„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (136)

2012 m. kovo 23 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Popiežius apie nevaisingumo terapiją

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI
laimina audiencijoje
dalyvavusią mokslininkų šeimą

Popiežiaus Benedikto XVI
susitikimas su Popiežiškosios
gyvybės akademijos nariais

Dirbtinio apvaisinimo nemoralumas

Plataus dėmesio susilaukė neseniai vykusi jau 18-oji metinė Popiežiškosios gyvybės akademijos (PGA) plenarinė asamblėja, nagrinėjusi „Nevaisingumo diagnozės ir terapijos“ temą. Tai aktualus socialinis ir medicininis klausimas, kadangi dabar pasaulio šalyse nuo 10 iki 30 proc. porų yra nevaisingos. Reikia nagrinėti priežastis bei ieškoti etiškai priimtinų būdų problemos sprendimui. Vakarų pasaulyje dažnos nevaisingumo priežastys yra „gyvenimo stiliaus“ faktoriai – gimdymo atidėliojimas siekiant karjeros, hormoninė kontracepcija ir abortai, piktnaudžiavimas alkoholiu ir tabaku bei psichologinė streso aplinka. Besivystančiose šalyse kartu su šiais faktoriais tam tikrą įtaką nevaisingumui daro infekcijos, lytiniu keliu perduotos ligos, higienos problemos ir pan. Dėl to galima kalbėti ne tik apie nevaisingumo kuo tikslesnę diagnozę bei terapiją, bet ir apie jo prevencijos uždavinius, kurie taip pat yra susiję su socialiniais bei šeimos gyvenimo moralės klausimais. Deja, dabar dažniausiai apie nevaisingumo priežastis ir prevenciją beveik nekalbama, o problemą bandoma įveikti krikščioniškajai etikai prieštaraujančiu „apvaisinimo mėgintuvėlyje“ metodu, kai moters kiaušialąstė sujungiama dirbtinu būdu su vyro sperma ir apvaisintas embrionas implantuojamas į motinos ar surogatinį vaidmenį atliekančios moters gimdą. Procedūra yra brangi, o Katalikų Bažnyčia pabrėžia jos nemoralumą, kadangi apvaisinimas nevyksta per natūralų vyro ir moters seksualinį ryšį, kuris pateisinamas tik santuokoje.

Bažnyčia gina gyvybę

Bažnyčia taip pat smerkia IVF (in vitro fertilization) praktiką dėl dirbtinai apvaisintų embrionų sunaikinimo ar „užšaldymo“. Pagaliau ir implantavimo operacijos metu žūsta daug embrionų, o sėkmės atveju dažnai būna daugiavaisis nėštumas, todėl daromi selektyvūs abortai, gimdoje paliekant tik vieną pradėtą kūdikį. Per tokį dirbtinį apvaisinimą pažeidžiama vaiko prigimtinė teisė gimti iš tėvų santuokinio akto, o ne tapti „gamybos“ produktu, kartais su anoniminių asmenų lytinių ląstelių „donoryste“.

Šį ginčytiną klausimą svarstė Palaimintojo Jono Pauliaus II 1994 metais įkurta Popiežiškoji gyvybės akademija, Šventojo Sosto mokslinė institucija, kuriai priklauso dešimtys visame pasaulyje žinomų medikų bei teologijos ir sociologijos ekspertų. PGA analizuoja sveikatos apsaugos ir etikos problemas, skleidžia krikščionišką požiūrį į žmogaus gyvybę, kuri pagal Bažnyčios mokymą turi būti ginama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Vasario 23–25 dienomis Vatikane vykusioje asamblėjoje svarstant nevaisingumo problemą buvo pakviesta dalyvauti ir daugiau mokslininkų iš viso pasaulio. Juos visus specialioje audiencijoje priėmė popiežius Benediktas XVI. Tarp dalyvių buvo PGA prezidentas vyskupas Ignasijus Karaskas de Paule ir šešiolika pagrindinių asamblėjos pranešėjų iš Brazilijos, Egipto, Italijos, Jungtinių Amerikos Valstijų, Prancūzijos, Vokietijos bei PGA kancleris gydytojas ir kunigas Renzas Pegoraras.

„Lengvas pelnas“ ir arogancija

Sveikindamas susirinkusiuosius Šventasis Tėvas pirmiausia patvirtino, kad Bažnyčia visuomet remia mokslines paieškas, atskleidžiančias žmogiškojo proto gebėjimus, bet kartu matydama jų moralumą. Vaisingas dialogas tarp etikos ir biomedicinos reikalingas sprendžiant aktualią porų nevaisingumo problemą tiek diagnostikoje, tiek terapijoje. „Šia pozicija reikia vadovautis ne tik siekiant suteikti porai kūdikį, bet pirmiausia stengiantis atstatyti jos vaisingumą“, jai atsakingai suvokiant savo bendradarbiavimą su Dievu naujos žmogiškosios būties kūrime. Tik vyro ir moters santuokinė bendrystė, bendras gyvenimas meilės sąjungoje yra tinkama „vieta“ naujos gyvybės pradėjimui, kuri visuomet turi būti priimta kaip dovana, pašaukta egzistencijai, – pabrėžė popiežius Benediktas XVI.

Taigi vyro ir moters santuokinis aktas turi ne tik biologinę, bet ir dvasinę plotmę, kaip ir parama jo vaisingumui yra ne vien tik funkcinė praktika, bet ir tarnystė tiesai bei bendrajai žmogaus gerovei. Siekdamas padėti nevaisingai porai teisėtai realizuoti savo tėvystės ir motinystės troškimus, mokslas turi atsiliepti su pilnutine pagarba sutuoktinių asmeniniam orumui. Tai negali būti pasiekta žavintis dirbtinio apvaisinimo technologijomis, kuriose dažniausiai vyrauja „lengvo pelno“ siekis arba arogantiškas bandymas užimti Dievo Kūrėjo vietą. „Iš tikrųjų scientizmas (prioriteto teikimas gamtamoksliniam materializmui) ir pelno logika, atrodo, šiandien dominuoja nevaisingumo bei žmogiškosios prokreacijos srityse ir tik apriboja kitų mokslinių tyrimų galimybes“, – apgailestavo Šventasis Tėvas.

Pašaukimas dovanoti save

Iš tikrųjų praėjusioje Popiežiškosios gyvybės akademijos asamblėjoje daugelis kalbėjusių mokslininkų pripažino, kad nuo 1978 metų, kai buvo pradėta naudoti IVF technologija, dažniausiai į tai nevaisingos poros ir nukreipiamos, nepaisant jos brangumo ir nepatikimumo, vengiama aiškintis tikrąsias nevaisingumo priežastis ir ieškoti gydymo būdų. Todėl galima pripažinti, jog pastarieji 30–35 metai kovai su nevaisingumu medicinos mokslui yra prarasti, nors per tą laiką skiriant pakankamai dėmesio bei lėšų galbūt galima buvo visiškai išgydyti. Dabar moterys į IVF kliniką su savo konkrečia liga ateina ir išeina, kadangi ji nebūna gydoma, o tik nukreipiama į „pelningą“ dirbtinį apvaisinimą su fatališkomis pasekmėmis gyvybei ir dar didesniu moraliniu chaosu.

Baigiamojoje kalbos dalyje popiežius Benediktas XVI išsakė keletą svarbių bendrųjų ganytojiškų palinkėjimų sutuoktiniams ir mokslininkams (į Popiežiškosios gyvybės akademijos susitikimą kai kurie dalyviai buvo atvykę su savo šeimomis, netgi vaikais, kuriuos Šventasis Tėvas nuoširdžiai palaimino). Jis paminėjo, kad Bažnyčia susirūpinusi ir užjaučia dėl nevaisingumo kenčiančias poras ir todėl drąsina medicinos mokslo tyrimus etikos rėmuose šios ligos išgydymui, ir kartu pripažįsta, jog moksliniai pasiekimai šiandien dar nėra pajėgūs visada pagelbėti. „Norėčiau dar kartą priminti sutuoktiniams, patiriantiems nevaisingumą, kad jų pašaukimas santuokai dėl to nėra kaip nors sumenkintas ar suardytas, – sakė Popiežius. – Šeimos vyras ir žmona dėl jų priimtų krikšto ir santuokos sakramentų visada yra kviečiami darbuotis kartu su Dievu naujos žmonijos kūrime. Pašaukimas mylėti iš tikrųjų yra pašaukimas dovanoti save, ir tai yra galimybė, kurios sukliudyti negali jokios fizinės sąlygos. Taigi ten, kur mokslas negali duoti atsakymo, tą atsakymą visuomet neša Kristaus šviesa“.

Mokslininkų atsakinga tarnystė

Kreipdamasis į susirinkusius medicinos mokslo atstovus ir pripažindamas, kad šioje srityje neretai „tiesos plotmė yra užtemdyta“, Šventasis Tėvas kvietė juos eiti intelektualaus ir doro mokslo keliu, visada „karštai stengiantis padėti žmogui“. Dėl to nereikia vengti dialogo su tikėjimu, nes teisingam proto galimybių išnaudojimui visada reikia stengtis „išsivaduoti iš etinio aklumo pavojaus“. Protui gali pagelbėti tikėjimas bei krikščionybės sukurta kultūrinė terpė, patvirtinanti Aukščiausios Tiesos buvimą ir realų gebėjimą suprasti. Tai aktualu žinoti, kadangi mokslininkai, kurie vaidina fundamentalų kultūrinį vaidmenį visuomenėje ir daro įtaką viešosios nuomonės formavimui, visada pirmiausia turi ištikimai ginti gyvybę ir žmogaus orumą.

Popiežius Benediktas XVI priminė savo pirmtako Palaimintojo Jono Pauliaus II pastebėjimą, kad mokslininkai, „kadangi žino daugiau, yra pašaukti ir tarnauti daugiau“. Žmonės pirmiausia pasitiki tais mokslininkais, kurie tarnauja gyvybei, darbais patvirtina įsipareigojimą padėti vargstantiems, juos paguosti, suteikti viltį. „Niekada nepasiduokite vilionei redukuoti asmenų gėrį tik iki techninio problemos sprendimo! – ragino mokslininkus Šventasis Tėvas. – Sąžinės abejingumas tiesos ir tikro gėrio atžvilgiu kelia pavojingą grėsmę autentiškai mokslo pažangai“. Jis nurodė šiemet 50-ąsias metines mininčio Vatikano II Susirinkimo kreipimąsi į mokslo pasaulio atstovus su kvietimu stengtis giliau pažinti ir suprasti tiesą bei perduoti ją kitiems.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija