimų kongreso – surengtas demografinis „viršūnių“ susitikimas, kuris šį kartą įvyko Rusijos sostinėje Maskvoje. Birželio 29-30 dienomis vykusiame renginyje, kurio tema buvo „Šeima ir žmonijos ateitis“, kaip ir ankstesniuose tokio pobūdžio susitikimuose buvo aptariama dabartinės šeimos ir santuokos krizės, abortų, kontracepcijos, dirbtinai primestos gyventojų skaičiaus kontrolės neigiama įtaka susirūpinimą keliantiems demografiniams iššūkiams – katastrofiško gimstamumo mažėjimo ir visuomenės senėjimo procesams. Pasaulio šeimų kongresas (World Congress of Families, WCF) yra žinomo amerikiečių veikėjo Alano Karlsono įkurtas globalinis šeimą ginančių asociacijų tinklas, jungiantis ekspertus ir aktyvistus iš daugiau kaip 60 šalių. Sąjūdžio tikslas padėti, kad būtų atstatytas prigimtinės šeimos, kaip esminės pilietinės visuomenės ląstelės,vaidmuo ir autoritetas. Netrukus po WSF susikūrimo tarptautinis kongresas buvo 1997 metais surengtas Prahoje, vėliau tokie susitikimai vyko 1999 metais Ženevoje, 2004 metais Mechike, 2007-aisiais Varšuvoje ir 2009-aisiais Amsterdame.

Pasaulio šeimų kongreso vykdomasis direktorius Laris Jakobsas atkreipė dėmesį į Maskvoje vykusio susitikimo istorinę lokalizacijos vietą – Rusijos valstybinį socialinį universitetą. Ši dabar didžiausia šalies aukštoji mokykla, turinti daugiau kaip 100 tūkstančių studentų, būsimų socialinių darbuotojų, anksčiau yra buvusi 1919 metais bolševikų įkurto Kominterno (Trečiojo Komunistų internacionalo) būstinė, o vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, pervadinta Marksizmo-leninizmo institutu. Taigi čia buvo kuriami pasaulinės revoliucijos planai įveikiant „tarptautinę buržuaziją“, žinoma, pradedant nuo sunaikinimo „patriarchalinės šeimos“, kuri, anot marksizmo ideologų, buvo „klasinės nelygybės“ užuomazga.

Juk kaip dar XIX amžiuje rašė šios ideologijos pradininkas Frydrichas Engelsas (žr. knygą „Šeimos, privatinės nuosavybės ir valstybės ištakos“ – „Der Ursprung der Familie, der privateigentum und der Stadt“, 1884), „pirmasis socialinis konfliktas, kuris iškyla istorijoje, sutampa su antagonizmo tarp vyro ir žmonos išsivystymu monogaminėje santuokoje“. Taigi, siekiant moterį išlaisvinti iš patriarchalinės vyro priespaudos, reikia sunaikinti pačią tradicinę šeimos instituciją. Šią marksistinę nuostatą XX amžiaus viduryje pasisavino radikalaus feminizmo ideologijos kūrėjai, nes, kaip teigė įtakingoji šios tendencijos atstovė Simona de Bovuar, „moterimi ne gimstama, bet moterimi tampama (šeimoje)“. Taigi moterį reikia išvaduoti iš nelygiateisės santuokos ir „motinystės vergijos“, gal net sukuriant „belytę visuomenę“, panašiai, kaip marksistai utopiškai svajojo apie „beklasės visuomenės“ revoliucinį kūrimą. Šią išsigimėliško ir pavojingo mąstymo tendenciją dabar tęsia dženderizmo ir homoseksualizmo ideologijų šalininkai, skelbdami „seksualinį išsivadavimą“, pabrėždami, kad, neva, iš viso nėra prigimtinės „biologinės lyties“, kad lytis tėra socialiai sąlygota, todėl ją galima keisti pagal asmeninį pasirinkimą.

Depopuliacija ir visuomeninio gyvenimo problemos

Taigi tokioje buvusioje ideologinių perversijų citadelėje Maskvoje dabar rinkosi Pasaulinio šeimų kongreso dalyviai, gavę Rusijos parlamento (valstybės Dūmos) ir Stačiatikių Bažnyčios palaikymą. Dūmos sveikinimo laiške pabrėžiama, jog yra svarbu, kad žymūs mokslininkai, politikai ir verslo atstovai iš įvairių šalių stengiasi „konsoliduoti šeimą, pakelti jos moralinius standartus, analizuoja tuos faktorius, kurie padėtų didinti gimstamumą“. Maskvos patriarchas Kirilas I savo sveikinime nurodė būtinumą ginti „žmogiškosios gyvybės nepažeidžiamumą, kovoti su vadinamosiomis homoseksualų „santuokomis“, eutanazija, narkomanija, alkoholizmu ir kitomis moralinėmis ydomis, vedančiomis į visuomenės degradavimą“. Tai labai aktualu Rusijai, kuri dėl minėtų problemų kasmet netenka apie 700 tūkstančių gyventojų ir kurių skaičius sumažėjo nuo 150 milijonų 1991 metais iki 142 milijonų 2011-aisiais.

(Statistikos duomenimis, Rusijoje skyrybų skaičius vienas didžiausių pasaulyje, gimstamumas siekia tik vidutiniškai 1,4 vaiko vienai moteriai, kasmet vien legaliai atliekama apie 1,3 milijono abortų. Vyrų savižudybių skaičiumi – 72,9 vyrų savižudybių 100 tūkstančių gyventojų – Rusija užima antrą vietą pasaulyje po Lietuvos (73,7). Jungtinių Tautų Organizacijos ekspertai perspėja, kad esant tokioms negatyvioms demografinėms tendencijoms, Rusijos gyventojų skaičius iki 2050 metų gali sumažėti trečdaliu.)

Po dvi dienas trukusių intensyvių diskusijų Pasaulio šeimų kongreso dalyviai paskelbė Maskvos demografinę deklaraciją, kurioje dar kartą patvirtina, jog prigimtinė šeima yra „bazinis visuomenės elementas ir fundamentali socialinė vertybė“, ir kad ji yra „būtina prielaida pačiai pasaulio civilizacijos ir visos žmonijos egzistencijai“. Šeima neturi alternatyvos, neturi pakaitalo tautų ir valstybių stabilumui ir išlikimui, „demografinei gerovei“, todėl būtina ją visokeriopai globoti ir ginti. Susitikimo dalyviai Maskvoje priimtame dokumente taip pat reiškia gilų susirūpinimą dėl moksliniais duomenimis patvirtinto pasaulio depopuliacijos (gyventojų skaičiaus ir sudėties pagal amžiaus grupes nuosmukio) proceso.

Nors žiniasklaidoje dažnai pateikiama klaidinga ir ideologiškai neobjektyvi informacija apie, neva, „gyventojų perteklių“, tačiau realybėje jau keli dešimtmečiai stebima nerimą turinti kelti „demografinė degradacija“, kada 42 proc. žmonijos gyvena šalyse, kuriose gimstamumas yra mažesnis nei reikalingas kartos atnaujinimui (2,01–2,2 vaiko vidutiniškai vienai moteriai). Esant tokiai padėčiai kyla išnykimo grėsmė ištisoms tautoms, kultūroms ir civilizacijoms, gal netgi visos žmonijos precedento neturinti socialinė ir istorinė išlikimo problema. Be abejo, pirmiausia už šį iššūkį yra atsakinga sunki tradicinės šeimos institucijos krizė su jos reprodukcinės funkcijos suardymu. Kongreso dalyviai nurodo fatališkas lytiniu keliu perduodamų ligų pasekmes (ypač AIDS epidemijos), primestą „saugaus sekso“ ir kontracepcijos mentalitetą, paplitusią moralinę destrukciją, nešančią ikisantuokinę ir nesantuokinę seksualinę partnerystę, gausėjančias skyrybas ir gyvenimą  be santuokos.

Naujos vertybinės strategijos poreikis

Plėtojasi tokios socialinės ir moralinės ydos, kaip šeimos tik su vienu iš tėvų, atsisakymas iš viso sudaryti santuoką ar gimdyti vaikus („child free“ fenomenas), gausėja abortų, homoseksualumo praktikavimo, pedofilijos, pornografijos, prostitucijos, narkomanijos ir alkoholizmo atvejų. Vis labiau stiprėja dvasinis vienišumas, sutrinka jaunųjų kartų normali socializacija, nutrūksta giminystės ryšiai, suirusius tėvų ir vaikų santykius pakeičia asocialūs „gatvės“ sambūriai, kuriais naudojasi organizuoto nusikalstamumo struktūros. Tokių iššūkių akivaizdoje Maskvos demografinės deklaracijos autoriai ragina valstybių vyriausybes ir tarptautinių organizacijų vadovus „neatidėliotinai vystyti šeimai palankią demografinę politiką“ su atitinkamos tarptautinės strategijos ir veiksmų programos adaptavimu.

Šis veikimas turi būti nukreiptas į tradicinės šeimos ir santuokos konsolidavimą, gyvybės gynimą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties ir gimstamumo didinimą. Reikia kovoti prieš šeimos vertybių devalvavimą, – ypač tai liečia žiniasklaidoje pateikiamą ideologiškai kryptingą ir bulvarinę informaciją bei tam tikrą išankstinį nusistatymą kai kuriose teisinėse, socialinėse bei ekonominėse sferose (eina kalba apie iškreiptai suvoktą vadinamąjį „šeimos planavimą“, „vaiko teisių apsaugą“ ar „lyčių lygybę“, kas dažnai tampa pretekstu kištis į privatų šeimos gyvenimą). Taip pat dabar, kai iškilusi demografinė grėsmė žmonijos išlikimui, yra visiškai nepriimtinas tolesnis gimstamumo kontrolės politikos tęsimas, kuris dažnai įgyja šeimos ir visuomenės diskriminavimo bruožų. Kiekviena šeima turi nepažeidžiamą teisę laisvai apsispręsti dėl vaikų gimdymo ir auginimo pagal savo nacionalines ir kultūrines tradicijas,  tėvai turi prioritetinę teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.

Deklaracija baigiama kreipimusi į visas visuomenines organizacijas, religines bendruomenes, atsakingus veikėjus ir visus geros valios žmones su kvietimu nepaliaujamai kovoti prieš šeimos ir santuokos griovimo pavojus. Taip pat reiškiamas pripažinimas ir parama Vengrijos tautai ir vyriausybei dėl pastangų apginti prigimtinę šeimą ir gyvybę nuo prasidėjimo. Tai užfiksuota neseniai priimtoje šalies konstitucijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija