„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.4 (137)

2012 m. balandžio 13 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Slovėnijoje referendumu atmestos įstatyminės homoseksualų pretenzijos

Mindaugas BUIKA

Bažnyčia apie apklausos rezultatus

„Mes sveikiname sprendimą, kuriuo rinkėjai balsavo prieš naująjį šeimos įstatymą, ir dėkojame visiems žmonėms, kurie asmeniškai padėjo pasiekti šį tikslą, kad rinkėjai pripažintų tradicinės šeimos nepakeičiamą vaidmenį, kurį ji užima mūsų gyvenime, – sakė Slovėnijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas sostinės Liublianos arkivyskupas Antonas Štresas, komentuodamas pastarojo referendumo rezultatus. Kovo 25 dieną įvykusioje nacionalinėje apklausoje Slovėnijos piliečiai 55 proc. balsų dauguma atmetė 2011 metų birželį šalies parlamente priimtą Šeimos kodeksą, kuriuo būtų pripažintas homoseksualų „santuokos“ teisėtumas bei kartu gyvenančių gėjų ir lesbiečių porų galimybė įsivaikinti vaikus. Įvykęs Slovėnijos referendumas buvo pirmas atvejis Europoje, kai liberaliam politiniam „elitui“ priėmus homoseksualų partnerystės teisinį prilyginimą tradicinei santuokai, pokomunistinė tauta buvo pakviesta viešai išreikšti savo nuomonę ir balsavimu (referendume dalyvavo apie trečdalis rinkėjų) jį atmetė. Taip buvo patvirtintas tradicinės vyro ir moters santuokos nepakeičiamumas bei prigimtinės motinystės ir tėvystės svarba vaikų ugdymui bei jų teisių užtikrinimui. Arkivyskupas A. Štresas kartu paminėjo, kad vertybėms palankūs referendumo rezultatai dar nereiškia, kad šeima yra saugi, to reikia siekti „kasdienio gyvenimo patyrimu tarpasmeniniuose sutuoktinių santykiuose“.

Ir vis dėlto, kaip paminėjo pagrindinės referendumo skatintojos, Slovėnijos katalikiškomis nuostatomis besiremiančios organizacijos „Pilietinė iniciatyva už šeimą ir vaiko teises“ pirmininkas Alešas Primcas, balsavimas parodė, kad šalies žmonės laikosi įsitikinimo, „jog tradicinė santuoka bei motinystė ir tėvystė turi fundamentalią svarbą ir yra nepakeičiamas gėris vaikui“. Beje, naujasis Šeimos kodeksas, kuris homoseksualų partnerystei, kaip minėta, būtų pripažinęs santuokos teises, kartu būtų leidęs adaptuoti (įsivaikinti) tik partnerių biologinius vaikus (paprastai lesbiečių poros tokius vaikus pradeda ir pagimdo dirbtinio apvaisinimo operacijų dėka, kurios taip pat homoseksualams būtų tapusios teisėtos).

Santuokos krizės pagilinimo grėsmė

Kelias į kovo 25-osios referendumą Slovėnijoje buvo gana dramatiškas ir prireikė Konstitucinio teismo sprendimo. Homoseksualių porų partnerystė Slovėnijoje teisiškai buvo pradėta registruoti (dar be jų prilyginimo santuokai) 2006 metais, ir tai buvo pirmas toks atvejis pokomunistinėje Rytų Europoje. Kilus kontroversijai 2009 metais tos šalies Konstitucinis teismas nusprendė, kad būtų nekonstituciška neleisti registruotoms homoseksualų poroms paveldėti vieno iš partnerių nuosavybę ar gauti našlystės pensijas bei kitas pašalpas. Kaip tik šio verdikto pagrindu tuomet Slovėniją valdžiusi kairiųjų dauguma pasišovė į rengtą naująjį Šeimos kodeksą įtraukti homoseksualų partnerystės visišką teisinį prilyginimą tradicinei santuokai bei suteikti galimybę adaptuoti vaikus. Tai sukėlė aštrius Slovėnijos katalikiškos visuomenės, Bažnyčios hierarchų ir kitų religinių grupių protestus. Įstatymo kritikai perspėjo, kad naujos teisinės normos galėjo atverti kelią vadinamosios „surogatinės motinystės“ įteisinimui bei lesbiečių dirbtinio apvaisinimo galimybėms. Taigi įstatymas būtų pagilinęs ir taip sunkią tradicinės šeimos krizę Slovėnijoje. Čia jau dabar 55 proc. vaikų gimsta ne santuokoje ir trečdalis jų gyvena tik su vienu iš tėvų.

2011 metų birželio 16 dieną Slovėnijos nacionaliniam susirinkimui (parlamentui) daugumos balsais priėmus naująjį Šeimos kodeksą ir „Pilietinei iniciatyvai“ pradėjus rinkti parašus dėl referendumo už jo atšaukimą, tam priešinosi liberali Slovėnijos vyriausybė bei beveik visos parlamentinės partijos. Slovėnijos darbo, šeimos ir socialinių reikalų ministras Ivanas Svetlikas teigė, kad įstatymo atšaukimas būtų „nedemokratiškas ir netolerantiškas“, ir, neva, žeistų mažumų teises. Slovėnijos prezidentas Danilas Tiurkas, kad parlamentas yra kvalifikuotesnis ir autoritetingesnis nei tauta, kuri neturi ginčyti įstatymų, bet tik nuolankiai juos įgyvendinti.

Valstybė turi tarnauti šeimai

Kilus šiai kontroversijai parašų rinkimas buvo sustabdytas ir vėl buvo kreiptasi į Konstitucinį teismą, kuris šį kartą savuoju verdiktu buvo palankesnis referendumo iniciatoriams. 2011 metų gruodžio 27 dieną pripažinus parašų rinkimo teisėtumą, jis netrukus sėkmingai užbaigtas (2 milijonus gyventojų turinčioje Slovėnijoje referendumui reikia surinkti 40 tūkstančių rinkėjų parašų, bet buvo surinkta daugiau), ir kovo 25-ąją buvo surengta nacionalinė apklausa su minėtais „vox populi“ nuomonės rezultatais. „Mes visi turime pareigą ginti kiekvieno vaiko teisę gyventi (prigimčiai palankioje) šeimos aplinkoje su tėvu ir motina“, – priminė referendumo išvakarėse paskelbtame pareiškime Slovėnijos religinių lyderių „koalicija“.

Šiame pareiškime, kurį kartu su arkivyskupu A. Štresu taip pat pasirašė šalyje veikiančių nedidelių serbų stačiatikių ir musulmonų bendruomenių dvasiniai vadovai, pabrėžiama atsakomybė saugoti santuokos ir šeimos, kaip vyro, žmonos ir vaikų bendruomenės, vertybes su atitinkamomis valstybės teisinėmis normomis. „Kadangi šeimos gyvenimas yra kiekvienos visuomenės pagrindas, tai valstybė turi tarnauti šeimai, o ne šeima valstybei ar kitiems siaurų nuostatų interesams“, – patvirtino kreipimesi į tikinčiuosius katalikų, stačiatikių ir musulmonų ganytojai.

Taigi naujo, tradicinėms krikščioniškoms vertybėms priešingo įstatymo atmetimas referendumo keliu Slovėnijoje, kuri laikoma viena iš labiausiai sekuliarizuotų Rytų Europos šalių, yra geras perspėjimas kitų kontinento kraštų liberaliam politiniam „elitui“, kuris bando prastumti kaip teisinę normą specifinę homoseksualizmo ideologiją, dirbtinai pakeisti tradicinę šeimos sampratą ir įtvirtinti „savo tvarką“ pilietiniame gyvenime su tolerancijos (iš tikrųjų vienpusiškumo) priedanga. Tiems, kurie bandė tai primesti siekdami asmeninių privilegijų ar pasiduodami madingo lobizmo įtakai, Slovėnijos žmonės aiškiai pasakė, jog tėvystė ir motinystė turi išskirtinę vertę ir kad nereikia kurti „naujų teisių“ į vaikus, bet leisti, kad būsimosios kartos būtų ugdomos normaliai prigimčiai būdingoje aplinkoje.

Pagal Slovėnijoje galiojančias teisines normas referendume atmestas įstatymo projektas į parlamentą gali būti grąžintas svarstyti ne anksčiau nei praėjus vieneriems metams. Iš tikrųjų jis turi būti svarstomas, nes dabar galiojantis Šeimos kodeksas buvo priimtas 1976 metais dar komunistinėje Jugoslavijoje ir kelis kartus pastaraisiais dešimtmečiais jau papildytas. Naujojo referendumo atmestame įstatyme buvo ir teigiamų bruožų, tokių, kaip fizinės bausmės šeimoje uždraudimas, ginčo dėl vaiko globos teisinis nagrinėjimas, valstybinis vaikų teisių kontrolieriaus posto įsteigimas ir pan., tačiau tas pozityvias nuostatas užtemdė polemika dėl homoseksualų „santuokos“, todėl reikia tikėtis, kad naujajame projekto nagrinėjime bus stengiamasi stiprinti šeimą, o ne ją griauti ir taip nulemti tautos ateities kartų likimą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija