„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.3 (136)

2012 m. kovo 23 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Konferencija apie ligonius

Dr. Aldona Kačerauskienė

„Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“. Šiais Evangelijos pagal Luką žodžiais prasideda Popiežiaus Benedikto XVI laiškas-žinia, parašytas šių metų Pasaulinės ligonių dienos proga. Šį dokumentą išsamiai komentavo mons. Robertas Šalaševičius vasario 10 d. Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos salėje vykusioje konferencijoje, kurią surengė savivaldybės Sveikatos komitetas (pirm. Vitalija Kliukienė) ir Pasaulio gydytojų federacijos „Už žmogaus gyvybę“ Lietuvos asociacija (pirm. med. m. dr. Giedrė Žilinskienė).

Kristus pasilenkdavo prie fiziškai ir dvasiškai kenčiančio žmogaus, kad jį išgydytų. Krikščionis privalėtų elgtis panašiai. Šventasis Tėvas pabrėžė tris „gydymo sakramentus“. Pirmiausia reikėtų priimti Atgailos (Sutaikinimo) sakramentą. Liga yra ne tik fizinė negalia. Susirgęs žmogus patiria savo trapumą, ribotumą, vienišumą. Jis turėtų žinoti, kad Dievas visada ieško su mumis bendrystės. Per atgailą nusižeminę, sutinkame Dievo gailestingumą. Įvyksta giluminis susitaikymas su Viešpačiu, nebesijaučiame vieniši. Gyjant dvasinėms žaizdoms, dažnai stiprėjame fiziškai, gyja kūno negalės. Taigi atgauta sveikata yra ne vien fizinis išgijimas. Iš dešimties Jėzaus išgydytų raupsuotųjų tik vienas sugrįžo padėkoti. Jis atsivertė, atrado Dievo malonę. Šventasis Tėvas pastebi: „Kančios metas, kai galėtų kilti pagunda pasiduoti nusivylimui ir nevilčiai, gali virsti malonės laiku grįžti į save patį ir kaip sūnui palaidūnui reikia iš naujo apgalvoti savo gyvenimą, pripažįstant klaidas ir nesėkmes, pajusti troškimą būti apkabintam Tėvo ir pasukti į Jo namus vedančiu keliu“.

Ligonių patepimo sakramentu, kaip pastebi Popiežius, „Bažnyčia patiki ligonius kentėjusiam ir pašlovintam Viešpačiui, idant jis palengvintų jų kančias ir juos išgelbėtų, taip pat ragina juos dvasiškai vienytis su Kristaus kančia ir mirtimi“. Mons. R. Šalaševičius pabrėžė: „Ligonių patepimas nėra pabaigos pranašas“. Žinome daugybę atvejų, kai, priėmę šį sakramentą, ligoniai sustiprėja.

Atgailos ir Ligonių patepimo sakramentus sieja Eucharistinė bendrystė, kai žmogus ima Dievą į save. Kiekvienas ligonis turi teisę gauti Eucharistiją.

Apie ligonio moralinę sveikatą, remdamasis atitinkama literatūra, pasakojo med. m. dr. Danielius Serapinas. „Gydytojas turi palaikyti moralinę sveikatą, pats būdamas moraliniu autoritetu. Ligonis taip pat gali teigiamai veikti gydytoją. Abiejų veiksmai turėtų būti suderinti“, – sakė pranešėjas.

Dr. D. Serapino teiginius pratęsė Lietuvos asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ Garbės pirmininkės doc. med. m. dr. Alinos Šaulauskienės ir vicepirmininkės gyd. Janinos Tartilienės pranešimas „Išskirtinės svarbos humaniškasis medicinos darbuotojo pašaukimas“. Autorės yra įsitikinusios, jog „mediko pašaukimas yra žmogaus gyvenimo ir sveikatos apsauga, ligų profilaktika, ligonių gydymas ir dvasinė parama kančioje“. Kita vertus, „gydytojas taip pat yra dvasiškai pažeidžiamas žmogus. Visą savo darbo dieną jis mato kenčiančius, ligų kamuojamus, dažnai nekantrius žmones, jaučia fizinį nuovargį ir ne tik fizinį, nes ligonių negandos užgula ir jo dvasinę būklę. Ligoniams derėtų apie tai pagalvoti ir atjausti gydytoją“, – teigė pranešėjos.

Apie sunkiai sergančių žmonių slaugą Vilniaus mieste pasakojo Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Sveikatos skyriaus vedėja Rimanta Rožanskaitė. Konferencijai pirmininkavo Sveikatos komiteto pirmininkė V. Kliukienė.

Vilnius

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija